Nėštumas buvo gal ir lengvas (nes jau galiu palyginti su antru), kažkokie nemalonūs skausmai užpuldavo, bet kadangi tuo metu dar ir studijavau, nebuvo daug laiko galvoti apie skausmus. Aišku, į dekretines atostogas išėjau visu mėnesiu ankščiau, nes nemačiau reikalo kankintis dar ir darbe. O namuose svoris kaip ant mielių augo. Bet nieko, ir tai nebaisu.
Prasidėjo universitete egzaminų sesija. Man gimdymo data nustatyta sausio 20 d., paskutinis egzaminas - sausio 18 d. Taigi aš pradedu planuoti: išsilaikau paskutinį egzaminą (jis yra penktadienį), tada ramiai išmiegu visa naktį (juk svarbu pailsėjus gimdyti), o tada paryčiais, kokia 6 h. jau galime važiuoti gimdyti.
Likus gerai savaitei iki gimdymo (ir likus dar vienam neišlaikytam egzaminui), dar susitinku su drauge, praeinam visa miestą, dar prasukam pro kelias parduotuves, užsukam į piceriją, o draugė pasiteirauja - o tu nebijai, kad tau gali jau gimdymas prasidėti? sakau - ko čia bijoti, juk nepagimdysiu iškart, spėsiu dar grįžti (nors tuo metu jau mašinos ir nevairavau). O mintyse - juk man dar visa savaitė laiko!
Pavakary grįžau namo, o vyras dar mane išsitempė į miestą pavakarieniauti. Vakare grįžom, nusiprausėm, atsigulėm į lovą, nusprendėm dar filmą pažiūrėti, o aš prisiminiau, jog dar dantų neišsivaliau. Todėl atsikėliau ir jau einu, tik prie miegamojo durų stabtelėjau, nes pradėjo vandenys bėgti. Vyrui sakau - filmo nežiūrėsim, nes važiuojam gimdyti, man vandenys bėga. O vyras, norėdamas nebesikelti iš lovos, man ir sako - o gal tu pasisiojai, o ne vandenys čia? Na jau - sakau, - gal jau suprantu, kad nepasisiojau. Dar vienas planas, kad tik išsimiegojus gimdysiu, sužlugo. Teks naktį kankintis.
Tada jau jis iš lovos iššoko, aš niekur neskubant nuėjau dar kartą į dušą (nes norėjau būti idealiai švari), o vyras vis ragina - greičiau tu ten prauskis. Vis bijojo, kad nepagimdyčiau namie.
Dar vienas mano pasakymas buvo, kad jau pas vyrą gydytoją tikrai negimdysiu. Atvažiuojam į gimdymo namus, o ten budi vyras. Mane apžiūri, liepia persirengti, ir išeina. O mano vyras su šypsenėle klausia - tai negimdysi pas vyrą? Nors primušk jį. Dabar jau nebepasirinksi juk.
Taigi vandenys nubėgę, kaklelis šiek tiek atsivėręs. Gydytojas paklausia, ar noriu epidūro? Kadangi aš nesidomėjau apie jokius nuskausminamuosius, o skaičiau gimdymo istorijas tik gražias, kai pagimdo per porą valandų (aišku, pagal planą ir aš turėjau per daugiausia dvi valandas pagimdyti), todėl pasakiau, kad kol kas jokių nuskausminamųjų nereikia. Gydytojas tik pasakė tiek, jog labai gerai, ir bandom be jų.
Gimdykla super, su TV, poilsio lova, sūkurine vonia ir pan. Po valandos ar poros gydytojas apžiūri, kaklelis nebenori atsidarinėti, todėl nusprendžia skatinamuosius leisti. Dar liepia ant kamuolio pašokinėti, kad geriau galvutė įsistatytų. Dar vėliau liepia į vonią lipti, nes taip greičiau pagimdysiu.
Nelabai aš noriu, bet įkalba lipti. Ir ačiū Dievui, taip greičiau viskas baigėsi. Aišku, pats didžiausias "malonumas" ir prasidėjo. Jau nebegalėjau toj vonioj būti, bet ir išlipti tikra kančia, vis naujas sąrėmis užklupdavo. Taip gal po kokių penkių bandymų pavyko išsiropšti. Tada per kelis sąrėmius - užlipau ant stalo. Tada jau pradėjau nebesivaržyti, ir rėkiauuuu. Labai garsiai. Bet man jau buvo tas pats. Tik už durų vaikščiojančios sesės vis stebėjosi, ko taip rėkiu. O aš išrėkdavau - noriu ir rėkiu. Bet neilgai tai truko, ir kaip reikėjo gimdyti. Aišku, ir per patį gimdymą vis man kartojo, kad nerėkčiau taip. O man jau buvo dzin.
Aišku, planas, kad pagimdysiu per porą, valandų žlugo, ir visa tai užsitęsė virš septynių valandų. Su gydytojo pagalba - vaiko išstūmimu, gimė mūsų pirmagimė. Ir tai buvo 6:12 h. Kadangi aš nepanorau iškart vaiko dėtis ant krūtinės (neteiskit, nes čia mano pasirinkimas), todėl mergytę pirmas paėmė vyras. Buvo jaudinanti akimirka, kai vyras laikė vaiką ir verkė. Dėl tokio vaizdo galima ir dar daugybę kartų gimdyti.
Taigi, mielosios, nebijokite gimdymų, jie tikrai nėra jau tokie baisūs, ir tikrai galima pagimdyti, be jokių nuskausminamųjų. Tik viena sąlyga - niekad nieko neplanuokite, nes dažniausiai planai apsiverčia aukštyn kojom. Bet ir tai nieko baisaus, kai ant rankų laikai savo mažąjį stebuklą.
2 X mama Inga
Labai dėkojame Ingai už įkvepiančią istoriją!
******
Pripažinta, kad per pastaruosius du dešimtmečius neabejotinai sustiprėjo moterų baimė gimdyti.
Pasidalinkite savo istorija, kuri galėtų sumažinti šią moterų baimę. Padėkite toms, kurios nori tapti mamytėmis, bet labai bijo...
Savo istorijas siųskite el. paštu: gyvenimas@delfi.lt
Įkvepiančius rašinius publikuosime šioje DELFI Gyvenimo skiltyje „Namai ir šeima“.
