Visi manipuliuojantys vaikai [...] turi vieną bendrą bruožą – įvairiausiais būdais stengiasi, kad viskas būtų taip, kaip jie nori, dažniausiai visai nesuka galvos, kaip jų elgesys veikia kitus žmones. Dirbdama šį darbą supratau, kad gero linkintis diktatorius (visada švelniai leidžiantis vaikams pajusti, kad jie gali pareikšti savo nuomonę, bet sprendžia tėvai) daug geriau nei „demokratiškai“ auklėjantis tėvas ar mama (tokia „demokratija“ dažnai reiškia nevaržomą laisvę), nes išmoko vaikus pakantumo ir savikontrolės. Labiau kontroliuojantys tėvai sukuria namie stabilumo atmosferą.
Knygoje Parent Power!: A Common-Sense Approach to Parenting in the ’90s and Beyond („Tėvų galia!: sveiku protu paremtas požiūris į auklėjimą dešimtajame dešimtmetyje ir vėliau“) Johnas Rosemondas teigia, kad gero linkinti tėvų diktatūra „nereiškia siekti besąlyginio paklusnumo. Tėvai skatina vaikus klausti, bet nusprendžia patys. Jie apriboja vaikų laisvę, bet nėra tironai. Laisvė varžoma, kad būtų galima apsaugoti ir mokyti vaikus... Kai vaikus auklėja gero linkintys diktatoriai, gyvenimas aiškus ir saugus“. Nusprendę būti gero linkinčiais diktatoriais, tėvai turi suprasti, kad nors jaus kaltę ir gailės vaiko, kai reikės jį bausti, vaikui bus geriau, jei šis jaus savo elgesio pasekmes. Blogo elgesio toleravimas tik skatina ir toliau taip elgtis.
Vaikai išmoksta savikontrolės, kai tėvai jiems pasako, kas galima ir ko negalima. Dažnai vaikai elgiasi taip, tarsi prašytųsi baudžiami. Pasitaiko ir tokių, kurie atrodo labiau patenkinti, kai žino, kas galima ir ko ne. Paprastai vaikai neprašo, kad jiems būtų kas nors draudžiama, bet kai žino, už ką bus nubausti, tampa geresni.
Pavyzdžiui, dešimtmetė Marcija nuolat maldaudavo tėvų, kad kuo ilgiau vakarais nelieptų eiti miegoti. Tėvams atrodė, kad devinta valanda vakaro pats laikas, bet Marcija niekaip neatsiguldavo anksčiau kaip pusę dešimtos. Apsilankę pas specialistus ir išmokę pasakyti, ko negalima, tėvai pradėjo griežčiau reikalauti. Kitas dvi savaites Marcija buvo lovoje lygiai devintą, nes tėvai tvirtai nusprendė laikytis nustatytos taisyklės. Mergaitė geriau miegojo, atsikeldavo linksmesnė ir su ja buvo lengviau bendrauti, nes puikiai išsimiegodavo. Galiausiai Marcija buvo laimingesnė, nes tėvai dukros labui nepabijojo konflikto.
Ar visi tėvai turi auklėti savo vaikus kaip gero linkintys diktatoriai? Nebūtinai. Kai kurie laimingi tėvai gali džiaugtis gerais vaikais (tai kūdikiai, kurie visą naktį miega, rėpliojantys mažyliai, kurie papildo savo žodyną žodžiais „taip“ ir „gerai“, pradinukai, atliekantys namų darbus be tėvų pagalbos, paaugliai, kurie mano, kad kvaila bandyti narkotikus, jaunuoliai, kurie ne tik kalbasi su savo tėvais, bet ir klauso, ką šie sako, ir suaugę vaikai, savo noru paliekantys tėvų namus). Tokius vaikus norisi turėti. Juos, ko gero, galima auginti ir demokratiškesnėje aplinkoje, nes jie nelinkę skaudinti kitų ir nesinaudoja susidariusiomis situacijomis. Gal ir jūs pažįstate tokią šeimą, kuri turi iš prigimties gerą vaiką. Bet nors ir yra tokių lengvai auklėjamų, savarankiškų paauglių, jie yra taisyklės išimtis.
Knygoje The Nature of the Child („Vaiko prigimtis“) psichologas Jerome’as Kaganas cituoja daug mokslinių darbų, kuriuose teigiama, kad temperamentas yra daugiau įgimtas dalykas. Pavyzdžiui, kūdikiai, nuo gimimo linkę į ypatingą baikštumą, ir užaugę lieka drovūs ir prisitaikantys. Tačiau tai nereiškia, kad jeigu buvo pastebėtas koks nors įgimtas charakterio bruožas, tėvai turėtų nuleisti rankas: „Ką padarysi, kad vaikas toks užsispyręs gimė.“ Teisingiau būtų sakyti visai priešingai.
Aplinka turi labai didelę įtaką žmogaus asmenybei ir elgesiui. Iš prigimties geriems vaikams aplinkos įtaka mažesnė – kartais pakanka tik griežto tėvų žvilgsnio. Sunkius vaikus gali prireikti daugiau drausminti: palikti vaiką vieną, kad pagalvotų, ar verta netekti privilegijų. Labai svarbu anksti pažinti vaiką, kad būtų galima kuo greičiau sukurti auklėjimo planą.
Net ir paklusniausi vaikai ožiuodamiesi ir reikalaudami nepelnytų privilegijų išbando, kas galima. Kad taip atsitiko, pajusite, kai susikirs jūsų ir vaiko požiūriai, o kai stengsitės būti teisinga ir nuodugniai paaiškinsite savo sprendimą, vaiko nuomonė vis dėlto nepasikeis. Šią pakopą vaikai pasiekia būdami skirtingo amžiaus, tačiau maištauja beveik visi. Svarbu, kad tėvai atpažintų šį bandymų laikotarpį, išmoktų jį vertinti kaip įprastą augimo stadiją ir veiksmingai reaguotų.
