Lenino aikštėje darbininkai, pasilipę ant kopėčių, šepečiais trindavo balandžių ekskrementus nuo vado skulptūros.
Galima pamanyti, kad žmogus iš visų Žemės gyvūnėlių yra pats nešvariausias. Juk apie žvėris niekada nesakome kaip apie savo vyrus: „kaip jie apšnerkštė visą girią“. Nes jie neturi dulkėtų daiktų ir neplautų drabužių, nebent vieną kitą džiovintą grybą – atsargai.
Mes nieku gyvu negalime liežuviu nusilaižyti nugaros kaip katė, todėl turime šampūno, muilo ir vyrą tam reikalui. Be to, mūsų podėliuose rikiuojasi aibė skalbikių, valiklių ir šveitiklių. Iš jų armijos galėtume daryti prielaidą, kad žmonija vis nešvarėja.
Mūsų protėviai neturėjo skalbimo nei indų plovimo mašinų ir apseidavo su menku gabaliuku ūkiško muilo visiems gyvenimo atvejams. Su juo skalbė, galvas trinko ir, kas įdomiausia, likdavo su plaukais ir jų nekamavo mūsų amžiaus rykštė — alergija.
Lietuviškas ūkiškas muilas vien savo išvaizda nugali visus virusus ir bakterijas. Todėl jį kaip stebuklą siūlo TV „Švaros misijos“ vedėjai, netekę amo, kad tautiečiai tokie apsileidę. Manau, puikus būdas atkeršyti savo pažįstamiems — jiems nežinant iškviesti „Švaros misiją“ ir visai Lietuvai parodyti, kad gyvenate kaip paršeliai.
Misionieriai tąsys jūsų pėdkelnes, aptiks užpernykštį kalėdinį kalakutą orkaitėje ir visus daiktus sukeis vietomis, kad iki vasaros nerastumėte. Kaip tik taip klastingai ir pasielgė mano draugė Morta, apsimetusi savo viršininko šeimos drauge. Neva ji gelbėjo jo žmoną nuo triūso, o iš tiesų norėjo parodyti jos vyrui, kokią nevalą jis vedė.
Po laidos įvykiai klostėsi pagal Mortos suplanuotą scenarijų: bendradarbiai pašalėse kikeno ir stebėjosi, kaip jų viršininkas įstengia ateiti į darbą su tos pačios spalvos kojinėmis, o verslo partneriai suabejojo, ar jo laikrodis „Rolex“ — tikras.
Tai grėsė krachu, todėl Morta ėmė jį guosti ir kviestis į svečius, neva išgerti vyno, o iš tiesų – degtinės, žinoma, prieš tai išblizginusi butą. Šis, pamatęs jos kantu sulankstytus rankšluosčius, turėjo netekti amo ir suprasti, kad metęs nevalą žmoną turėtų reikalų su jo lygį atitinkančia moterimi. Kaip klostysis jų reikalai, vėliau pamatysime.
Bet aš dėl visa pikta nedelsdama imu tvarkytis. Kas žino, ko mudvi su Morta ateityje nepasidalysime. Gal net to paties viršininko. O dėl netvarkos namuose moteriai turėtų būti baisi gėda, juk jos paskirtis žemėje – ne uostyti orchidėjas, plūduriuoti jachtoje ar rašyti tokius nerimtus straipsnius kaip šis, bet uoliai valyti tai, ką kiti pripurvina.
O vyrui, kurio paskirtis – savojo „aš“ paieškos, gėda dėl to, kad turi netikšą žmoną. Išsivaduoti nuo tos sarmatos gali pagelbėti nebent vaikai — snarglių fabrikai.
Visi puikiai žinome, kad jų paskirtis – kuo daugiau nerūpestingai šiukšlinti: neplauti rankų, apvemti genialius nedegančius rankraščius, piešti ant sienų, kur papuola mėtyti saldainių popieriukus, įmerkti katę į akvariumą, paskui ją džiovinti mikrobangų krosnelėje ir visa tai dėl įspūdžio stiprumo dar aplipinti kramtomąja guma.
Dabar man aišku, kodėl namų šeimininkės buvo nusivylusios. Todėl, kad suprato — jei su nutįsusiais treningais tris dienas šiūruosi namus, šveisi šeimos sidabrą ir jausies didvyrė, tvarka tetruks tris minutes. Paskui reikia viską kartoti iš pradžių. O tu neteksi visko: karjeros, vyrų dėmesio, net manikiūro.
