aA
Kol aš neturėjau vaikų, įsivaizdavau, kad būsiu labai liberali ir cool mama. Na, maždaug tokia atlaidžia Džokondos šypsena besišypsanti madona, kuri atsipūtusi stebi savo atžalas ir palaimingai leidžia joms tiesiog BŪTI. Juk tai yra svarbiausia, ne TURĖTI ir ne BŪTI KAŽKUO?
© Shutterstock

Tvirtai žinojau, kad neversiu savo vaikų groti smuiku, jei jie to nenorės, eiti į nekenčiamus kultūrinius renginius ar rengtis taip, kaip reikalauja mokyklos taisyklės. Juk aš pati tokia nebuvau, tiesa, uniformą nešiojau, bet buvo ir pankavimas, tai kodėl turėčiau kankinti savo vaikus kažkokiomis vidutinybėms skirtomis normomis ir tradicijomis???

Ir štai jie ūgtelėjo, su jais paaugau kaip mama ir aš pati, atėjo laikas ne tik žaisti, bet ir lavintis, o taip pat paklusti taisyklėms. Daugybei taisyklių. Ir tada man pačiai atėjo suvokimas, kad būti mylinčia, atlaidžia ir lepinančia mama neužtenka. Reikia būti GERA mama. Na, tokia, kuriai atžalos kada nors padėkos už tai, kad į galvą košės įdėjau, ne tik leidau vertis auskarus į bambą, darytis tatuiruotes, negrįžti namo per naktis ir kiauras dienas žaisti kompiuteriu ar stebėti mėgstamas jutuberes.

Tada ir paaiškėjo, kad būti gera mama neretai reiškia būti bjauria mama. Na, čia maždaug tas pats, kai tu vienu metu turi būti savo vaikams ir gerasis, ir blogasis policininkas. Lepinti juos, nešti pusryčius į lovą, eiti į greito maisto restoranus, bet apsisukusi reikalauti, kad jie klotųsi lovas, išplautų indus ir valgytų ne tik makaronus, bet ir stintą ar brokolius.

Taip vieną dieną tu supranti, kad būti gera mama reiškia būti ne tik nuolaidžia fėja, bet ir kieta ragana – tokia, kuriai priešinasi, ant kurios pyksta. Kurios tą akimirką, kai vyksta derybos dėl ledų ar operos, vaikai galbūt netgi nekenčia. Bet perskaičiau straipsnį apie tai, kad geri tėvai yra tie, kurių vaikai kartais nekenčia, ir nusiraminau. Sutinku tai iškęsti, juk viskas vardan jų pačių ateities, kaip sakoma, miškas tau padėkos, mieloji.

Taigi, kaip atrodo bjauri, bet, tikiuos, gera mama? Juk šiuolaikinės geros mamos susiduria su siaubingu iššūkiu – kaip priversti vaiką atsitraukti nuo mobiliojo ar kompiuterio ir parodyti jam tikrą pasaulį? Pabūti gamtoje? Nueiti į parodą, kur paveikslai nejuda ir nedainuoja, arba į baletą, kur vyrai straksi su aptemtomis pėdkelnėmis ir „klasiokai juoksis, jei mane ten pamatys“. Esat tokį pareiškimą girdėję iš berniukų paauglių, mamos, ar ne? Kaip paaiškinti vaikui, taip taip, kaip paaiškinti vaikui, kad jei mokykloj uniforma privaloma, tai tamsūs džinsai yra ne tas pats, kas madingai suplyšę tamsūs džinsai, o languoti marškiniai netinka, jei reikalavimas yra šviesūs pasteliniai? Arba kad teatre, jei tu jau nesi krūtimi žindomas, nedera ropštis pas Karlsoną į sceną ir rėkauti, jei aktorius tavęs nieko neklausia.

Taigi, kokia ta bjauri mama, kuri aukoja savo supermamos įvaizdį vardan to, kad vaikai užaugtų normaliais žmonėmis, o ne superduperoginaliomisniekamnepaklūstančiomisvisusužknisančiomisasmenybėmis?

Bjauri mama, atėjusi į mokyklą ir nesulaukusi klasiokų pasisveikinimo, garsiai kreipiasi į VISUS mažuosius su klausimu: „Vaikai, negirdžiu stebuklingų žodžių?“ Tada choras lepūnėlių atsisuka, išplečia akis ir pasako taip, lyg tartų tai pirmą kartą „Laaabas rytas“. Nes jie įpratę, kad suaugusieji pirmieji juos užkalbina, tad kam varginis, sveikinantis su suaugusiuoju pirmam, kaip kad mes buvome įpratinti ir kaip reikalauja mandagumas??? Bet bjauri mama nori , kad ne tik jos vaikas būtų mandagus, ji stengiasi ir kitiems priminti, kaip svarbu geros manieros nuo vaikystės.