Kad ir koks būtų jūsų vaikas – geras, paklusnus ar toks, nuo kurio žyla plaukai, – svarbu turėti auklėjimo planą. Nuolatinis veiksmingas drausminimas, kai tėvai atrodo nešališki, – štai kur paslaptis. Net pagalvoti baisu, kiek daug reikia padaryti. Tėvai, auginantys nedrausmingus, nesusivaldančius vaikus, turbūt net neįsivaizduoja, kad gali bent priartėti prie šio tikslo.
Įveikti pradinukų ir paauglių netinkamą elgesį daug sunkiau nei mažesnių vaikų. Nuo septynerių metų vaikai puikiai supranta, ko negalima, jei tėvai jiems tą pasako. Draudimai turi būti paprasti, aiškūs, pastovūs, o kartais net „katastrofiški“.
Labai svarbu drausti paprastai ir aiškiai, nes vaikai dažnai suranda būdų išvengti taisyklių. Jei paaugliui sakysite, kad rytais nebertų akvariumo žuvytėms per daug maisto, jis gali peršerti jas vakarais. O tėvų priekaištus pasipiktinęs galbūt atrems tokiais žodžiais: „Liepei per daug nešerti rytais, bet nieko neminėjai apie šėrimą vakarais.“ Tėvai gali netekti žado dėl tokio manipuliavimo ir turėtų tuoj pat papildyti taisyklę sakydami: „Niekada neperšerk žuvyčių!“
Vaikai yra tarsi vaikščiojantys kompiuteriai – nuolat stebintys ir nepamirštantys, kada tėvai patys nekreipė dėmesio į savo reikalavimus, todėl bausti už blogą elgesį reikėtų visada. Pavyzdžiui, vaikas gali sakyti: „Vakar manęs nebaudei, kad erzinau brolį, todėl neteisinga už tai liepti eiti į savo kambarį šiandien.“ Ir vaikas turi priežastį taip sakyti. Šiuo atveju tėvai leidžia įvairiai suprasti reikalavimą, o vaikas tuo naudojasi.
Fitzhughas Dodsonas knygoje How to Discipline with Love: From Crib to College („Kaip drausminti su meile: nuo lopšio iki universiteto“) teigia, kad tėvai, kuriems sekasi auklėti vaikus, tiki, jog jų vaikų elgesys tiesiogiai priklauso nuo to, kaip jie auklėja, todėl nuolat drausmina savo vaikus. Be to, motina ar tėvas nebijo pasakyti vaikams, ką mano esant būtina, net jei tai sukuria laikiną įtampą tarp tėvų ir sūnaus ar dukters. Svarbu, kad tėvai mokėtų neįsižeisti dėl neigiamų vaiko jausmų („Aš nekenčiu tavęs, kad liepi man būti savo kambaryje“) ir suprastų, kad drausminimo naudą jie pajus ateityje. Pastovi drausmė (pasakyti vaikui, kad galioja tam tikros taisyklės, o už jų nesilaikymą bus baudžiama) yra svarbiausia.
Jau minėjau, kad kartais drausminimas būna „katastrofiškas“. Aš tikrai nesutinku, kad vaikus galima mušti. Netgi manau, kad vaikai labiau paiso kitokių bausmių. Jiems skaudu, kai negali išeiti iš savo kambario ar turi būti atskirti nuo kitų, nors yra tekę sutikti tėvų, kurie sako, kad pliaukštelėjimas per užpakalį (ar tik grasinimas taip padaryti) daro stebuklus. Manau, yra daug kitokių bausmių norint atkreipti vaiko dėmesį į reikalavimus ir skatinant geriau elgtis, tačiau kad bausmės būtų paveikios, jos turi būti vaikui svarbios.
***
RUTH PETERS (Rut Peters) – JAV klinikinės ir vaikų psichologijos specialistė, daugelio straipsnių ir knygų apie vaikų auklėjimą autorė.
„Nebijokite drausminti vaikų“ – knyga, kuri padės kiekvienam tėčiui ar mamai atsikratyti kaltės jausmo, kai jie bando vaiką auklėti. Vaikai negimsta savaime drausmingi, paklusnūs, turėdami tinkamą vertybių sistemą. Juos to reikia išmokyti, teigia autorė, ir ji žino, kaip tą padaryti. Juk taip dažnai tėvų norai visiškai nesutampa su vaikų. Koks vaikas norės susitvarkyti kambarį, valgyti su peiliu ir šakute ar mokytis to, kas jam tuo metu atrodo visiškai neįdomu ir nereikalinga? Tai reikalinga tėvams. Todėl būtent tėvai yra pirmieji vertybių, taisyklių ir manierų mokytojai. Tačiau kaip auklėti vaikus, jei šie atsisako klausyti?
Ruth Peters pateikia sistemą, padedančią įveikti dažniausiai pasitaikančias vaikų elgesio problemas. Ji rašo apie tai, kaip svarbu auklėti nuosekliai, kaip svarbu laikytis taisyklių, ir apie tai, kad nereikia pildyti visų vaikų užgaidų ir būtinai stengtis padaryti juos laimingus. Ji nebijo pasakyti, kad būna manipuliuoti linkusių ir konfliktus skatinančių vaikų, ir pataria, kaip reikėtų juos auklėti. Knygoje – daugybė praktinių patarimų ikimokyklinukų ir pradinukų tėvams. Ir svarbiausia – jie veikia!