Nuvažiuojam. Gydytojas sako, kad viskas gerai, organizmas ruošiasi, kaklelis atsidaręs jau per 4 cm (lygiai tiek pat buvo prieš savaitę, ir prieš dvi). Kitaip sakant, nieko naujo. Važiuojam namo. Vyras išeina darban, sėdžiu namie su mažąja, greitai tapsiančia didžiąja sese. Na, kokia ji didžioji, vaikui tik trys metukai bus po kelių savaičių , bet kai bus mažesnių, tai pataps didžiąja... Kažko maudžia nugarą.
Buvau sau pasakius, kad per antrą nėštumą tiek daug svorio nebepriaugsiu, bet kur tau, vėl prie 25 kg artėjam... O ko man tas pilvas taip sukietėjo. Ir vėl... Jau koks pusvalandis, kaip pilvas kietėja ir kietėja pastoviai. Gal gimdau...
Na, bet gi turi skaudėti, ne pirmąkart gimdau, viską "žinau"... Sako, kad nekietėtų, reikia maktelt konjako šaukštą. Makteliu. Nepadeda. Skambina vyras (jau gal dešimtąkart), liepia skambint gydytojui. Na, bet kam aš jam skambinsiu, juk pirmąkart viskas kitaip buvo, tai ir dabar laukiu bent jau kol skaudės ar vandenys nubėgs... O kaip gi vis dėlto buvo pirmąkart...
"2001 04 10 7.00 val. paguldė ligoninėn. Ta diena buvo nustatyta kaip gimdymo data. Gydytojas pareiškė, kad jei šiandien nepagimdysiu, ryt skatins, nes placenta jau subrendusi... Kaklelis visiškai uždaras, kietas.
Į gerą vietą pridėjo kažkokių super brangių vaistų, minkštinančių kaklelį ir liepė gulėti bent pora valandų. Taigi, miegu. Dėl viso pikto pasidėjus laikrodį šalia, nes knygose rašo, kad prasidėjus sąrėmiams reikia skaičiuoti, kas kiek laiko kartojasi. Pažadina 11 val., apžiūri - nieko. Paskui pažadina 14 val. - vėl nieko. 14.30 staiga kad suims skaudėti.
Čiumpu laikrodį, juk reiks skaičiuot... Kažkokia nesąmonė, jau nebegaliu tvert kaip skauda, nenurimsta ištisas 15 minučių, be jokios pertraukos. Kaip čia skaičiuot? Lyg kažką nujausdamas pasirodo vyras, abu nueinam pas gydytoją. Tas nustebęs sako, kad prieš pusvalandį apžiūrinėjo, bet dėl viso pikto liepia lipt ant lėktuvo. Belipant nubėga vandenys ir... dabar jau
tikrai prasideda.
Sąrėmiai kas 3-4 minutės, sesutės darančios priešgimdymines procedūras ramina, kad puikiai laikausi... 15.30 nupėdinam į gimdyklą. Pamatau vyrą, persirengusį ligoninės drabužiais. Ant kišenės raudonais siūlais išsiuvinėta "svečias". Pasidaro juokinga, koks gi tada mano statusas šitoje gimdykloje, ryškiai ne šeimininkė:). Šeimininkas čia gydytojas, reguliuoja kur kokius "pypsikus" prisegti, sustato visokius kateterius.
Buvom taręsi dėl epidūro, bet sako, kad jau nėra laiko. Per valandą kaklelis atsidarė per 5-6 cm. Taigi, kvėpuoju, spaudžiu vyro ranką.
Gydytojas klausia ar nenoriu pasivaikščioti, gal bus lengviau. Nea, galvoju, man kaimynė sakė, kad kai vaikiuko galvytė įsistato, jei judėsi daug, jai vėl reiks kelią iš naujo susirast, taigi, viskas tik ilgiau užsitęs... Bet... ko tai labai užsimanau "ant didelio". Pasakau. Visi sujunda, suprantu, kad tai reiškia, jog reikia stumt.
Sunku stumt, bandau su riksmu. Gydytojas ramiai paaiškina, kad tas jėgas, kurias eikvoju rėkimui, geriau būtų panaudoti stūmimui. Skamba logiškai ir įtikinamai. Stumiu. Staiga gydytojas paima dideles žirkles, čikst ten... Kažkodėl neskauda. Dar kartą stumteliu ir ... štai ji, mano pirmoji dukrytė.
Gydytojas ir akušerė vienu balsu pasako "tėvelis". Mergytė tikrai stebėtinai panaši į tėvelį, mano nieko negavo:)..."
... Va taip buvo pirmąkart. Skausmingoji dalis tetruko 2,5 val., kaip pirmąkart, labai trumpai. Gydytojas tada perspėjo, kad antrąkart gali būti dar greičiau, bet... kol neskauda nenoriu niekur važiuot, dar apsijuoksiu.
Parvažiuoja vyras iš darbo atsiprašęs, vos ne prievarta "supakuoja" mane, prikelia mažąją, greit tapsiančią didžiąja, ir išvažiuojam. Pakeliui pilvas ne tik kietėja, bet po truputėlį ima mausti, suprantu, kad grįžt tuščiom neteks. Atvažiuojam, gydytojas apžiūri ir liepia seselei mane greit ruošt, nes atsidarymas per 6 cm. Seselė perklausia, per kiek? Per 6, sakau. Oi, prisėskit, greit pildo popierius (įdomu, paskui perskaitė, ką prikeverzojo iš greitumo).
Kol ji baigia pildyti popierius, pasirodo vyras, nuvežęs mažąją-didžiąją pas močiutę. Nueinam gimdyklon. Atsidarymas jau 7 cm, nubėga vandenys, kvėpuojam (su brangiausiuoju kartu), vyrui ant rankos jau mėlynė, nes po vandenų nubėgimo sąrėmiai staiga ne tik "atsirado", bet ir pasidarė vooooos pakenčiami.
Dar truputį ir jau stumiu. Staiga man uždeda deguonies kaukę, suprantu, kad kažkas negerai. Vėl liepia stumt. Per antrą stūmimą gimsta mažoji, net nesupratau, kad ir vėl kirpo. Pasirodo,
virkštelė apsisuko apie kakliuką, vat kam reikėjo deguonies, bet... viskas gerai. Jokių blogų pasekmių... Kiek užtrukom gimdykloje? Ogi lygiai 20 minučių.
Ir štai mes jau keturiese...
Aurelija
Labai dėkojame Aurelijai už įkvepiančią istoriją!
******
Pripažinta, kad per pastaruosius du dešimtmečius neabejotinai sustiprėjo moterų baimė gimdyti.
Pasidalinkite savo istorija, kuri galėtų sumažinti šią moterų baimę. Padėkite toms, kurios nori tapti mamytėmis, bet labai bijo...
Savo istorijas siųskite el. paštu: gyvenimas@delfi.lt
Įkvepiančius rašinius publikuosime šioje DELFI Gyvenimo skiltyje „Namai ir šeima“.