Bjauri mama verčia savo vaikus eiti į Van Gogo parodą. Tiesa, mano jaunėlė tai padarė noriai, bet užėjusi į salę, ištvėrė vos minutę, ir iškart pareiškė, kad nori eiti piešti, kaip buvo pažadėta organizatorių. Na neee, su manim tokie triukai nepraeis. Bjauri mama privertė savo vaikus perskaityti apie dailininko kūrybą ir gyvenimą tai, kas buvo parašyta parodos įžangoje (užtrukom kokias 5 minutes), o tada kantriai, ištisas 45 minutes, skambant nuostabiai klasikinei muzikai, stebėjom didžiuliuose ekranuose atgijusius genijaus darbus. Mano atžalos muistėsi, dūsavo, apeliuodami į mano gerą širdį ir bandydami kantrybę, vaidino labai nepatenkintus ir nelaimingus, slapčia stengėsi įlįsti į mobiliuosius, taikėsi pasprukti, bet aš buvau kieta kaip gladiatorių prižiūrėtoja ir neleidau jiems pabėgti iš vangogiško meno vergijos.

Kokią dešimtą priverstinės meno terapijos seanso minutę, kai atėmiau mobiliuosius ir pagrasinau, kad jei jie dar zirs ir maištaus, mobiliųjų išvis nebeatgaus, ir išvis nieko negaus (kas tas „nieko“ dabar nepasakysiu, tiesiog tuo metu buvau tokia įsiutusi ir nusivylusi savo naiviu tikėjimu, kad menas išgelbės pasaulį, kad nieko geresnio nesugalvojau), vaikai nurimo. Klausė muzikos, grožėjosi paveikslais, ir prisiekiu, buvo visai ramūs, laimingi ir pakylėti, o jų galvelėse neuronai šoko ypatingą šokį, – lavinantį ir plečiantį jų pasaulėžiūrą beigi pasaulio suvokimo ribas.

Tikiu, kad po dvidešimties metų mano vaikai atpažins to dailininko darbus net pažadinti vidury nakties savo pačių vaikų. Gal net kada nors saviškius veš į Paryžių impresionistų originalų pažiūrėti. Bet kiek man tai kainavo nervų ir jėgų???

Dar bjauri mama, keliaudama su vaikais po užsienį, lankosi ne tik pramogų parkuose, bet ir muziejuose, kuriuose nėra atrakcijų. Juk Disneilende vaikui įdomiau negu Luvre? Vadinasi, apsilankę Disneilende, kitą dieną keliaujame pamatyti katedros (na tos, kur Disnėjaus filmuke „Paryžiaus katedros kuprius“ rodo, jie žino, būkit ramūs).

O Londono Mokslo muziejuje , pasirodo, labai smagu atsidurti tariamo žemės drebėjimo epicentre ir pasikratyti japoniškoje parduotuvėje, IŠ TIKRŲJŲ drebančioje ir judančioje, lyg būtum toje šalyje, kur tai vyksta ypač dažnai. Ir Šerloko Holmso muziejuje įdomu, nors jo apsakymus skaitė tik vyresnėlis.

Kada paskutinį kartą su jau ūgtelėjusiu vaiku sėdėjote parke ant suoliuko ir stebėjote gamtą? Man taip vis rečiau benutinka, laimei, Haid parke voverės mus taip užbūrė, kad gainiojomės jas ir fotografavome, lyg būtume išvydę dinozaurus.

Kada aš supratau, kad mano diktatoriška metodika daryti su vaikais ne tik tai, ko jiems norisi, bet ir priversti juos pamatyti kažką sudėtingesnio nei eilinis Holivudo super filmas, pasiteisino? Kada aš supratau, kad esu ne tik bjauri, bet ir gera mama, mokanti savo vaikus daugiau, nei tiesiog BŪTI? (Šiais laikais vaikams tai reiškia žaisti kompiuteriu ar sėdėti jutube, deja, o ne medituoti lotoso poza miške). Tada, kai mano vaikas grįžo iš ekskursijos po Vilnių su klase. Ekskursiją savanoriškai pravesti pasisiūlė viena mama, labai miela ir geraširdė išsilavinusi ir demokratiška moteris. Įtariu, ji norėjo būti „gera mama“ ne tik savo vaikams, bet ir visai klasei, taigi, prieš vesdama ekskursiją apie mūsų puikiąją sostinę ir jos slėpinius geraširdiškai paskelbė:

„Vaikai, aš jums dabar pasakosiu apie Vilnių. Bet jeigu jums neįdomu, galit pasivaikščioti, nebūtina manęs klausyti“. Tokia štai gera ir laisvės nevaržanti toji mamytė pasitaikė vaikučių džiaugsmui, taip paskelbdama ir tikėdamasi, kad mažieji bus tokie pat geri, kaip ir ji, ir kilniaširdiškai teiksis ištverti tą jiems galbūt „neįdomią“ atrakciją.

