Graži šeima: augusi tarp dvylikos sesių ir brolių, pati užaugino dvylika vaikų

Mo­ti­nos die­nos proga su­si­ti­ko­me ir pa­kal­bi­no­me gau­siau­sios šei­mos Dzū­ki­jos sos­ti­nė­je ma­mą – An­ta­no Jo­ny­no gat­vės gy­ven­to­ją Ina JA­DEŠ­KIE­NĘ, pa­gim­džiu­sią ir už­au­gi­nu­sią dvy­li­ka vai­kų. „Ma­no vai­kai – di­džiau­sia lai­mė ir tur­tas“, – taip apie sa­vo at­ža­las sa­ko Ina.

– Ina, ko­dėl Jū­sų vai­ku­čių dvy­li­ka? Ar ne­te­ko gir­dė­ti gal tė­vus, gal bi­čiu­lius stab­dant, kad jau už­teks še­šių ar aš­tuo­nių?

– Šei­mo­je vai­kų tiek, kiek Die­vas da­vė, – sep­ty­ni ber­niu­kai ir pen­kios mer­gai­tės. Nei iš tė­vų, nei iš bi­čiu­lių jo­kių stab­dy­mų ne­gir­dė­jau. Ne­įsi­vaiz­duo­ju, kad ga­lė­tų bū­ti ki­taip. Ga­li­ma sa­ky­ti, jau už­au­gi­nau juos: vy­riau­siam – 33, o jau­niau­siai – 13 me­tų. Trys ve­dę ir gy­ve­na at­ski­rai, du sū­nūs įsi­tvir­ti­no Kau­ne, duk­ra Aly­tu­je. Jau tu­riu ir ke­tu­ris anū­kus. Dar du sū­nūs dir­ba An­gli­jo­je, vie­nas – Vo­kie­ti­jo­je. Na­mie li­ko še­ši.

– Ar vi­si vai­kai bu­vo pla­nuo­ti, gal pas­ku­ti­niai „ne­ty­čiu­kai“, gi­mę Die­vo va­lia?

– Nė vie­nas vai­kas ne­bu­vo pla­nuo­tas.

– O dvy­nu­kų tarp dvy­lik­tu­ko yra? Ar vi­sų su­lau­kė­te li­go­ni­nė­je, ne­prak­ti­ka­vo­te gim­dy­mo na­muo­se?

– Dvy­nu­kų ne­tu­riu. Vi­sų su­si­lau­kiau Aly­taus ap­skri­ties Sta­sio Ku­dir­kos li­go­ni­nės Aku­še­ri­jos gi­ne­ko­lo­gi­jos sky­riu­je. Na­muo­se tuo­met dar re­ta drį­so gim­dy­ti.

– Ar gau­sios šei­mos bu­vo ir Jū­sų su vy­ru?

– Vy­ro šei­mo­je še­ši vai­kai, ma­no­jo­je bu­vo dvy­li­ka se­sių ir bro­lių.

– Ar šei­mo­je vai­kai tu­ri nuo­la­ti­nius dar­bus – Jū­sų pa­skir­tus ar pa­čių pa­si­rink­tus? Ar vy­res­nie­ji ma­žes­niuo­sius my­lė­jo, pa­dė­jo au­gin­ti, auk­les at­sto­ti?

– Vai­kai pa­tys pa­si­ren­ka dar­bus, ku­riuos la­biau mėgs­ta. Jie tvar­ko kam­ba­rius, ku­rių ke­tu­ri, plau­na in­dus, iš­ne­ša šiukš­les. Vy­res­nie­ji, rei­ka­lui esant, pri­žiū­rė­da­vo ma­žes­nius.

– Ne nau­jie­na, kad, vie­nam su­sir­gus, vi­ru­są pa­ga­vus, ne­tru­kus dar ke­li at­si­gu­la į lo­vą. To­kia gau­sios šei­mos kas­die­ny­bė. Kaip pa­vyk­da­vo iš­si­mie­go­ti, kad ki­tą die­ną tu­rė­tu­mė­te jė­gų juos pa­mai­tin­ti, aša­rė­lę nu­šluos­ty­ti? Gal da­bar, vai­kams ūg­te­lė­jus, lie­ka mi­nu­tė ir sau?

