Gyvosios prakartėlės: grožėtis ar piktintis?

Gyvų prakartėlių tradicija Europoje labai sena, jos rengtos nuo XIX a. Tačiau pirmasis gyvą prakartėlę sugalvojo šventasis Pranciškus Asyžietis, gyvenęs XIII a. Jis manė, kad svarbu pajausti emocijas, kokios galėjo būti Betliejaus tvartelyje, vietoje, kur į pasaulį atėjo šventasis kūdikėlis.

Būtent jį savo kvapu šildė jautis, o asiliukas tikėjimo istorijai svarbus tuo, kad ant jo į tvartelį atkeliavo Marija. Apie kitus gyvūnus išlikusių pasakojimų nėra, tačiau tvartai paprastai tušti nebūdavo, todėl improvizacijai bei vaizduotei palikta daug erdvės.

Miestų aikštėse ir bažnyčių šventoriuose pastaraisiais metais išpopuliarėjusios prakartėlės su gyvais gyvuliukais šiemet susilaukė itin audringų protestų ir peticijų. Plačiai visuomenėje aptartas ir gyvūnų vedžiojimas madų renginyje. Gyvūnų gerovės puoselėtojai kategoriškai pasisako prieš tokį gyvūnų išnaudojimą ir jų teisių pažeidimą. Žiūrovai ir organizatoriai dažniausiai – už, jei tik gyvūnams sudaromos geros sąlygos. Tačiau ką reiškia geros sąlygos, ne visi vienodai supranta.

Sena tradicija

Gyvosios prakartėlės Lietuvoje pradėjo plisti maždaug prieš aštuonerius metus. Keleriais metais anksčiau jos išpopuliarėjo kaimyninėje Lenkijoje. Prieš dešimtmetį tokia tradicija Kūčių vakarą trumpam atgaivinta Krokuvos dvasininkų. Tuomet prakartėlėje prie pranciškonų vienuolyno bazilikos visi veikiantieji asmenys buvo gyvi. Asilėlius ir lamą prakartėlei paskolino Krokuvos zoologijos sodas, o kaimų gyventojai – avių ir ožkų. Jau kitais metais gyvosios prakartėlės įrengtos Lodzėje ir Gdanske.

Prieš aštuonerius metus plačiai nuskambėjo žinia apie gyvąją prakartėlę Kretingoje. Joje buvo įkurdintas asiliukas, avys ir ožkos. Nuo to laiko mintis pagyvinti prakartėles gyvūnais labai išplito po visą Lietuvą ir itin išpopuliarėjo didesniuose miestuose.

Ne vien pramogai

Viešosios įstaigos Lietuvos gyvūnų teisių apsaugos organizacija vadovė Brigita Kymantaitė sako, kad toks gyvūnų laikymas prakartėlėse, t.y. žmonių pramogai, yra keturkojų išnaudojimas.

„Ūkiniai gyvūnai yra skirti visai kitiems tikslams ir jų gyvenimo būdas visai kitas. Avys, ožkos yra skirtos pienui ir mėsai, o socializacija, bendravimas su svetimais žmonėmis jiems nėra reikalingas. Šunys ir katės – visai kas kita, nors net ir jie, patekę į svetimą aplinką, stresuoja, ką lengva pamatyti iš jų elgesio. Švenčių laikotarpiu viešoje vietoje apgyvendinti ūkiniai gyvūnai patiria nuolatinį triukšmą ir dėmesį. Visai blogai, jei jie neturi kur nuo to pasislėpti. Juk pramogaujantys žmonės kartais įsigeidžia pabendrauti su gyvūnais ir naktį, todėl siekia jų aktyvumo“, – sako Brigita.

Jos nuomone, renginiuose nėra tenkinami jokie gyvūnų poreikiai, o tik paisoma žmonių norų. Tai labai neteisinga gyvūnų atžvilgiu, galima teigti, kad tai pats tikriausias jų išnaudojimas ir net kankinimas.