Ir ką jūs manot? VISI vaikai tą pačią akimirką išsilakstė. „Ir tu pabėgai? Juk tai nemandagu...“, – bandžiau apstulbusi papriekaištauti dukrai. „Tai negi viena kaip kvailė stovėsiu, mama?“, – atšovė ji, o man beliko atsidusti, kad na nėra tas mano vaikas toks ypatingas, kad demonstratyviai liktų morališkai palaikyti geraširdės ekskursijos vedėjos, nepaskaičiavusios savo gerumo pasekmių.

Ech, nebuvo ten manęs. Juk tereikėjo tiems vaikams pasakyti griežtu, bet teisingu Merės Popins balso tonu, nutaisius kalėjimo prižiūrėtojos veido išraišką, kokią dažniausiai naudoju, netekusi kantrybės derybų su vaikais metu: „Kol nesibaigs ekskursija, nebus ledų ir šokolado, (aš turbūt dar būčiau pridūrusi – nieko nebus), o įdėmiausiai klausę ir uždavę smagiausią klausimą apie Vilnių vaikai gaus specialų prizą – „Gedimino vardo Proto bokšto medalį“.

Net neabejoju, po tokios įžangos tie vaikučiai būtų ekskursijos įdėmiai ir pagarbiai klausę visą valandą. Gal netgi dvi, jei tik nebūtų sušalę. Bet tąsyk jie tiesiog išsilakstė, o mamai turbūt teliko savo istorines žinias papasakoti auklėtojai. Priėję Pilies gatvę, už tokį „puikų“ elgesį vaikai dar prisivalgė šokolado ir ledų ir grįžo laimingi, nors ir nesužinoję apie Vilnių daugiau, nei tai, kad šokoladinės šeimininkas važinėja motociklu ir yra geraširdis nuolaidų dalintojams mažiesiems smaližiams.

Na nieko, pakviesiu aš tą mamą kada nors kavos ir pamokysiu, kaip būti bjauria, bet vis tiek gera mama. Nebijokit, vaikai jūsų už tą griežtumą neišsižadės, juk geležinę ledi, na tą, Meri Popins, myli viso pasaulio vaikai, o juk ji niekada nepataikauja? Medžiai, atsiprašau, vaikai, jums tikrai padėkos, gal net padovanos kada nors Van Gogo paveikslą. (Nebūtinai originalą, tiks ir kopija, sūnau.)

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Ar tikrai emigrantai kraunasi lagaminus? Skambina ir studentai, ir pensininkai (173)

Į kurią pusę labiau krypsta lietuvių akys: į Londoną ar į Lietuvą? Grįžtančių tikrai yra,...

Skandalu virtusi reforma varo į neviltį: mokiniai rado, kur gauti maisto – šluoja viską valgyklos visai ištuštėjo (335)

Netyla diskusijos ir skandalai dėl pasikeitusių reikalavimų mokyklų valgyklų patiekalams. Kol...

Gydytoja Cikanavičiūtė apie riebalus: papasakojo viską, kas jums nutylima (4)

Riebalai – viena pagrindinių maistinių medžiagų, pastaruoju metu kelianti daug diskusijų ir...

Dėl milijonų peržiūrėto seksualaus Tomo Bagdonavičiaus vaizdo klipo pasipylė grasinimai ir iširo šeima (1)

Londone ilgus metus dainavęs ir didesnio populiarumo sulaukęs po to kai prakalbo apie savo...

Gyvenimo audrų nublokšti gyvena sąvartyne: trijų kambarių „buveinė“ saugo liūdnas paslaptis (147)

Pokalbio pradžioje 63 metų buvusi kaunietė Nijolė tikino, kad Jonavos sąvartyne gyvena nuo 2012...

Diktatoriai ja žavėjosi, o Baltieji rūmai šiurpo dėl vizitų be jokio įspėjimo pilotui liepė apsukti lėktuvą, nes pamiršo nusipirkti sūrio (9)

Buvusi pirmoji Filipinų ponia Imelda Marcos veikiausiai viena prieštaringiausiai vertinamų šių...

Rimvydas Valatka. Kas rūpinasi Skvernelio kojinėmis ir Kirkilo bičiulių vynais? (160)

Kartą, kai Prezidentu buvo išrinktas Brazauskas, Prezidentūroje apsigyveno toks Buzūnas. Niekas...

Oficialiai išsiskyrė Natalija ir Sigitas Martinavičiai (54)

Kaunietis verslininkas Sigitas ir papuošalų kūrėja Natalija Martinavičiai oficialiai pasuko...

Pardavęs žvejybos laivus įsigijo salą Tailande ir pavertė rojaus kampeliu

Jau keletą dešimtmečių vietiniai stengiasi paversti Koh Talu gamtos sanatorija. Jiems puikiai...

Rafailas Karpis apie gyvenimą su Elza ir Ana iš Ledo šalies: visus mano iššūkius užgožia džiaugsmai (3)

Operos solisto Rafailo Karpio po koncertų bei gastrolių namie laukia itin moteriškas kolektyvas –...