– Mie­go už­tek­da­vo, vai­kai daž­nai ne­sirg­da­vo. Kai jie pa­au­go, tik­rai at­si­ra­do dau­giau lai­ko sau.

– Ar bū­na, kad vai­kai iš­ve­da iš kan­try­bės?

– Anks­čiau bū­da­vo, da­bar jau ne. Api­bar­da­vau, dir­žo ne­im­da­vau. Bet tai bu­vo la­bai se­niai. Vai­kų ka­rai se­niai ne­be­vyks­ta, pa­mirš­ti.

– Jums dar te­ko sa­vuo­sius au­gin­ti ir vys­tyk­luo­se. Kas at­si­ė­jo pi­giau – vys­tyk­lai ar saus­kel­nės? Ar pa­ste­bė­jo­te, kad vy­res­ni aug­da­mi bu­vo ki­to­kie?

– Te­ko vy­res­nius au­gin­ti ir vys­tyk­luo­se, tai pi­ges­nis va­rian­tas, bet saus­kel­nės ne­pa­mai­no­mos ma­mai. Skir­tu­mo tarp vy­res­nių ir jau­nes­nių ne­pa­ste­bė­jau.

– Ar kai­my­nų, ar­ti­mų­jų pa­gal­bos su­lauk­da­vo­te?

– Au­gin­ti vai­kus pa­dė­jo ma­no ma­ma Ma­ri­jo­na Pa­čiaus­kie­nė. Už tai jai esu dė­kin­ga.

– Vai­kai la­bai grei­tai iš­au­ga dra­bu­žius, ba­tus. Ar jau­nė­liai ne­ro­dy­da­vo ne­pa­si­ten­ki­ni­mo, ypač anks­tes­niais lai­kais, kai ne­bu­vo to­kios dra­bu­žių pa­siū­los, kad ten­ka vil­kė­ti vy­res­nių­jų iš­aug­tus, kad šiems, o ne jiems vis nau­ji per­ka­mi?

– Vai­kai ir da­bar per­duo­da sa­vo iš­aug­tus dra­bu­žius ma­žes­niems ir dėl to jo­kio ne­pa­si­ten­ki­ni­mo ne­ky­la.

– Kaip daž­nai šian­dien vi­si su­sė­da­te prie vie­no sta­lo? Tur­būt ne­įma­no­ma jau, pu­sė vai­kų juk sa­va­ran­kiš­ki?

– Prie vie­no sta­lo su­sė­da­me per di­dži­ą­sias šven­tes – Ka­lė­das, Ve­ly­kas, kar­tais per gim­ta­die­nius.

– Kas prie sta­lo anks­čiau ir da­bar daž­niau­siai sė­da­si pir­mas? Ku­riam pir­mam įpi­la­te sriu­bos? Kur sė­da­si ma­ma?

– Da­bar toks lai­kas, kai be­veik vi­sa­da vi­si val­go­me skir­tin­gu lai­ku. Jei­gu pa­si­tai­ko val­gy­ti kar­tu, pir­miau­sia įpi­lu ma­žes­niems. Prie vir­tu­vi­nio sta­lo vi­si ne­tel­pa­me, to­dėl kai kam ten­ka val­gy­ti kam­ba­ry­je. Man pa­pras­tai vie­ta lik­da­vo vir­tu­vė­je.

– Pra­kal­bus apie mais­tą no­ri­si ži­no­ti, ką šei­ma la­biau­siai mėgs­ta? Ko­kio tū­rio puo­de ver­da­te sriu­bą, ce­pe­li­nus?

– Vai­kai mais­tą mėgs­ta įvai­rų. Sriu­bą ver­da­me 5 lit­rų tal­pos puo­de. Ce­pe­li­nų ver­du apie 60, o kar­tais ir dau­giau – gal už­eis sve­ti­mų?