Visa ši netvarka mūsų namuose gimsta dėl daiktų gausos. Mintis, kad daiktai tarnauja mums, apgaulinga. Tai mes tarnaujame jiems. Daiktų sankaupa atima mūsų orą, erdvę ir net įstato mėlynių.
Naktimis, ko gero, iš mūsų šaiposi tuzinai vazelių, tilvikų skulptūrėlių, dėžučių, puodelių su nudaužtomis ąsomis, kurių paskirtis rinkti dulkes, o iš tiesų – lėkti į šiukšlių dėžę. Jie kikena, kad pamiršome įpilti „Calgon“ į skalbyklę, todėl šioji nebeveikia.
Kaupimo poreikis — ne iš gero. Matyt, tikimasi vis prasčiau gyventi, nepaisant teiginių, kad gyvenimas gerėja.
Mūsų tėvų neišmokė karai ir revoliucijos su turto konfiskacija. Jie – senų daiktų ambasadoriai ir kandžių frakcijos nariai — neišmeta nudaužtų puodelių. Bet juk antikvariniais nepavadinsi kiaurų arbatinių, nukleiptų batų, iš mados išėjusių rankinių ir senų paltų.
Tiesa, jei jie pusamžį pagulėję, dizaineriai juos vadina vintage, sako, kas sena, yra madinga, bet tegul jie patys tai vilki. Su mamos paltu ir batais būčiau palaikyta beviltiška valkata ir, dedu galvą, manęs, tokios madingos, nieku gyvu neįleistų į banką.
Juk žmonės neseka mados kaip valiutų kurso. Senienos nugrūdamos į antresoles, vėliau keliauja į rūsį su viltimi kada nors, kai jas pakankamai apgrauš kandys arba mus ištiks atominis karas, vėl apsivilkti. Bet niekada neapsirengiame.
Kitas reikalas, jei turėčiau namą su palėpe, tada neskriausčiau daiktų, bet pagalvočiau apie ateinančias kartas, kurios galėtų didžiuotis mano liemenėlėmis. Nes senų namų palėpės — aukso kasyklos antikvariatams.
Atsisėdusi ant girgždančios lovos su metalo bumbulais, išsitraukusi seną lagaminą su meilės laiškais ar nuotraukomis gali sužinoti keistų dalykų apie savo giminę. Kad mama mylėjo tokį Petrą, o ne tėvą, kad giminės bruožas buvo psichikos ligos. Ten gali rasti močiutės meilužio skeletą, džiovintų vaiduoklių ar iš bažnyčios nušvilptą sietyną.
Jei anuomet žmonės būtų taip kaip aš mėtę daiktus pro langą, neliktų antikvariatų ir „blusų“ turgų. Tokį vardą turgus gavo dėl minkštuose balduose įsikūrusių blusų.
Sofutė iškeliauja kartu su antikvarais ir po restauravimo atsiduria prabangiose parduotuvėlėse visai šalia „blusų" turgaus. Ir kaina jau būna visai kita. Tinkama milijonieriams. Jie gali nupirkti viską, kas nauja, užtat kas sena reikia vis labiau paieškoti.
Už senas blusas jokių pinigų negaila. Močiutė keikėsi, mosuodama geležine pabaisa su žarijomis, ir nė neįtarė, kad dabar didžiuojamės jos lygintuvu. Van Gogas, nusiplėšęs ausį iš nevilties, nes už savo meną tegaudavo taurelei, dabar karste nusirautų ir antrąją, sužinojęs, kiek kainuoja jo paveikslai.
O kaipgi su ta daiktų aura? Jei priglaudėme daiktą iš praeities, ar derėtų stebėtis, kad naktimis jie kuždasi, šmirinėja vaiduokliai, o jums maga nusipjauti ausį per pilnatį?..
Mintis, kad iš mūsų išmestų daiktų kažkas prasigyvena, aišku, apmaudi. Bet man reikia oro, todėl viską tempiu į konteinerį, nesukdama galvos, kad sąvartynai, tarsi milžiniški Himalajai, užima vis daugiau vietos.
Juose gyvena ir dirba archeologiškos prigimties žmonės. Lenda mintis, kad ateityje jie taps galingomis imperijomis. Kažkas juose sukaups daug turtų.
Bet, manau, vis tiek šio to liks istorijai. Mūsų ainiai kasinės ir labai džiaugsis atradę auksinį dantį ar unitazą. Šepetėliais kruopščiai juos nuvalys ir aprašys, kaip mes gražiai gyvenome.
