Tobuli tėvai, kokie jie? Ar tie, kurie visuomet visur kartu, drauge su vaiku lipa ant čiuožynių, meta darbus vardan mažojo piliečio tobulėjimo, žino visų jo darželio ar mokyklos draugų vardus ir pildo visus vaiko norus? O gal tie, kurių vaikai nuo vystyklų lanko šimtus būrelių, pildo visus tėvų paliepimus, griežtai laikosi režimo, o už kampo ragauja ne cigarečių dūmą, bet paslapčiom gurkšteli visą vaikystę drausto gazuoto gėrimo?
Vaikystė
© Shutterstock nuotr.

Nors diskusijų šia tema netrūksta, manau, atsakymas galėtų būti ir toks – geri tėvai yra tie, kurie moka patys būti laimingi ir geba užauginti tokį patį laimingą vaiką. Psichologai neabejoja, kad vienas svarbiausių vaiko laimės “ingridientų” - jo savivertė, t.y. - ne tai, kas mes esame iš tiesų. Ir ne tai, ką apie mus galvoja aplinkiniai. Savivertė – tai mintys apie save patį, įsivaizdavimas, ko esame verti, ką sugebame, o ko niekada nepasieksime.

Pasak Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centro psichoterapeutės, vaikų ir paauglių psichiatrės Dalios Minialgienės, savarankiškai lyginti save su kitais vaikas pradeda jaunesniajame mokykliniame amžiuje, o iki tol – ankstyvoje vaikystėje didžiausią įtaką jam daro šeima – tėtis ir mama.

Ar šie artimiausi žmonės pasitiki juo, ar leidžia jam eksperimentuoti, klysti, ar padeda įveikti kliūtis, išmokti kažko naujo nesumenkindami. O svarbiausia – ar davė jam, turbūt, didžiausią įmanomą dovaną – savo besąlyginę meilę. D. Minialgienė pastebi, kad dažnai tėvai skundžiasi, neva vaikas elgiasi taip, kad “jo neįmanoma mylėti” arba tai daryti sunku. Tarsi meilė turėtų priklausyti nuo to, ar vaiko poelgiai atitinka tėvų įsivaizduojamą idealą.

Dažnas atvejis, kai flegmatiškesni tėvai judrų, gyvo būdo vaiką vadina “hiperaktyviu”, ir nuolat jį tramdo, neva per greitai viską daro, be reikalo skuba, tuoj tuoj ką nors sulaužys ar sugadins. Ir atvirkščiai, - judrūs tėvai lėtesnio temperamento vaikui linkę klijuoti neigiamas etiketes - “kiek gali krapštytis, duok, pats padarysiu”, “tu nieko nesugebi, kaip visada” ir pan.

Labai svarbu suprasti, kad sąlygos ir nuostatos, kuriomis apsuptas auga mažylis, didele dalimi lemia jo savivertę ateityje. Adekvačios savivertės žmogui ne tik lengviau bendrauti su žmonėmis, jis greičiau adaptuojasi prie besikeičiančių sąlygų, į ištikusią nesėkmę jis reaguoja ne kaip į fatališką lemtį, bet kaip į laikiną nesklandumą, kuris padės išvengti panašių situacijų ateityje.

Kai kurie tėvai sako, kad jų šeimoje auga du vaikai, ir nors auklėjimas panašus, o ir mylimos abi atžalos, - vaikų savivertė skiriasi. Vienas noriai dalyvauja bendraamžių žaidimuose, geba ir laimėti, ir pralaimėti, drąsiai bendrauja su suaugusiais, kitas – gūžiasi, nenori prisijungti prie komandinės veiklos, o pralaimėjęs kokiame nors žaidime, skaudžiai išgyvena, isterikuoja ar net tampa agresyvus.

Pasak Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centro psichoterapeutės, vaikų ir paauglių psichiatrės Dalios Minialgienės, dažnai tėvams atrodo, kad abiejų vaikų aplinka - vienoda, o iš tiesų ji smarkiai skiriasi. Mat gimus antram vaikui, dažnų tėvų ribos keičiasi. Su pirmu vaiku visko bijoję, daug ką draudę, antrą vaiką daugelis mūsų augina laisviau. Tuo tarpu vaikai – tarsi maži veidrodukai, atspindintys mus ir mūsų nuomonę bei baimes.

