aA
Lietuvoje kas trečia moteris patiria lytinį smurtą. Mūsų šalis pagal moterų fizinį saugumą yra tik vienu laipteliu aukščiau už Iraką, Iraną, Sudaną. Didžioji dalis seksualinių nusikaltimų prieš moteris lieka neatskleisti, nes aukos bijo kreiptis pagalbos, viešumo ir pažeminimų.
© Shutterstock nuotr.

Ką jos išgyvena, kokios reikia pagalbos, kalbamės su Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Kauno klinikų Akušerijos ir ginekologijos klinikos gydytoja ginekologe dr. Kristina Jariene.

- Rūpinatės lytinę prievartą patyrusiomis moterimis ir mergaitėmis, siekiate, kad būtų sukurta ir veiktų lytinio smurto aukoms pagalbos sistema. Už šią savo veiklą pelnėte Moterų teisių asociacijos MOTA apdovanojimą „Metų moteris“. Kodėl ėmėtės šios veiklos?

- Dirbdama ginekologe susiduriu su lytinę prievartą patyrusiomis moterimis ir mergaitėmis – išprievartautomis, lytiškai išnaudotomis. Dalis jų būna sunkiai sužalotos. Mes joms suteikiame medicininę pagalbą, tačiau vien to nepakanka. Negaliu likti abejinga, kai smurto aukos negauna visos reikalingos pagalbos, verčiamos daug kartų išgyventi patirtą košmarą, vėl ir vėl klausinėjamos ekspertų, tyrėjų, teisėjų, advokatų.

Seksualinės prievartos bylos sprendžiamos labai ilgai, nukentėjusiosios turi po kelis kartus pasakoti, kas ir kaip buvo, atsakinėti į traumuojančius, neretai žeminančius kaltinamojo advokato klausimus. Baisu girdėti, kai seksualinio smurto aukos netgi kaltinamos, kad pačios kaltos, jog taip įvyko. Taip šios moterys psichologiškai gniuždomos ir toliau.

Bėda ta, kad iki šiol nėra aiškios tvarkos, ką ir kaip turi daryti medikai, kai pas juos atvežamos ar atvyksta lytinį smurtą patyrusios moterys. Paprastai aukos, kurioms nereikia skubios ginekologo pagalbos, tiriamos teismo ekspertų, tačiau rimtų traumų ir sužalojimų atvejais reikalinga ir kitų specialistų pagalba. Tokiais atvejais mes, gydytojai, nežinome, kaip suteikus medicininę pagalbą smurto aukai surinkti įkalčius, kuriuos galima panaudoti ikiteisminiame tyrime ir teisme.

Nėra aišku, kaip surašyti medicininę dokumentaciją, kuri padėtų moteriai ir tyrėjams teismuose. Neturime protokolo, nurodančio, kaip medikams elgtis, kokius tyrimus atlikti, kur siųsti. Todėl ir kilo mintis parašyti gydytojams, teismo ekspertams ir visiems, dirbantiesiems su lytinio smurto aukomis, tyrimo ir gydymo protokolą bei metodines rekomendacijas.

Man dažnai sako, kad dirbu socialinį darbą, kuris man nepriklauso, bet kas nors turi tą daryti. Lytinio smurto aukos daug pagalbos sulaukia iš Moterų teisių asociacijos MOTA, „Carito“, kitų nevyriausybinių organizacijų, bet ir joms sunku padėti nukentėjusiosioms, kai tenka eiti kryžiaus kelius su auka po teismus, kad būtų įrodyta smurtautojo kaltė ir jį nubaustų.

- Koks bus šis protokolas? Kas padeda jį rengti?

- Protokole konkrečiai numatyta, ką ir kaip turi daryti gydytojas, teikdamas pagalbą lytinio smurto aukai, kaip tinkamai tai aprašyti medicininėje dokumentacijoje. Mūsų protokolas sukurtas tik moterims, mergaitėms. Neprarandu vilties, kad jį adaptuosime ir smurto prieš vyriškos lyties asmenis atvejams. Privalome garantuoti pagalbą ne tik moterims, mergaitėms, bet ir berniukams, vyrams. Negalima jų išbraukti iš nukenčiančiųjų sąrašo, nors pagal oficialią statistiką tarp lytinio smurto aukų jų yra labai mažai.

