Pasaulinio garso amerikiečių psichologas ir psichoterapeutas dr. Frankas Cardelle seminarus rengia įvairiose pasaulio šalyse, konsultuoja Jungtinių Tautų darbuotojus. Jis kviečiamas formuoti įvairių vyriausybinių organizacijų komandas, konsultuoja šeimos, asmenybės raidos, tėvų ir vaikų santykių klausimais, veda užsiėmimus verslininkams, norintiems išmokti vadovavimo meno.
Neseniai į lietuvių kalbą išversta jo knyga „Erelio skrydis“ (išleido leidykla „Vaga“). Tai jau antroji autoriaus knyga lietuvių kalba. Šia proga F. Cardelle lankėsi Lietuvoje. Beje, jau trečią kartą.

Galimybė susipažinti su F. Cardelle unikalia metodika teko ir susirinkusiems į knygos pristatymą svečiams. Tradicinis psichologo seminarų elementas – žaidimas. Mat žaisdami žmonės pamiršta savo įvaizdį, nustoja rūpintis, kokį įspūdį daro aplinkiniams, ir atskleidžia tikrąjį savo kūrybiškumą.

Keliaujantis kamuolys

Šįkart F. Cardelle rankose – didžiulis pripučiamas gaublį imituojantis kamuolys. Svečias iš jo išleidžia šiek tiek oro, kad subliūkštų: „Kai šis keistokas kamuolys atsidurs jūsų rankose, pamėginkite įsivaizduoti, kaip jaustumėtės laikydami štai tokį Žemės rutulį. Kokie jausmai apima? Kokie vaizdiniai iškyla? Nesistenkite jų sugalvoti iš anksto. Tiesiog atsipalaiduokite“. Tačiau visi šiek tiek įsitempia. Mes nesame pratę dalytis savo jausmais, abejonėmis ir viltimis su nepažįstamais žmonėmis. Mieliau būname su kaukėmis.

Kamuolys ima keliauti iš rankų į rankas. Kažkas jį norėtų pripūsti, kad planeta atgautų savo formas, kažkas prisimena pastarąsias didžiausias katastrofas, o kažkas tiesiog didžiuojasi laikydamas savo rankose Žemę. Žodžiai ima dėliotis į margaspalvę, kaip ir pati Žemė, mozaiką. Sienos, skiriančios mus nuo išorinio pasaulio, tirpsta. Po kiekvieno naujo pasisakymo stiprėja pojūtis, kad šis rankose laikomas rutulys ir yra mūsų tikrieji namai. Tokie pat jaukūs, kaip ir tie, į kuriuos skubame kas vakarą.

Pagaliau kamuolys grįžta į F. Cardelle rankas. „Žemė vis mažėja, – teigia jis. – Šiandien jau ne problema greitai nuvykti iš vieno jos kampelio į kitą. Tačiau kaip tik todėl viename nedideliame regione nutinkantis procesas gali paveikti daugybę kitų procesų visame pasaulyje. Deja, dėl to, kas šiandien vyksta Žemėje, aš labai nerimauju. Nepamirškime, tai vieninteliai mūsų namai“.

Indėniško kraujo beieškant

Daugybę metų F. Cardelle kratėsi savo indėniškos kilmės. Tačiau bėgdamas nuo pareigos kariauti Afganistane atsidūrė Kanadoje. Ten ir susidūrė akis į akį su savo prigimtimi. „Tėvai mane pavadino karalienės Viktorijos vardu“, – pasakė moteris, kai paprašiau pasakyti vardą ir pavardę. Turiu pripažinti, kad moteris, kad ir ne visai blaivi, o atrodanti tarsi išlipusi iš griovio, iš tikrųjų laikėsi karališkai oriai. Jos drabužiai buvo suplyšę ir purvini, plaukai susivėlę. Po viena akimi buvo mėlynė, kita – pasruvusi krauju ir ištinusi. Nuo jos sklido nemalonus kvapas, matyt, buvo nesipraususi kelias savaites. Tačiau kad ir kokia nevalyva ji atrodė, aš ja susidomėjau. Nežinau, kuo ji mane pakerėjo. Net kai įniršo ir garsiai subaubė: „Kur mano čekis?“, aš nesutrikau galbūt todėl, kad ateiti į valstybinę įstaigą ir pareikalauti, kas jai teisėtai priklauso, ganėtinai drąsu. Ji nė neketino apsimesti, kad čekį panaudos kam nors kitam, o ne alkoholiui. Ši moteris buvo ne tik girtuoklė ir tinginė indėnė, bet ir savotiškas mano praeities, kurią stengiausi pamiršti, veidrodis“, – atvirai pasakoja F. Cardelle.