Pastebėkite, jei vaikas atsiduria prie kliūties, pavyzdžiui, - siauro tiltelio per upelį, - jis instinktyviai žvelgia į tėvus. Jų akyse išskaitęs baimę ir nerimą, ar jam pavyks pereiti, - mažasis gali ir atsisakyti eiti tilteliu, arba pats imti abejoti savimi ir įgriūti, tuo tarpu nepajutęs iš tėvų nerimo, arba gavęs kad ir nebylų patvirtinimą “tu gali!”, vaikas elgiasi gerokai drąsiau.

Ištaisyti visada sunkiau, nei teisingai suformuoti. Tas pats galioja ir žmogaus savivertei – D. Minialgienė pasakoja, kad suaugęs žmogus gali koreaguoti savęs vertinimą, tačiau tai daryti labai nelengva. Būtent dėl to tėvams verta pagalvoti, kokia jų vaiko savivertė ir ką galima padaryti, kad vaiko nuomonė apie save būtų adekvati.

Ką gi daryti, kad vaiko nuomonė apie save nebūtų nei labai prasta, nei per gera? Pirmiausia, - aktyviai domėtis vaiko gyvenimu ir jame dalyvauti. Atviras bendravimas su mažyliu, parama, pagarba jo emocijoms, poreikiams, eksperimentams, ir, žinoma, - besąlyginė meilė, leidžianti tėvams priimti vaiką tokį, koks jis gimė.

Dalia Minialgienė
Dalia Minialgienė
© Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centras

Psichoterapeutė, vaikų ir paauglių psichiatrė Dalia Minialgienė pataria neužkrauti vaiko beribiais lūkesčiais ir kuo dažniau pažvelgti į jo elgesį per pozityvumo prizmę. Negalvokime, kad geri poelgiai ar maži pasiekimai – savaime suprantamas dalykas, o štai blogas elgesys – tai, ką verta dešimtis kartų aptarinėti su giminėmis ir draugais (dar blogiau, jei vaiko akivaizdoje!).

Jei mokydamasis rašyti vaikas prikringeliojo visą puslapį, tačiau gerai parašė vieną eilutę – pastebėkite ją, pagirkite vaiką, parodykite, kaip gerai jam pavyko tėčiui ar seneliams. Jei mažasis nori lipti ant kalnelio – nešaukite “tu nugriūsi, tu nemokėsi” - geriau prieikite arčiau, ir būkite pasiruošę paduoti ranką ar prilaikyti jaunąjį tyrinėtoją.

Nedrauskite to, kas plečia vaiko akiratį, gebėjimus, tačiau yra nelabai patogu jums – jei manote, kad vaikas neturėtų ištepti drabužėlių, geriau aprenkite jį paprastesniais, tačiau leiskite žaisti, dūkti, išbandyti, o ne ugdykite pojūtį, kad “aš nieko negaliu”, “ką bedaryčiau ištepsiu drabužėlius” ir t.t.

Vaiko savivertę teigiamai veikia turimos teisės ir pareigos. Tačiau pastarosios turi atitikti vaiko gebėjimus. “Pavyzdžiui, jei norite, kad vaikas susitvarkytų kambarį, išskaidykite šią užduotį į vaikui suprantamas ir įveikiamas dalis”, - rekomenduoja D. Minialgienė, - “kambarys vaikui atrodo didžiulė erdvė. Daug geriau, jei sakoma taip: gal gali sudėlioti daiktus ant stalo. Sudėk ant žemės esančius žaisliukus į lentynas. Ateik, kartu išsiurbsime tavo kilimą. Dabar būtų gerai, kad paklotum lovą.”

Kuo dažniau girkite vaiką. Žinoma, nereikia liaupsinti mažylio už kiekvieną žingsnį, tačiau išgirdęs, kad mama pasakoja iš darbo grįžusiam tėčiui, kaip kantriai jis laukė vizito prie gydytojos kabineto durų – mažylis pasijus vertinamas, ir ateityje stengsis elgtis panašiai.

Barant ar kritikuojant, negalima vertinti vaiko asmenybės. Žeminančios pastabos: “tu pats nerangiausias iš visų vaikų”, “ot, kerėpla, tau visada viskas krenta iš rankų”, “turbūt tu visai kvailas, jei nesupranti, kaip reikia elgtis” ir pan. stabdo vaiko vystymąsi, skatina nepilnavertiškumo kompleksą ir žemą savivertę.