Šiame darbe radau nemažai bendraminčių tarp savo kolegų, Moterų teisių asociacijoje MOTA, Vytauto Didžiojo universitete. Pastarojo teisininkai geranoriškai, iš idėjos padeda rengiant minėtą protokolą. Tariamės su Generaline prokuratūra, teismo ekspertais, kitų specialybių gydytojais, Sveikatos apsaugos ministerija, kitomis institucijomis. Sprendžiame, kaip teisėtai, teisiškai, apsaugoti ne tik nukentėjusiąją, bet ir gydytoją.

Kaip elgtis medikams, kai lytinę prievartą patyrusi moteris ateina pagalbos, bet nori, kad apie tai niekas nesužinotų? Apie pacientų patirtą smurtą mes privalome pranešti policijai, o moteris prašo to nedaryti. Jei pranešiu – prarasiu pacientės pasitikėjimą ir ji pas mane daugiau niekada nesugrįš, net jeigu jai bus labai blogai, reikės ginekologės pagalbos, o jei tylėsiu – nusikalsiu, dėl to pati ateityje galiu nukentėti. Reikia viską reglamentuoti taip, kad tokiose situacijose nebijotų ir nenukentėtų nei auka, nei gydytojas.

- Kaip dažnai moterys patiria lytinį smurtą šeimoje?

- Pas mus dažniausiai atvyksta ar atvežamos tos aukos, kurioms reikalinga skubi ginekologo pagalba – susiūti audinius, stabdyti kraujavimą, po sunkių sužalojimų atstatyti dubens dugno anatomiją. 

Dalis aukų kreipiasi į medikus (dažnai jau praėjus kažkiek laiko po smurto atvejo), bet nepasako, kad jas išprievartavo, lytiškai išnaudojo. Mergaitės, paauglės būna prigąsdintos smurtautojų, kad jei netylės – jas suras, kitą kartą labiau skaudės, paviešins nuotraukas, susidoros ne tik su jomis, bet ir su jų artimaisiais.

Moterys apie lytinį smurtą, kurį patiria šeimoje nuo savo sutuoktinių, partnerių, apskritai nenori kalbėti ir niekam skųstis, nes jaučiasi nesaugios. Jos neturi kur išeiti su vaikais, nes dažniausiai smurtaujama ir prieš jas, ir prieš vaikus. Moterys nesiskundžia, nes bijo pasekmių vaikams. Mokyklose bendraamžiai žiaurūs – jei sužinos, pradės tyčiotis, todėl mama tyli.

Prievartiniai lytiniai santykiai šeimoje taip pat yra smurtas. Klaidinga visuomenės nuomonė, kad tai patiria tik asocialių sluoksnių moterys. Gana nemaža seksualiai nukentėjusiųjų dalis yra išsilavinusios ir aukštas pareigas einančios moterys. Jos niekada niekam apie tai nepasisakys, niekada niekur nesikreips. Joms gėda, bijo viešumo.

- Ar keičiasi neigiamas visuomenės požiūris į seksualinės prievartos aukas?

- Labai gaila, bet pastebiu, jog nesikeičia. Kartais atrodo, kad net dar labiau puolamos ir smerkiamos pačios aukos, o ne smurtautojai. Ypač tai būna akivaizdu, kai koks nors lytinio smurto atvejis aprašomas žiniasklaidoje. Tuomet internetas plyšta nuo piktų anoniminių komentarų: „Pačios kaltos, nėra ko vaikščioti trumpais sijonais, pačios kariasi ant kaklo“ ir panašiai.

Dėl neigiamo visuomenės požiūrio moterys linkusios slėpti išgyventą košmarą. Išsigandusios, sugniuždytos bijo, kad jomis nepatikės, o informaciją paviešins, abejoja teisingumu, joms gėda.

Tikiuosi, kad reglamentuota pagalbos smurto aukoms tvarka, minėtas protokolas bus postūmis daugeliui prievartą patyrusių moterų išdrįsti kalbėti ir kreiptis pagalbos, o ne tyliai kentėti. Kol mes rodysime pyktį ne smurtautojui, o aukai, situacija nesikeis.