„Gyvūnai madų šou ar miestų aikštėse, kur daug triukšmo, muzikos, o vėliau ir fejerverkų, patiria didelį stresą. Jei jie skirti mėsai, tai dar nereiškia, kad iki tol juos galima kankinti. Avys, ožkos visiškai nepratusios būti vežiojamos. Staiga jas „pakrauna“, kažkur veža, apgyvendina neįprastoje vietoje. Po kurio laiko, dažniausiai kelių savaičių, kai gyvūnas kiek apsipranta, vėl viskas iš naujo. Daug lengviau tą gyvūnams daromą skriaudą įsivaizduoti matuojant žmogiškais matais. Ar žmonės būna laimingi vien dėl to, kad yra dar gyvi ir neuždaryti kalėjime? Gyvūno gerovė – ir jo psichologinė savijauta, ne tik fizinė. Gyvūnas kenčia, kai nėra psichologinio komforto“, – paaiškina gyvūnų gerovės specialistė.

Tik su leidimais

Pagal Lietuvoje galiojančius įstatymus, jei gyvūnai „dalyvauja“ viešuose renginiuose, jų organizatoriams privalu gauti Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos leidimus. Šios tarnybos padaliniuose dirba ir gyvūnų gerovės specialistai, kurie ir nusprendžia tuos leidimus išduoti. Leidimai išduodami anaiptol ne visuomet, kai jų paprašoma, o atsižvelgiant į kiekvieną situaciją konkrečiai, žiūrima, kokios gyvūnams bus suteiktos sąlygos.

„Aš du kartus skolinau savo asiliukus gyvosioms prakartėlėms. Pirmąsyk Jurbarko bažnyčios kurtai prakartėlei, kunigo prašymu. Dariau tai nemokamai, nes tai buvo skirta tikinčiųjų džiaugsmui, ne komerciniam renginiui. Asiliukai yra smalsūs ir draugiški, panašiai kaip šunys, jie patys eina prie žmonių, tad nemaniau, kad buvimas prakartėlėje jiems gali pakenkti. Manau, kad ir nepakenkė, nes namo sugrįžo sveiki ir linksmi. Todėl antrą kartą dar drąsiau jaučiausi juos skolindamas. Tąsyk jų paprašė Šiauliuose esantis prekybos centras „Saulės miestas“. Kadangi jų renginys buvo komercinis, norėjau atlygio, jį ir gavau, o gyvūnams ši išvyka taip pat nepakenkė“, – sako Erikas Laiconas, ūkininkas, auginantis ne tik mėsinius galvijus, bet ir egzotiškus mūsų kraštui asiliukus.

Jo teigimu, joks ūkininkas neskolins savo gyvūnų, jei manys, kad galėtų nukentėti. Juk su renginių organizatoriais iš anksto aptariamos sąlygos, visuomet įrengiamos vietos, kur gyvūnai prireikus gali atsitraukti nuo dėmesio ir aktyvaus bendravimo.

O visos kitos sąlygos panašios kaip ir ten, kur gyvūnai įprastai laikomi. Tarkime, asiliukai ir mėsiniai galvijai gyvena nešildomuose tvartuose, kur žiemą stipriau šąlant taip pat būna minusinė temperatūra. Žiemą gyvūnai patys noriai eina į lauką iki 10 °C šalčio, o jei šalčiau, ten pabūna trumpiau.

„Svarbu, kad nebūtų šlapia ir nepūstų skersvėjis, be to, ir skirtingų gyvūnų reakcija į vieni į kitus. Pavyzdžiui, mano asiliukai nebuvo matę avių, nes jų neauginu savo ūkyje, tad atsidūrę su jomis viename aptvare ėmė vaikytis kaip šunis. Avis teko išvežti“, – dalijasi patirtimi E. Laiconas.