Įveikti baimę

Dešimt metų dirbęs indėnų bendruomenėse, tyrinėjęs jų gyvenimą ir papročius, dabar psichologas didžiuojasi savo indėniška kilme. Indėnų dėka jis išmoko gerbti gamtos dėsnius, derinti prie jų savo gyvenimą bei susikūrė savotišką požiūrį į Žemės ekologiją. „Žmonėms trūksta ryšio su tuo, kas paprasta ir natūralu. Kartais mane tai pykdo. Kaip gali žmogus, būdamas viena iš daugelio rūšių, daryti tiek žalos aplinkai? – piktinasi psichologas. – Kada mes liausimės viską neigę ir pabusime iš apatiško miego? Kada surasime ir užimsime savo teisėtą vietą pasaulyje?“

Beje, F. Cardelle propaguojamas gyvenimo būdas jam pačiam padėjo įveikti ir vieną didžiausių gyvenimo išbandymų – vėžį. Psichologas dažnai savo seminarų dalyvius vedasi į gamtą stebėti saulėlydžio ar tylomis pabendrauti su medžiais, moko juos pažinti tamsą ir susidraugauti su mirtimi. „Kai mes pripažinsime savo slaptas baimes ir imsime jas gerbti, kai galėsime atleisti sau ir kitiems už suteiktą skausmą, tik tada galėsime susitaikyti su savo likimu“, – rašo F. Cardelle.

Gyvenimo eksperimentas

Pats jis nė iš tolo nepanašus į nuo pasaulio užsisklendusį keistuolį. F. Cardelle psichologiją studijavo Rytų Vašingtono universitete. Vėliau sekė studijos, mokslinis ir praktinis darbas Kalifornijos universitete, Integralinės medicinos centre Niujorke, Carlo Gustavo Jungo institute Ciuriche, Kanados Geštalto institute, Londono universitete. Daug metų jis dirbo ir buvusioje Sovietų Sąjungoje – apie ją įspūdžiais dalijasi ir autobiografinėje knygoje „Erelio skrydis“. Savo nuomonės jis neslepia ir apie Lietuvą: „Pirmą kartą atvykęs sutikau uždarus ir įtarius žmones. Dabar pamačiau daugiau atvirumo, noro ieškoti ir siekti“. Jis pripažįsta, kad mūsų tauta išgyveno nelengvus laikus, todėl geriausia, ką galime padaryti dabar – atrasti tikrąsias savo ištakas ir taip siekti vidinės vienybės.

Jau 15 metų F. Cardelle po pasaulį keliauja savo noru – nuo nieko nebėgdamas ir nesislėpdamas. Dabar jam nebereikia miegoti parkuose ar laukuose. Nebereikia įrodinėti kokio nors Amerikos užkampio gyventojams, kad galėtų padėti jiems išspręsti psichologines problemas. Tačiau praradimai, anot F. Cardelle – irgi sėkmės dalis, todėl nevalia atsisakyti savo vizijos. „Tai, kas kartais mums atrodo kaip vizija, iš tikrųjų tėra pernelyg uolaus žmogaus fantazija, kuri gali išversti iš kojų. Kita vertus, ji verčia ką nors daryti, išjudinti vidinį ir išorinį pasaulius, praplečia mąstymą, sustiprina jausmus, uždega vaizduotę ir įžiebia kūrybinę kibirkštį“, – įsitikinęs knygos autorius, iki šiol eksperimentuojantis su savo gyvenimu.

Auklėjimo kraštutinumai

Vizijų pradžia – vaikystėje. Todėl psichologas neatsitiktinai daug dėmesio skiria būtent šiam žmogaus gyvenimo tarpsniui. Dažniausiai pasitaikančios vaikų auklėjimo klaidos, anot F. Cardelle, yra per griežti draudimai ir besaikiai reikalavimai. Kas vaikystėje nėra patyręs, kai tėvai neleido padėti dirbti sakydami, kad dar per maži, o darbas per sunkus ar per purvinas? Šitaip „saugodami“ vaikus (dažnai ir norėdami greičiau nudirbti vieną ar kitą darbą) suaugusieji trukdo jiems patenkinti smalsumą ir pažinti pasaulį.

