Nėštumo pradžia buvo nelengva: placentos atšokimai, nuolatiniai „tepliojimai“ vis gąsdino, kad galiu prarasti savo lėlytę. Išlieta daug ašarų dėl to, ką dabar stipriai glaudžiu prie krūtinės.
Ir štai, ateina tų devynių mėnesių pabaiga: skauda kojas, nugarą, naktį apie ramų miegą belieka tik pasvajoti, bet žinau, viskas dėl to mažo stebuklo, kurio laukėme labai ilgai.
Sausio 24 d., lauke -10 laipsnių temperatūra, pusto... Prasideda nereguliarūs sąrėmiai. Skubame į Kauną. KMUK priimamajame fiksuoja sąrėmius kas 8 min. Persirengiame ir keliaujame į gimdyklą. Einu su šypsena veide, nes tikiu, kad greit jau išvysiu savo stebuklą.
1-2-3-4-5 val. gimdykloje ir ryte išgirstas gydytojų verdiktas, kad mūsų mažoji persigalvojo ir nesiruošia dar keliauti į šį pasaulį. Keliaujam į stacionarą, akys pilnos ašarų, nes suvokiu, kad ne greit, o taip jau norėjosi...
Diena, antra, trečia nereikalingo gulėjimo ligoninėje... Nieko nevyksta, kasdien kankina nerimas, kad tik mažiukei nieko nenutiktų.
O Dieve, pavargau, paruošiamieji sąrėmiai kankina dienomis ir naktimis, baigiu išvargti. Taip ateina ir penktadienis, sausio 29 d. Prasideda reguliarūs sąrėmiai. Gydytojas po apžiūros ištaria: „Keliaujam į gimdyklą“. Širdis pradeda plakti trigubai stipriau, apima baimė ir nerimas.
10 val. ryto nuleidžiami vandenys, nes pupos galvytė aukštai. Po šios procedūros prasideda linksmoji dalis: skausmas stiprėja sekundėmis, pradedu žygiuoti palatoje, strykt ant kamuolio pašokinėju, guliu, vaikštau. Žinoma, visą šį laiką šalia manęs vyras, tas žmogus, kuris puikiai mato ir supranta mano skausmą. Skausmas stiprėja, darosi sunkiai pakeliamas, darausi pikta, įsikabinu į vyro kaklą ir bandau suvokti, save guosti, kad tuoj tuoj viskas pasibaigs.
Pagaliau akušerės apžiūra 12 val. Savo ir visų nuostabai išgirstu 7,5 cm. Ohoho, kokia laimė. Dar gera valanda ir, manau, viskas. Lekiu į dušą, sėdu ant guminio kamuolio... Staiga pajuntu keistą jausmą, vėl apžiūra ir girdžiu: ne 7,5 cm o 5cm. O ne. Tik ne tai. Skausmas vis stiprėja, o mintyse keikiu: „Akušere, višta tu, spangena, kur žiūrėjai, kai sakei 7,5 cm” Gydytojų verdiktas - skatinamieji.
Skausmas baigia išsekint, bet ir jų nenoriu, verkiu, prašau vaistų, nesvarbu, kas ir kaip, negaliu kentėt. Gaunu išsvajotų vaistų. Dviem minutėm prašviesėjo akyse, tik tada pamatau, kaip už lango gražiai sninga ir šviečia saulė, veidu rieda ašaros. Tik staiga nudiegia košmariškas skausmas dubenyje, suprantu, jau laikas. Subėga personalas, susideda amunicija r prasideda darbas... Skauda, tačiau suprantu, stebuklas ateina. Gaunu daugybę nurodymų, kaip kada elgtis, kvėpuoti ir t.t., negaliu kentėt... Šaukiu: kada? Kiek liko... Kaip ilgai? Vyras kantriai stovi šalia, stipriai spausdamas man ranką ir glostydamas galvą.
Dar kelios minutės ir išvystu persimainiusius personalo veidus... Puola žiūrėti lėliuko tonusus, verkiu, bijau... Dieve, saugok tą mažą stebuklą... Sukaupiu visas jėgas, įsikabinu į lovos kraštus ir stumiu N-tąjį kartą ir pajaučiu keistą jausmą, šilumą. Pamatau tą mažą žmogutį akušerės rankose, kuris tuoj pat atsiduria man ant krūtinės toks: mažas, šiltas, slidus ir garsiai verkiantis. Ačiū Dievui, mano mažutė jau išvydo šį pasaulį.
Skruostu rieda ašaros kaip pupos, kūkčioju, spaudžiu tą mažą būtybę sau prie nuogo kūno. Jaučiu vyro apkabinimą, matau jo ašaras ir išgirstu: „AČIŪ TAU“...
Taip į šį pasaulį atėjo mūsų Miglutė, dėl kurios plaka mūsų širdys ir apima neapsakoma euforija, žiūrint į tą mielą bedantę, besišypsančią burnytę.
******
Labai dėkojame Jurgai už įkvepiančią istoriją!
******
Pripažinta, kad per pastaruosius du dešimtmečius neabejotinai sustiprėjo moterų baimė gimdyti.
Pasidalinkite savo istorija, kuri galėtų sumažinti šią moterų baimę. Padėkite toms, kurios nori tapti mamytėmis, bet labai bijo...
Savo istorijas siųskite el. paštu: gyvenimas@delfi.lt
Įkvepiančius rašinius publikuosime šioje DELFI Gyvenimo skiltyje „Namai ir šeima“.