Svarbu ne tik tai, ką sakome, bet ir kaip sakome – dėl to kritikuoti reikėtų ne vaiką, bet jo poelgius, o balso tonas turėtų būti ne agresyvus, ir ne meilikaujantis, bet pagarbus ir draugiškas. Nederėtų vaiko lyginti su jo bendraamžiais, - tai skatina egoistiškumą ir pavydą. Tik išmokę vaiką teigiamai save vertinti, suteiksime jam galimybę be negatyvių jausmų priimti kitų vaikų pergales ir pasiekimus.

Adekvatus savęs vertinimas leidžia vaikui teisingai pasirinkti, būti savarankišku, autonomišku bei gebančiu vystyti savo gabumus. Tinkamai vertindamas savo protinius, fizinius ar socialinius gebėjimus žmogus neišaukštins savęs ir nepagrįstai nežemins, galvodamas, kad bet kokia sėkmė – laikinas atsitiktinumas jo gyvenime.

Taigi, štai keli bruožai, kurie būdingi tėvų elgesiui, labiausiai skatinančiam adekvačią, teigiamą vaiko savivertę:

šeimoje yra visiems galiojančios taisyklės, bendravimas demokratiškas, svarbi visų šeimos narių nuomonė.
Tėvai nesitapatina su vaiku, leidžia jam atsiskirti, eksperimentuoti, klysti.
Vaikas turi ir pareigų, ir teisių.
Tėvams rūpi vaiko jausmai, jie geba juos priimti ir atspindėti. Vaikas mylimas besąlygiškai, tėvų meilė nepriklauso nuo to, ar vaiko elgesys bei pasiekimai atitinka jų lūkesčius.
Tėvai paaiškina vaikui savo reikalavimų priežastis, gali jas aptarti su vaiku.
Savo valdžia tėvai nepiktnaudžiauja, ja naudojasi tik būtinybei esant.
Tėvai vertina ne tik vaiko paklusnumą, bet ir jo savarankiškumą.
Tėvai atsižvelgia į vaiko norus, jo siekius ir suteikia psichologinę erdvę jo brendimui.
Tėvai pripažįsta ir gerbia vaiką toks, koks jis yra, o tai reiškia jo jausmus, pojūčius ir jų raišką.
Tėvai šilti, empatiški, nekabinantys vaikui etikečių, nepamirštantys apkabinti ir pasakyti vaikui, koks jis mylimas.

Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Tokie mes vieninteliai: lietuvių būstų įsirengimų ypatumai, kurie Vakarams nesuprantami (10)

Būstas yra bene didžiausias pirkinys žmogaus gyvenime, reikalaujantis daug svarstymų ir...

Išvydęs tai, kas kubiečiams teikia begalinį džiaugsmą, pasijuto pernelyg išlepintas Lietuvoje (57)

Nustebsite, kokiais mažais dalykais moka džiaugtis kubiečiai. Ir tai yra labai gražu, bet tuo...

Įžvelgia pavojingą tendenciją Donbase: bandoma užmaskuoti realią būklę (5)

Šveicarijos dienraščio „Neue Zürcher Zeitung“ publikacijos autorė, Rytų Europos ir...

Dabartiniai šalčiai – tik preliudija: pavasario teks laukti tikrai ilgai (95)

Ketvirtadienį šaltų orų periodas tik prasidėjo – laukia dar žemesnė temperatūra, LRT RADIJUI...

Žinia apie suimtą Venckienę suteikė viltį: sieks, kad būtų teisiama ir dėl nužudymo (908)

Čikagos (JAV) teismui nusprendus suimti nuo Lietuvos teisėsaugos beveik penkerius metus...

Du žaidėjus atmetęs Adomaitis paskelbė dvyliktuką rungtynėms su Vengrija (42)

Trečiųjų FIBA pasaulio čempionato atrankos rungtynių išvakarėse Lietuvos krepšinio...

Kelia klausimus dėl VRK narių ryšių su valstiečiais–žaliaisiais (62)

Seimo opozicinių frakcijų atstovai kreipėsi į Vyriausiąją tarnybinės etikos komisiją ( VTEK )...

Nelly Paltinienė serga sunkia liga (35)

Vokietijoje gyvenanti garsi estrados atlikėja Nelly Paltinienė serga sunkia liga ir sako savo...

Sveikatos apsaugos krizė: negali būti sotus, kol tavyje – kaspinuotis (21)

Daugelį metų visi taikėsi prie „nemokamos“ medicinos sistemos . Didelė dalis gydytojų nuo...

Mokslininkai Antarktidoje pradeda paslaptingos ekosistemos tyrimą (6)

Tarptautinė mokslininkų grupė, vadovaujama organizacijos „British Antarctic Survey“ (BAS),...