Kitas kraštutinumas – kai vaikas paliekamas augti visiškai savarankiškai ir negauna iš suaugusiųjų jokio dėmesio. Sunku įsivaizduoti mamą, kuri savo trejų metukų sūneliui įbruka pirkinių sąrašą ir pasiunčia į prekybos centrą. F. Cardelle teigia, kad panaši situacija pasitaiko dažniau, nei galime įsivaizduoti. Užsiėmę tėvai mano, kad vaikai gali savimi pasirūpinti patys. Iš dalies jie teisūs, nes šitaip ugdo mažųjų savarankiškumą. Tačiau yra užduočių, kurių vaikai dar nepasirengę atlikti. Reikalavimas būti suaugusiuoju gali sutrikdyti natūralų vaiko vystymąsi ir palikti spragų, kurias ateityje reikės užpildyti, o tai dažnai reikalauja milžiniškų pastangų.

Per didelis reiklumas

„Pasaulyje paplitusi baisi liga – didelis reiklumas sau ir kitiems. Nuo jos mes tampame griežti ir bailūs autokratai. Kad atskirtų, kas yra teisinga, o kas – ne, vaikai turi daryti klaidas. Būdami visada teisūs jie niekada neišmoks atsipalaiduoti ir tyrinėti naujovių“, – teigia F. Cardelle savo knygoje „Iš tamsos į šviesą“, kuri irgi išversta į lietuvių kalbą.

Pasak jo, neretai pasinaudodami vaikais tėvai siekia to, ko negavo patys būdami jų amžiaus. Todėl turizmu besidominti abiturientė tėvų pageidavimu stoja studijuoti teisę, o gabus muzikantas akademiją iškeičia į ekonomikos mokslus. Taip įsisuka užburtas ratas.

Pats F. Cardelle šeimos neturi. Jis ilgai neužsibūna vienoje vietoje, tačiau savo mokymą skleisti ketina dar ilgai: „Keliaudamas po pasaulį supratau: mums visiems trūksta pagarbos gyvenimui. Klesti nepakantumas kitokiems žmonėms, mes nebemokame gyventi kartu, destruktyviai mąstome, mūsų širdys užsiveria, nebendraujame ir nepastebime, ką prarandame. Nežinau, kiek man liko gyventi šioje Žemėje. Mano senelė sulaukė šimto vienerių. Darbuosiuos, kiek pajėgsiu, ir žilais plaukais, pavargusiu kūnu, skaudančiais kaulais lauksiu ateinančio amžiaus žinodamas, kad kada nors mano siela atsiskirs nuo kūno, kaip nutinka visiems“.

Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Rusijoje - įsiūtis dėl apdovanojimo Baltijos šalims: Lietuvą palygino su kanibalais (205)

Po to, kai praėjusią savaitę Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė kartu su kitų Baltijos...

Įvedus protingą automobilių mokestį dyzelinių išlaikymas smarkiai išaugtų (57)

Kol Lietuvoje neįvesti nauji transporto priemonių mokesčiai, dujomis varomų automobilių...

54 tūkst. gyventojų netrukus sulauks VMI laiškų (27)

Gyventojai, kurie deklaravo pajamas už 2017 metus, tačiau iki dabar nesumokėjo gyventojų pajamų...

Įvertino Trumpo ir Putino kūno kalbą: itin keista (34)

Ką iš tiesų Donaldas Trumpas galvoja apie Vladimirą Putiną? O ką pastarasis apie savo kolegą...

Turi planą B „valstiečiams“: Kirkilas įvardijo, kas galėtų būti bendras partijų kandidatas į prezidentus (224)

Lietuvos socialdemokratų darbo partijos ( LSDDP ) lyderis Gediminas Kirkilas teigia, kad užsienio...

APOEL skaičiuoja nuostolius: per pirmas 20 minučių Lietuvoje praradome milijoną „Sūduvos“ rūbinėje – nevaržomos pergalės emocijos (11)

Po nesėkmės Marijampolės „Sūduvai“ Kipro čempionė APOEL turės koreguoti biudžeto...

Susirasti darbą Didžiojoje Britanijoje šiuo metu itin lengva (3)

Nedarbas Jungtinėje Karalystėje šių metų gegužės mėnesį išsilaikė ties žemiausiu lygiu...

Netradicinį vestuvių rūbą pasirinkusią Atlantą lydėjo tik komplimentai: jis atitinka mano charakterį (4)

Jokia paslaptis, kad išgirdus žodžių junginį „vestuvinė suknelė“ mintyse dažniausiai...

Staigmena naujausiuose kandidatų į prezidentus reitinguose: lyderių trejetuke įvyko pokyčiai (999)

Birželio 19-27 dienomis visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovės „ Spinter tyrimai “...

Klaipėdoje žuvusios manekenės byloje kyla įtampa: įsikišti teko ir Generalinei prokuratūrai (116)

Klaipėdoje žuvusios manekenės Dovilės mirties tyrime šeimai atstovaujantis advokatas atkakliai...