Tačiau kai apsisprendžiame grįžti namo, atrodo tarsi savaime suprantama, kad viskas eisis sklandžiai – juk grįžtame „namo“, t.y. ten, kur viskas sava, pažįstama...
Suaugusiems parvykimas į gimtąją šalį yra „grįžimas namo“, tačiau vaikams, ypač jeigu jie atvyko svetur būdami dar maži ir pragyveno čia kelerius metus, namais gali būti tapusi nauja šalis.
Netikėtumo sindromas
VšĮ „Vilniaus šeimos psichologijos centro“ psichologė Marija Bagdonienė sako, kad būtent šioje vietoje sugrįžtančiųjų laukia netikėtumas, mat susiduriama su tokiu pat kultūriniu šoku, kaip ir išvykus svetur, tik jis būna staigus ir nelauktas.
„Pirmiausia sugrįžusieji susiduria su tuo, kad tol, kol jie gyveno svetur, pasikeitė daugelis dalykų jų gimtojoje šalyje: įstatymai, padėtis darbo rinkoje, senos mėgstamos vietos užsidarė ir atsirado naujų, draugai ir pažįstami atrodo kitaip negu prieš kelerius metus.
Bet svarbiausia – pasikeitė pats žmogus! Jis jau priprato prie kitų kultūrinių normų, kitų socialinių taisyklių, kito gyvenimo ritmo, kitų tarpusavio santykių ir bendravimo. Tad, susidūręs su tuo, jog reikia iš naujo pažinti ir pratintis prie dalykų, anksčiau buvusių savaime suprantamais, žmogus gali jaustis suglumęs ir pasimetęs“, – sako psichologė ir priduria, kad kai kalbame apie grįžimą į gimtąją šalį po kelerių metų gyvenimo svetur, kalbame apie panašius sunkumus, su kuriais susiduriame išvažiavę gyventi į kitą šalį.
Maži vaikai adaptuojasi lengviau
Anot psichologės, susiruošus grįžti, reikėtų gerai pagalvoti apie vaikus.
„Suaugusiems parvykimas į gimtąją šalį yra „grįžimas namo“, tačiau vaikams, ypač jeigu jie atvyko svetur būdami dar maži ir pragyveno čia kelerius metus, namais gali būti tapusi nauja šalis. Vaikams adaptacija sugrįžus praeis lengviau, jeigu iki tol buvo palaikomi santykiai su namuose likusiais giminaičiais, draugais, jeigu tėvai su vaikais grįždavo į Lietuvą atostogoms, jeigu vaikai moka lietuvių kalbą“, – sako M. Bagdonienė.
„Paprastai maži vaikai adaptuojasi greičiau ir lengviau negu vyresni ar paaugliai. Taigi, jeigu nusprendžiama grįžti su kūdikiais ar dvejų trejų metų mažyliais, ypatingo pasiruošimo neprireiks. Tokio amžiaus vaikams svarbiausia ryšys su suaugusiais, kurie jais rūpinasi, ir – įprastas dienos režimas. Tad aiški rutina ir tėvų buvimas šalia – geriausia adaptacija“, – pastebi psichologė Marija Bagdonienė.
Kalbant apie mokyklinukus, paauglius, M. Bagdonienės patirtis rodo, kad į persikraustymą šie gali reaguoti gana audringai, mat naujoje šalyje jie jau yra susikūrę draugų, bendramokslių ratą, turi mėgstamas vietas, užsiėmimus ir jaučiasi esantys būtent tokio gyvenimo dalimi.
Bendri patarimai grįžtantiems su vaikais
kuo anksčiau pasakykite vaikams apie planuojamą persikraustymą;
nuolat pasakokite apie tai, kas laukia sugrįžus: į kokią mokyklą eis, kur planuojama gyventi;
jeigu su savimi pasiimate tik dalį daiktų, leiskite vaikams pasiimti tuos, kurie jiems ypač brangūs;
priimkite kaip neišvengiamą faktą, kad grįžus ir jums, ir vaikams reikės laiko adaptuotis prie pasikeitusios situacijos;
kalbėkitės. Suteikite vaikui galimybę išreikšti visus su persikraustymu susijusius jausmus: jis gali nerimauti dėl to, kaip seksis prisitaikyti mokykloje; liūdėti, kad tenka palikti esamus draugus; pykti (ypač ant tėvų), kad sugriūna įprastas gyvenimas ir reikia viską pradėti nuo nulio; džiaugtis, kad vėl gyvens gimtojoje šalyje. Svarbu, kad visiems išgyvenimams atsirastų vietos;
koncentruokitės į teigiamus pokyčius, tačiau įkyriai neįtikinėkite vaiko, kad grįžus jo gyvenimas pasikeis tik į gera ir jokių sunkumų nebus;
suteikite galimybę praleisti daugiau laiko su draugais ir brangiais žmonėmis, kurie lieka, leiskite atsisveikinti su jais;
jeigu vaikai nešneka lietuviškai ar nemoka lietuviškai skaityti, rašyti, būtinai išmokykite juos kalbos, prieš leisdami į mokyklą Lietuvoje;
jeigu šeimoje yra mokyklinio amžiaus vaikų, grįžimą derinkite prie mokslo metų ritmo. Svarbu, kad vaikas galėtų užbaigti mokslo metus vienoje mokykloje, ir pradėti naujus – kitoje.