Belgijoje dalyvavau susitikime su Europos Sąjungos (ES) ekspertais. Kalbėjome apie seksualinį smurtą, diskriminaciją, prekybos žmonėmis aukas. Vienas iš vizito tikslų buvo sudaryti programą visiems ES studentams medikams. Į programą siekiama įtraukti mokymus apie tai, kaip atpažinti prievartą patyrusį žmogų ir ką daryti toliau. Aptarėme būtiną teisinių žinių bazę, dokumentų ir jų pildymo pavyzdžius, vyriausybinių ir nevyriausybinių pagalbos organizacijų svarbą ir kitus klausimus.

Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) Akušerijos ir ginekologijos klinikoje visų LSMU fakultetų studentams šiais mokslo metais pradėtos skaityti paskaitos apie lytinius nusikaltimus. Tarptautiniai ekspertai Belgijoje džiaugiasi, nes LSMU yra vienas pirmųjų, pradėjęs to mokyti savo studentus. Planuojama, kad tai bus studentams medikams privalomai dėstomas dalykas visoje ES.

- Kaip Lietuva atrodo kitų šalių kontekste?

- Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, Lietuva pagal moterų fizinį saugumą yra tik vienu laipteliu aukščiau už Iraką, Iraną, Sudaną ir kitas panašias šalis. Lietuvos gatvėse moterys negrobiamos (labai retai pasitaiko tik pavienių atvejų), bet namuose slapto agresyvaus smurto yra daug.

Mūsų šalyje prievartą patiria kas trečia moteris, nors oficiali statistika rodo, kad tik 0,02 proc. moterų kenčia lytinio partnerio smurtą. Apklausos byloja kitaip: 30 proc. Lietuvos moterų yra patyrusios lytinę, seksualinę prievartą, tik dauguma jų niekur nesikreipia. Palyginti – Afrikos šalyse lytinį smurtą patiria daugiau kaip 40 procentų moterų.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Skvernelio reitingo paslaptis: surastas priešas ir galandami nauji ginklai (161)

Spalis Lietuvos Vyriausybei buvo tikrai karštas, bet ne dėl to, kad šiemet mūsų šalyje...

Kad pavakarieniautų, vienu ypu perka 200 kiaušinių: mūsų gaili, lyg būtume nukankinti tėvai (4)

„Kai turi vieną vaiką, supranti, koks sunkus tavo gyvenimas. Viską sureikšmini, stengiesi, kad...

Visame pasaulyje sutriko „Facebook“ ir „Instagram“ veikla (28)

Visame pasaulyje sutriko socialinių tinklų „Facebook“ ir „Instagram“ veikla. Svetainės su...

Gyvai / DELFI Diena. Aktorių prisiminimai apie anapilin iškeliavusį režisierių Nekrošių ir kiek kainuoja būsto paskola? (15)

Ko neteko Lietuvos teatras ir jo gerbėjai? „DELFI Dienoje“ prisiminimai apie anapilin išėjusį...

Pasaulio prekybos organizacijos vadovas tikisi įveikti dabartinį neramų periodą

Įtampą prekyboje lemia didesnis ją ribojančių priemonių skaičius, sako Pasaulio prekybos...

Prieš policijos automobilį užlindęs ir avariją sukėlęs dviratininkas stebina įžūlumu (16)

Į redakciją kreipėsi vilnietis Vadimas M., kuris rugsėjo 10 d. Vakariniame Vilniaus aplinkkelyje...

Kručinskų advokatai: vaikų atėmimo dramoje – skandalingas posūkis (20)

Visa Lietuva užgniaužusi kvapą stebėjo širdį veriančias dramas, kai Kauno vaikų teisių...

Petrauskienė žada 40 proc. didesnes algas dėstytojams ir mokslininkams (66)

Švietimo ir mokslo ministrė Jurgita Petrauskienė pasirašė įsakymą dėl studijų kainų...

Kelerius metus su ketvirta vėžio stadija gyvenanti Rasa: be proto noriu gyventi (42)

Ketvirtos stadijos vėžio diagnozę prieš ketverius metus sužinojusi Rasa Vaitekūnienė savo...

Žinomi bičiuliai ir kolegos gedi netikėtai mirusio Eimunto Nekrošiaus: liko nepapasakotos istorijos ir neįgyvendinti planai (133)

Antradienį, lapkričio 20 dieną žinomas teatro režisierius Eimuntas Nekrošius iškeliavo...