Išlepinto vaiko požymiai
Išlepintu laikomas verksmingas, nesitvardantis, reiklus vaikas – jam reikia viso mūsų dėmesio arba visų žaislų, kokius tik galime jam nupirkti. Be to, jo dėkingumas paprastai trumpalaikis ir iš dalies verčia susimąstyti, kad jam viskas atrodo savaime suprantama.
Išlepintas vaikas nejaučia savo norų ribų. „Aš noriu!“ – ir taškas. Jis nenori, kad jo pageidavimas būtų įvykdytas vėliau arba visai neįvykdytas. Jam visko reikia tiesiog dabar. O negaudamas to, ko nori, vaikas ima kaprizintis – rėkti, verkti, vienu žodžiu, toliau reikalauti. Kadangi išlepintas vaikas negirdi žodžio „ne“, jis retai mokosi būti savarankiškas.
Išlepintas vaikas visiškai priklausomas nuo tėvų ir nesugeba susitaikyti, jei jam kažkas atsakoma. Jis taip skundžiasi ir verkia dėl menkniekių, lyg tai būtų gyvenimo ar mirties klausimas.
Ir čia kalbama ne apie užsispyrusį vaiką: despotiškas mažylis gali ilgai burbėti ir reikšti nepasitenkinimą, kai jam kažkas atsakoma, tačiau jis sugeba ir pats rasti kitų pasitenkinimo šaltinių. Išlepintas vaikas to nesugeba. Jis ir užsispyręs, ir nesugebantis leistis į kompromisus, o tai psichologinio nebrandumo požymis.
Tėvų klaidos
Štai keli pavyzdžiai, kaip mūsų kaip tėvų elgesys gali išlepinti vaiką. Pirma ir pati svarbiausia klaida – tai pernelyg didelė vaiko globa. Kai mama nuolat globoja savo stebuklą, jam verkiant ima ant rankų, kai vaikui ne nuotaika – linksmina jį, kad tik neverktų. Kitaip tariant, vaikas tampa visos šeimos centru. Siekdama įtikti vaikui, mama meta visus darbus.
Negalima taip pat ir keisti savo sprendimo. Pavyzdžiui, vakar vaikui buvo leidžiama žaisti su elektriniu virduliu (žinoma, jis buvo išjungtas). O šiandien tėvams žaidimai neberūpi, o vaikas tiesia rankas link virdulio. Ir girdi „negalima“. Tuomet ima piktintis: kaip gi taip? Juk vakar buvo galima?
Vaikas reikalaus to, ką leidžia močiutės ar seneliai ir ko paprastai negalima namie. Ir jei tėvai nepakankamai tvirti savo sprendimuose, namie vaikas savo kaprizais pasieks savo tikslą. Užtenka nusileisti vaikui porą kartų, ir jis ims jausti, kad tėvais galima manipuliuoti.
Kodėl gi vaiką ima lepinti?
Pirma, dažniausiai lepinamas pirmagimis, tiesiog todėl, kad tėvai nežino, kaip auklėti vaikus. Su antruoju vaiku paprastai jau lengviau, ir tėvai jau būna pasimokę iš savo klaidų.
Antra, lepinami ilgai laukti vaikai. Toks vaikas dėl vienokių ar kitokių priežasčių ilgai negalėjo išvysti dienos šviesos, ir dažniausiai tai vienintelis vaikas šeimoje.
Trečia, tėvai gali lepinti vaiką remdamiesi nuostata, kad vaikas neturi girdėti žodžių „negalima“, „neįmanoma“. Neva vaikai, žinantys, kad gali gauti viską, ko nori, pasiekia daugiau gyvenime. Paprastai tokie tėvai linkę į kraštutinumus, ir galiausiai vaikas atsisėda jiems ant sprando.
Ir galiausiai išlepintas vaikas gali augti šeimoje, kur tėvai negali susitarti dėl darnių auklėjimo metodų. Kai, pavyzdžiui, tėtis leidžia, o mama ne – tuomet vaikas ima manipuliuoti tėvais.
Išlepinto vaiko perauklėjimas reikalauja valios pastangų, tvirtumo ir pasitikėjimo savo sprendimu. Visuomet atsiminkite, kad išlepinimas nesuteiks vaikui nieko gero ir vėliau jam bus tik sunkiau.