Biologo nuomonė

Kai prabylame apie žmonių pramogai naudojamus gyvūnus, iškart pagalvojame ir apie zoologijos sodus. Žinoma, jų tikslas – ne tik pramoga, bet ir edukacija, tačiau vargu ar apžiūrinėjami gyvūnai jaučia didelį skirtumą. Tad prašome Lietuvos zoologijos sodo vyriausiojo biologo Beno Noreikio komentaro.

„Labai svarbu, prie kokių gyvenimo sąlygų gyvūnas yra pripratęs nuo mažens. Zoologijos soduose stengiamasi suteikti kuo geresnes ir tam gyvūnui tinkamiausias gyvenimo sąlygas. Žinoma, norėtume, kad jos būtų dar geresnės ir nuolat jas geriname. Lankytojai beveik visuomet nori sukelti gyvūno aktyvumą – ir zoologijos soduose galima pastebėti, kad žmonės garsais ir judesiais bando patraukti dėmesį. Galime neabejoti, kad jei tik bus galimybė pasiekti, visi norės paglostyti. Tai vienas iš potencialių grėsmės gyvūnams aspektų, nes jiems tikrai reikia ir visiškos ramybės poilsiui“, – sako biologas.

Kitas, jo teigimu, svarbus dalykas: gyvūnai labai prisiriša prie jais besirūpinančių ir juos šeriančių žmonių. Jeigu žmogus pasikeičia, gyvūnas kuriam laikui gali netekti apetito.

„Zoologijos soduose yra nuolatinė veterinarinė priežiūra, nusistovėjęs mitybos režimas. Galų gale, gyvūnas žino, kad ten yra jo namai. Žmogus kur nors važiuodamas žino, kodėl jis tai daro ir įsivaizduoja, ko tikėtis. Gyvūnas neįsivaizduoja, nei kodėl tai vyksta, nei kas bus, tad bijo. Jei jis vežamas kažkur, paliekamas, pasikeičia prižiūrintis žmogus ir maitinimas, tai sutrikus apetitui, o kartais ir žarnynui, išsibalansuoja gyvūno organizmo mikroflora. Tikėtina, kad tai atsilieps jo sveikatai. Kiek neįprastos sąlygos ir dėl jų patiriamas stresas kenkia gyvūnams, pasakyti neatlikus išsamių jų sveikatos tyrimų yra neįmanoma. Tik ištyrus kraują galima pamatyti streso lygmenį“, – sako zoologijos sodo vyriausiasis biologas B. Noreikis.

Jis ragina prisiminti, kad gėrėdamiesi gyvūnais gamtoje, dažnai tai darome iš gana didelio atstumo, todėl nereikėtų norėti, kad tas atstumas būtų dirbtinai sumažintas. Jei norime pamatyti iš arčiau, išties domimės gyvąja gamta, turėtume tenkintis dokumentiniais filmais.

Simbolika

Įvairiuose šaltiniuose aptikome ir informacijos apie gyvūnų prakartėlėse simboliką. Gyvuliai ne tik savo kvapu šildė kūdikėlį Jėzų. Tikima, kad asilas, simbolizuojantis pagonis, lydėjo šventąją šeimą kelionėje, o jautis – žydų tautos simbolis. Jis savo baubimu pakvietė Mariją ir Juozapą ieškoti prieglobsčio tvartelyje.

Dar teigiama, kad jautis ir asilas nėra karo gyvūnai, kaip, pavyzdžiui, žirgas, kuris Taikos Karaliui netinka. Legenda pasakoja, kad asilas, prieraišus gyvuliukas, nusekė Jėzų iki Golgotos ir kryžiaus šešėlis krito ant jo nugaros, palikdamas kailyje žymę – tamsius dryžius.

Jei asilas ir jautis gindamiesi gali įspirti, avytė – tik bėgti. Romus, švelnus ir paklusnus avinėlis žmonėms nuo seno asocijuojasi su auka. Avis gali pakelti labai daug skausmo, tyli pjaunama ir kerpama.