Besilaukdama pirmagimio norėjau pagimdyti anksčiau laiko. Deja, vaikas norėjo kitaip. Likus 5 dienom iki termino nuvažiavau pas gydytoją apžiūrai – viskas pagal planą.
Apžiūrėjo, paklausinėjo ir nusiuntė tonų skaičuoti. Paskaičiavau. Rezultatas – tiesiu taikymu į gimdyklą. O aš nieko nejaučiu. Pasirodo, gydytoja nejuokavo: kaklelis 4 cm, veiksmas vyksta. Toliau irgi „pagal planą“: į priėmimą, dokumentai, popieriai, kai kurios ne itin malonios procedūros (iš to strioko pamiršau, kiek man yra pilnų metų ir ėmiau skaičiuoti ant pirštų).
Tada graži rožinė gimdyklą, tonų skaičiavimas, laukimas, vandenų nuleidimas, laukimas, skatinamieji, epidūras – ir gimdymas. Tik padarius epidūrą, ėmė krėsti šaltis (kaip paaiškino, tai pašalinis efektas), toliau dar įdomiau – atrodė, kad guliu ant žarijų, o norą nueit į WC išvis nėra ką kalbėti. Na, žinoma, žalia, nepatyrus, pasirodė ne į WC noriu – vaikas lauk prašosi visu tempu. Viens du, personalas susirinko, „karinė parengtis“.
Liepė per sąrėmį stumt, bet aš jo tai nejaučiu – epidūras veikt pradėjo. Šiaip ne taip, „atkaliau sistemą“. Stūmiu ir mąstau, ko čia man reikėjo, žadu daugiau nebegimdyt. Bet tada dar vienas stūmimas, toks tarsi pokšt ir girdžiu graudų verkšlenimą. Man ant krūtinės atkeliauja kažkuo besiskundžiantis mažas žmogeliukas.
Gydytojai paklausus, kaip jaučiuosi, atsakau „dar tris laisvai galiu“.
Vertinant kiekybiškai: 22 val. įžengiau į gimdyklą, 02.20 val. jau sūpavau mažylį. Didžiausia euforija, neregėtas pakilumas, energijos antplūdis. Lengvai, greitai ir be problemų. Kaip ir žadėjau.
Antrą kartą pakartot visą ceremoniją teko po 3 metų. Kadangi pirmą kartą taip nuskilo ir pagimdžiau realiai nežinodama, ką reiškia tikra gimdymo pradžia bei sąrėmiai, antrą kartą viskas kaip ir nauja.
Vieną 38-tos savaitės dieną prie visų įprastinių nėštuminių negalavimų prisidėjo dar keli – skauda čia, maudžia čia, spaudžia čia. Nieko naujo, netrukdo, bet nemalonu. Skambinu gydytojai, raportuoju ir tariuosi.
Gaunu užduotį: 2 val. stebėjimo ir skambint. Per dvi valandas niekas nesikeičia – paskauda, pamausta, bet nėr taip baisu. Verdiktas: važiuot iki ligoninės apžiūrai (matyt, po pirmo mano tokio karto rizikuot neverta). Ten nuvažiavus laukia siurprizas – gimdom! O aš VĖL nieko nejaučiu.
Kadangi buvo 22 val., gydytoja išimtingai pasiūlo važiuot namo ir laukt rimtesnių sąrėmių, namie juk smagiau, o ryte 8.00 prisistatyt į priėmimą (jei naktį reikalai nepajudės greičiau). Su džiaugsmu lyg ant sparnų lekiu namo. Ramiai pramiegu visą naktį.
05.30 pabundu nuo reguliarų kas 5 min sąrėmių. 8 val. kaip sutarta aš priėmime. Gerai pamenu, kad kažkuriuo momentu užmečiau akį į laikrodį tarp „priėmimo procedūrų“ – buvo 8. 40val.
Gimdykloj laukė siurprizas: atsidarymas 7 cm – jokio epidūro, per vėlu. Mintis vienas – velnias nešė mane į tą galerą, gi žinojau kaip bus.
Veiksmas prasideda, antras stūmimas, vaikas ant krūtinės. Laikrodis rodo 9.37 val. O galvoj viena mintis „dar tris laisvai“.
Jei manęs paprašytų įvertinti balais, koks buvo skausmas, nesugebėčiau. Neprisimenu. Žinau, kad paskaudėjo, bet toks jausmas, kad nusibrozdinus kojas skauda labiau... Svarbiausia nusiteikti, kad viskas eis kaip iš pypkės, greitai ir lengvai. Ir tuo tikrai tikėti. Nėra ten ko bijoti. Ir nėra kada bijoti. O be to, skausmo net neprisimeni.
Laima
******
Labai dėkojame Laimai už įkvepiančią istoriją!
******
Pripažinta, kad per pastaruosius du dešimtmečius neabejotinai sustiprėjo moterų baimė gimdyti.
Pasidalinkite savo istorija, kuri galėtų sumažinti šią moterų baimę. Padėkite toms, kurios nori tapti mamytėmis, bet labai bijo...
Savo istorijas siųskite el. paštu: gyvenimas@delfi.lt
Įkvepiančius rašinius publikuosime šioje DELFI Gyvenimo skiltyje „Namai ir šeima“.