– Jau tur­būt vi­sus ry­tais į mo­kyk­lą iš­lei­džia­te – koks daž­niau­sias pus­ry­čių me­niu? Kiek ba­to­nų su­muš­ti­niams pri­si­rei­kia? Kur mėgs­ta­te ap­si­pirk­ti?

– Šiuo me­tu na­mie yra še­ši vai­kai, to­dėl pus­ry­čiams už­ten­ka ir vie­no ba­to­no. Ry­tais vai­kai daž­niau­siai mėgs­ta su­muš­ti­nius ar­ba bly­nus. Pa­pras­tai ap­si­per­ku pre­ky­bos cen­tre „Ma­xi­ma“ ar­ba „Fresh Mar­ket“.

– Ži­nau, kad esa­te pui­ki vi­rė­ja, mo­ka­te es­te­tiš­kai puoš­ti sta­lus. Gal šio­je sri­ty­je Jūs pro­fe­sio­na­lė, di­plo­muo­ta?

– La­bai mėgs­tu šven­tėms pa­puoš­ti sta­lą, o kar­tais ir įpras­tus pie­tus pa­tie­kiu iš­ra­din­giau. Tik­rai ne­su pro­fe­sio­na­lė, idė­jų ran­du in­ter­ne­te.

– Ar tu­ri­te ga­li­my­bę už­si­au­gin­ti dar­žo­vių, uo­gų?

– Dar­žo­vių ir uo­gų už­si­au­gi­nu, nes tu­riu dar­žą, pen­kis arus že­mės vi­sai čia pat, mies­te. Mū­sų dar­že, ku­rį dau­giau­sia pri­žiū­ri­me su duk­ro­mis, au­ga že­muo­gės, avie­tės, ser­ben­tai, braš­kės ir vi­sų rū­šių lie­tu­viš­kos dar­žo­vės. Tu­ri­me du šilt­na­mius. La­bai mėgs­ta­me ir ne­ma­žai au­gi­na­me gė­lių. Dar­žas – ma­no po­il­sis, į jį sku­bu sa­vait­ga­liais, o daž­nai ir po dar­bo.

– Ma­ži vai­kai, sa­ko­ma, džiu­gi­na vie­nais da­ly­kais, vy­res­ni – ki­tais. Ko­kių ge­bė­ji­mų jū­siš­kiai tu­ri? Vi­sus ta pa­čia duo­na prie to pa­ties sta­lo mai­ti­no­te – ar vai­kai už­au­go la­bai skir­tin­gi?

– Vai­kai la­bai skir­tin­gi. Sū­nus Jus­ti­nas yra gat­vės šo­kė­jas ir pri­klau­so ko­man­dai „Bang Bang crew“, da­ly­vau­ja įvai­riuo­se ren­gi­niuo­se. Anks­čiau Mar­ty­nas bu­vo su­si­ža­vė­jęs fut­bo­lu, bet da­bar jį ap­lei­do. Duk­ros lin­ku­sios man pa­dė­ti na­mų ruo­šo­je, jos no­riai triū­sia mū­sų dar­že.

– Jūs ta ma­ma, ku­ri sten­gia­si la­vin­ti vai­kų ge­bė­ji­mus. Kaip tam ran­da­te pi­ni­gų? Ir ap­skri­tai kaip pa­vyk­da­vo ir da­bar pa­vyks­ta tuos men­kus pi­ni­gus pa­skirs­ty­ti, kai vien ki­šen­pi­ni­gių tiek rei­kia?

– Ki­šen­pi­ni­gių vai­kai daž­nai tik­rai ne­gau­na, pa­tys tau­po­si, sten­gia­si už­dirb­ti sa­vo po­rei­kiams.

– Au­gin­ti­nių tu­ri­te?

– Na­mie tu­ri­me šu­nį Džiu­gą, ku­rį prieš aš­tuo­ne­rius me­tus par­si­ne­šė vai­kai. Iki tol jo­kių au­gin­ti­nių ne­lai­kė­me.

– Ar esa­te nuo­lai­di ma­ma?

– Aš esu per daug nuo­lai­di ma­ma.

