Tai jau antras nėštumas. Planuotas ir suplanuotas labai greit. Kaip ir daugumai, prasidėjo visi nėštumo malonumai: pykinimas, rėmuo. Sėdimas darbas prie to labai prisidėjo. Nepaisant to, viskas buvo gerai - tyrimai puikūs, nuotaika neapsakomai pakili.
Taip pat skaitykite: Gimdyti nebaisu. Skaitytojų istorijos I
Pirmoji echoskopija parodė, kad viskas tvarkoje, o ir ilgai lauktos vasaros atostogos artėjo. Viskas buvo puiku iki kol išėjau dekretinių atostogų. Tada antrosios echoskopijos metu gydytojas pastebėjo, kad vandenų galėtų būti ir daugiau. Patarė po kelių savaičių pakartoti tyrimą. Taip ir padarėme. Tačiau nuo tos dienos ir prasidėjo ašaros...
Paaiškėjo, kad vandenų pakanka, tačiau vaikiuko galvytė atsilieka nuo bendro kūnelio augimo (skirtumas apie savaitę). Gydytojos išvada - įtariama Microceflija (mažagalvystė). Gavau siuntimą į Kauno klinikas, kur vėl nieko gero žadančio. Guodė tik tai, kad galvytės sandara be pakitimų (t.y. viskas lyg ir normalu).
Po savaitėlės reikėjo daryti dar vieną echoskopiją pas savo gydytoją Klaipėdoje. Su vyru atėjome drebančia širdimi. Gydytoja pasakė, jog jei galvytė bus tolygiai paaugusi, galime tikėtis, jog viskas bus gerai.
Tyrimas truko apie valandą, kol išgirdome iki šiol ausyse skambančius žodžius: „Galvytė auga normaliai“. Neapsakomas jausmas - džiaugsmas ir baimė džiaugtis anksčiau laiko. Liko tik laukti gimdymo su vis dar skaudančia širdimi.
Tos dvi savaitės buvo labai sunkios (gimdymo terminas 2006 01 08), tad, kaip suprantu, kažkas iš viršaus mus saugojo ir neleido ilgiau kankintis.
2006 01 02 visą vakarą kietėjo pilvukas, net ėmiau skaičiuoti laiką tarp sukietėjimų (girdėjau, kad kitos panašiai jaučia sąrėmius, nors pirmo gimdymo metu skausmas buvo tik nugaroje). Pilvukas staiga nurimo ir taip puikiai išmiegojau naktį.
2006 01 03 ryte su sūneliu išleidome vyrą į darbą (9 val.), bet jau už pusvalandžio jam skambinau ir paprašiau, kad grįžtų nuvežti sūnelio pas mano mamytę. Vyras grįžo, o aš visa išsišiepusi, viską susipakavusi.
Širdis džiaugiasi, bet kažkur slypi baimė... Kas bus? Ar mažiukui viskas gerai (tiesa, nežinojome ko laukiamės)? Juokiausi iki nukritimo iš savęs, kad nebepastoviu ir iš skausmo linksta kojos. Buvo jau šiek tiek po 10 ryto ir mes pakeliui iš Palangos į Klaipėdos gimdymo namus.
Priėmime nuotaika nereali. Abu su vyru juokiamės iš manęs, o aš bijau paleisti sieną, kad ši netyčia nenuvirstų. Sesutės dar drįso paklausti ko atvažiavau. Sakau - sienų palaikyt.
Kol mane užregistravo, apžiūrėjo (kaklelis atsidaręs 3 cm) buvo jau beveik 11 valanda.
Taip kikendami ir šaipydamiesi iš savęs nukeliavome į gimdymo palatą. Po to sekė įprastos procedūros: gydytojo apžiūra, tonusiukų matavimas, klausimai, atsakymai, dokumentų pasirašymai (kas tokioje būsenoje be proto sunku).
Jau šiek tiek po 11 val. Vaikštau, vaikštau ir vaikštau, nes gulėti labai jau sunku. Vyras vos paskui mane supėja masažuoti nugarytę. Akušerė paklauso vaikiuko širdelę ir paklausia, ar laukiamės berniuko. Viduje labai supykau, nes norėjau tai sužinoti tik gimus vaikučiui, tačiau ji pasakė, kad gali ir klysti. Sąrėmiai jau labai dažni.
Patikrina kaklelį (5 cm). Pasiūlo vaistų, kurių aš atsisakau. 11.40 val. tik akušerei patikinus, kad tai tik padės kakleliui atsidaryti ir skausmą padarys kiek bukesniu, sutikau. Gavau bakst į užpakaliuką.
Akušerė pasakė, jog už pusvalandžio vaistai ims veikti ir tada reikės gultis į lovą, nes apsvaigs galva. Nereikėjo laukti vaistų veikimo. Į lovą atsiguliau iškart. Akušerė paliko mudu du ir liepė pakviesti, kai reikės. Skausmas nebuvo bukesnis, o jau jaučiau, kad tuoj bus laikas...
11.50 val. ir štai jau nebegalėjau laikyti, norėjau stumti. Vos suspėjau vyro paprašyt, kad kviestų akušerę. Ši, matyt, netikėdama, kad jau taip greit, kol atėjo... Liepė atsigult, norėjo pažiūrėti, kiek atsidaręs kaklelis, tačiau nebebuvo ką ten bežiūrėt, nes net galvytę užčiuopė.
Tada reikėjo kažkaip nukeliaut iki „lėktuvo“. Akušerė nesuspėjo net kaukės užsidėt kaip po 3 stūmimų išgirdome mažiuko verksmą. Nerealu! Ir lyg iš padebesių girdžiu: “Mergytė, vaje... Tai mergytė, o ne berniukas!“ Negalėjau patikėti, kol nepamačiau.
Širdyje tikėjausi, bet negalėjau patikėti, kad man nusišypsos laimė auginti porelę. Vyro džiaugsmas begalinis. Nemažiau džiaugėsi, kai susilaukėme berniuko, bet čia buvo kažkas kita... Kažkas tokio gležno... Net nerandu žodžių paaiškinti. Pirmasis mažiukės įvertinimas - 9 balai. Antrasis - 9. Viskas tvarkoje.
Po kokių 10 minučių į palatą įvirsta gydytoja, su kuria taip pergyvenome dėl tos mažesnės galvytės. Viskas tvarkoje, galvytė kaip priklauso, tik va paaiškėjo, kodėl toks skirtumas tarp pilvuko ir galvytės. Lašinukai oi, oi, oi...
Štai kaip mūsų mažiukė išdykėlė, iki ašarų prigąsdinusi tėvelius, prieš daugiau nei šešerius metus išvydo šį pasaulėlį. Niekam nelinkiu patirti tokio siaubo (fizinis skausmas visiškai prieš jį nublanksta), bet niekada nereikia per anksti išsigąsti ir nusiminti. Stebuklų būna ir tikrai yra kas saugo iš aukščiau...
Su nuoširdžiausiais linkėjimais būsimoms mamytėms,
Dorotėjos mama Elena
******
Labai dėkojame Elenai už įkvepiančią istoriją!
******
Pripažinta, kad per pastaruosius du dešimtmečius neabejotinai sustiprėjo moterų baimė gimdyti.
Pasidalinkite savo istorija, kuri galėtų sumažinti šią moterų baimę. Padėkite toms, kurios nori tapti mamytėmis, bet labai bijo...
Savo istorijas siųskite el. paštu: gyvenimas@delfi.lt
Įkvepiančius rašinius publikuosime šioje DELFI Gyvenimo skiltyje „Namai ir šeima“.
