Nėštumas buvo pakankamai nelengvas, skaudėjo galvą, aukštas spaudimas, po to dar gestacidinis diabetas išsivystė, tačiau per vieną sekundę viskas pasikeičia ir pamiršti visus nemalonumus.
Taigi, gimdymas turėjo būti kovo 25, tą dieną mes su vyru surinkome lovytę, stumdėm savo baldus, kad būtų mažylei patogiau, tačiau ji visiškai nenorėjo dar pasirodyt. Po kelių dienų ploviau name langus, gimdymo tai irgi neiššaukė.
Dar po kelių dienų išploviau plyteles vonioje, bet irgi nepadėjo, taigi gavau siuntimą balandžio 3 į ligoninę, ten turėjo nuspręsti ką su manim daryt. Tai ir pagalvojau, atsikelsiu ryte, išsimaudysiu ir tik tada važiuosime į ligoninę, bet naktį prabudau, kaip visada paskutiniais mėnesiais, ir kažkaip keistai pasijutau :)
Guliu ir galvoju ar keltis dabar ir eiti išsimaudyti, ar vis dėl to palaukti ryto, ir kaip planavom taip ir padaryt. Dar pagulėjau gal apie 20 minučių, na ir tada nusprendžiau visgi nueit į dušą.
Keliantis man išėjo kamštis, va tada ir prasidėjo :) Pažadinu vyrą ir sakau: kviesk greitąją, pats vežk šunį mamai, o ligoninėje susitiksim :) Taip ir padarėm. Važiuodama į ligoninę, aš jutau kažką tai, bet aš nemaniau, kad tai sąrėmiai, nes kaip per mėnesines maudė pilvą ir tiek, tik kažkaip dažnai kartojosi tas maudymas :)
Atvykus ligoninėn, aš dar daugiau nei pusvalandį prasėdėjau priimamajame, tuo tarpu ir vyras prie manęs prisijungė. Tik pilve kažkas darėsi, vis stipriau paskaudėdavo :) Bet absoliučiai pakenčiamai.
Pagaliau atėjo mano eilė, ir mane nusiunčia, neapžiūrėjus, iškart į gimdyklą. Ten vizitacija, kas netingi visi apžiūri, išklausinėja, kaip dažnai sąrėmiai kartojasi, o aš ir nesuprantu, ar tai sąrėmiai, nes aš laukiau, kad skaudžiau bus :)
Pamatuoja vaikelio tonusus, širdelę, viskas puiku ir sako, gali pagimdyti dar šitoje pamainoje, o iki jos pabaigos liko tik pusantros valandos :) Oho, šokas buvo.... Tačiau nubėgus vandenims visi susirūpino, nes jie buvo žalsvi, ir aš jau pradėjau nerimauti.
Tada, gydytojų vizitai padažnėjo, dar ir skyriaus vedėjas atėjo, o aš galvojau, kad taip turi būti, nes čia gi pirmas gimdymas :)
Vaikštom palatoje su vyru, treniruojamės kvėpuoti, laukiam to džiaugsmo, o baimės pilnos akys, nes nežinau, kaip bus, ir kodėl manęs klausinėja apie mano mamos gimdymus, kiek kartų teko jai gimdyti ir kaip sekėsi. Bet tuo pačiu metu man bando pasakyti, kad mano mažylė kažkodėl tai neslenka žemyn, nors jau kaip ir gimt turėtų.
Tada gydytojai, nusprendžia kad man reikėtų suleisti skatinamuosius, bet be nuskausminamųjų, nes jau beveik 8 cm tunelio:)
Va tada aš supratau, kas yra sąrėmiai ir koks tai yra skausmas :) Vyras dabar sako, kad tai buvo 2 valandos mano rėkimo :) ir prašymo, kad nutrauktų tą lašelinę. Aš tai pavadinau "kalbėjimusi su Dievais " :)
Praėjus porai valandų skatinamieji nesuveikė taip, kaip norėjosi gydytojams, ir mažylė vis vien nenusileido. Pasitarus gydytojams ir man labai prašius (o tuo momentu visos moterys prašo tuo paties), jie nusprendžia mane operuoti, aš, aišku, ir apsidžiaugiu, ir bijau, kad kas blogo nenutiktų. Ir po pusvalandžio man leido pabučiuoti mano ilgaplaukę gražuolę. Po to aš užmigau.
Tuo tarpu, kol aš miegojau, tėtukas rūpinosi savo mažąja kopija :)
Visas mano gimdymas užtruko apie 5 valandas, per jas pajutau viską, išskyrus patį stūmimą, ir galiu teigti, kad tą patį vakarą aš sakiau, aš to norėčiau pakartoti dar dar ir dar, nes tas Angeliukas, atėjęs į mūsų gyvenimą, tikrai visą skausmą atperka.
Aš galvojau, kad man neišėjo pačiai pagimdyti, nes mano mažylei tik 99 cm trūko iki mano ūgio, aš esu 155 cm, pasirodo, ji labai didelė buvo ir dar virš 4 kg :)
Bet išrašant iš ligoninės, aš sužinojau, kad mažylė ėjo užpakaline dalimi, dėl to mums nepavyko susidoroti dviems.
Ačiū Dievui, kad viskas įvyko sklandžiai, visos mes sveikos ir jau tokios didelės, kad greitai švęsim 4 mėnesiukus.
Mielosios, gimdykime pačios ar su gydytojų pagalba, svarbu turėti rezultatą, o skausmai tikrai pasimiršta, ankščiau ar vėliau, man tai nutiko tą patį gimdymo vakarą.
Sėkmės.
Simonytės Mamytė.
Labai dėkojame Simonytės mamytei už įkvepiančią istoriją!
******
Pripažinta, kad per pastaruosius du dešimtmečius neabejotinai sustiprėjo moterų baimė gimdyti.
Pasidalinkite savo istorija, kuri galėtų sumažinti šią moterų baimę. Padėkite toms, kurios nori tapti mamytėmis, bet labai bijo...
Savo istorijas siųskite el. paštu: gyvenimas@delfi.lt
Įkvepiančius rašinius publikuosime šioje DELFI Gyvenimo skiltyje „Namai ir šeima“.