– Kiek su­pra­tau, vai­kai Jū­sų su vy­ru, o ne vals­ty­bės, nes esa­te iš tų tė­vų, ku­rie ne­len­da mies­to val­džiai į akis su pa­ra­mos pra­šy­mais. Pri­ima­te tai, ką ski­ria pa­gal įsta­ty­mus. Ne­verkš­le­na­te kaip ki­tos, ku­rios tris, ke­tu­ris vai­kus au­gi­na ir nuo­lat bė­do­ja, joms nuo­lat trūks­ta. Ge­ro­vę sten­gia­tės pa­tys su­si­kur­ti, net ne­sa­te jo­kios lab­da­rą da­li­jan­čios ne­vy­riau­sy­bi­nės or­ga­ni­za­ci­jos na­riai. Ne vi­sos gau­sios šei­mos to­kiu kuk­lu­mu pa­si­žy­mi. Jums sve­ti­ma fi­lo­so­fi­ja „kam dirb­ti, varg­ti, jei ga­li už dy­ką vis­ką gau­ti“. Tai ko­kia gi Ja­deš­kų šei­mos nuo­sta­ta?

– Aš ket­vir­tus me­tus dir­bu pa­kuo­to­ja vie­no­je siu­vi­mo įmo­nė­je. Be at­ly­gi­ni­mo, dar gau­nu so­cia­li­nę pa­šal­pą. La­bai no­rė­čiau vie­to­je jos pa­pil­do­mai už­si­dirb­ti, jei­gu bū­tų to­kia ga­li­my­bė.

– Ar jus yra ap­lan­kę so­cia­li­niai dar­buo­to­jai, do­mė­ję­si, gal ko trūks­ta, gal rei­kia kuo pa­dė­ti?

– So­cia­li­niai dar­buo­to­jai pas mus ne­si­lan­ko – gal­būt to­dėl, kad ma­no vai­kai jau di­de­li. Bet nė­ra bu­vę ir anks­čiau.

– Esa­te vis dar jau­na, šau­ni, darbš­ti, pa­rei­gin­ga ir ne­pails­tan­ti ma­ma, Lie­tu­vai už­au­gi­nu­si dvy­li­ka vai­kų. Tur­būt už tai me­da­lių ir pa­dė­kų ko­lek­ci­ją jau su­kau­pu­si?

– Me­da­lių tik­rai ne­tu­riu, o pa­dė­kų su­lau­kiu. Ma­no gau­sią šei­mą bu­vo pa­ste­bė­jęs Aly­taus mies­to me­ras Čes­lo­vas Dau­gė­la. Svei­ki­ni­mų esa­me su­lau­kę iš Pu­ti­nų ben­druo­me­nės.

– Ko­kių staig­me­nų vai­kai pa­ren­gia Mo­ti­nos die­ną?

– Mo­ti­nos die­ną vi­sa­da su­lau­kiu daug gė­lių, bi­lie­tų į kon­cer­tus, kny­gų. Jas mėgs­tu skai­ty­ti.

– Ko­kios šven­tės Jū­sų šei­mo­je lau­kia­miau­sios?

– Vai­kai la­biau­siai lau­kia Ka­lė­dų, Nau­jų­jų me­tų, Ve­ly­kų ir, be abe­jo, sa­vo gim­ta­die­nių.

– Ar bū­na mė­ne­sių be gim­ta­die­nių ir ku­rį mė­ne­sį jų su­krin­ta dau­giau­sia?

– Dau­giau­sia, po tris, gi­mu­sių­jų ko­vo ir lie­pos mė­ne­siais. Be gim­ta­die­nių pra­ei­na va­sa­ris, rug­sė­jis ir spa­lis.

– Pa­ti gi­mu­si ti­kin­tie­siems la­bai svar­bią die­ną – per Žo­li­nę, ar šią da­tą įver­ti­na­te?

– Man ši die­na svar­bi ir kaip gim­ta­die­nis, ir kaip krikš­čio­niš­ka šven­tė.

Tapk DELFI Gyvenimo draugu „Facebook“ ir sek naujienas ant savo sienos!