aA
Šis laiškas atsiųstas konkursui „Laiškas žmogui, kurio niekada nepamiršiu“. Dėkojame autorei. Kviečiame dalyvauti ir jus.
© Shutterstock nuotr.

Tai nutiko prieš daug metų... Buvau paauglė, galvojanti, kad visas pasaulis man po kojomis. Iš proto variau tėvus, kaimynus, mokytojus. Norėjau gyventi savo gyvenimą, galvojau, kad suaugusieji manęs nesupranta, kad jie neleidžia man augti, siekti savo svajonių.

Iki paauglystės buvau gera mergaičiukė: klasės pirmūnė, daugelio konkursų laureatė, lankiau įvairiausius būrelius. Tačiau sulaukus penkiolikos viskas apsivertė. Tuo metu kaip tik persikraustėme gyventi į kitą miestą: pasikeitė aplinka, draugai, mokykla.

Susipažinau su žmonėmis, kurie man parodė kitą pasaulį... Norėjau būti panaši į juos, norėjau būti suaugusi, net vaizdavausi tokia esanti. Naujieji vyresni draugai ir draugės atvėrė duris į „suaugusiųjų gyvenimą“: prasidėjo vakarėliai, koncertai, bėgimas iš pamokų, pirmosios surūkytos cigaretės ar išgertas alkoholis. Be tėvų žinios įsivėriau auskarus į lūpą, antakį, nusirėžiau ilgus metus puoselėtus plaukus ir juos nusidažiau it varnas juoda spalva.

Elegantiškus batelius pakeitė vadinamieji „kerzai“. Tėvai manęs negalėjo pažinti, jie nesuprato, kur dingo jų „maža, miela mergaitė“... Tuo laikotarpiu beprotiškai skaudinau savo tėvus, artimuosius – iki dabar pamenu mamos ašaras, tėčio liūdesį... Tai tęsėsi gerus pora metų. Draugai tapo man artimesni nei tėvai: naiviai tikėjau, kad draugai vieninteliai žmonės, kurie mane supranta, kurie man linki tik gera. Tuo metu buvau įsižiūrėjusi jau pilnametį vaikiną, draugavome su juo. Planavau išeiti gyventi į jo nuomojamą butą. Dabar pažvelgus atgal suprantu, kokia kvaila tuo metu buvau...

Tačiau tada mano protas buvo kažkur dingęs... Aš po truputį ritausi žemyn. Jei ne vienas siaubingas vakaras, gal šio laiško Jums ir nerašyčiau... Tai buvo 2007-ųjų gegužės penktadienis. Po pamokų (kartais į mokyklą dar nueidavau) grįžau namo. Kaip nekeista, tačiau mane pasitiko abu tėvai: „norime su tavimi rimtai pasikalbėti“. Priešinausi, tačiau teko drauge atsisėsti virtuvėje ir išklausyti moralą. Tėvai kalbėjo apie gyvenimą, apie jų meilę man, apie tai, kad jie nori man padėti... Tuo metu mane norėjo išmesti iš mokyklos ir tėvai bandė pagaliau mane atvesti į kelią... Tačiau aš neklausiau.

Buvau lyg užsibarikadavusi. Žodis po žodžio įsiplieskė konfliktas. Aš šaukiau, kad mane vieninteliai tesupranta mano draugai ir mano vaikinas (dvylikos klasių nesugebėjęs baigti mylimas vyrukas tuo metu man kažkodėl atrodė aukščiau nei mano išsilavinę, pasiaukojantys, mylintys tėvai...), išvadinau savo tėvus bjauriausiais žodžiais. Nubėgusi į savo kambarį puoliau krautis daiktus į kuprinę (planavau pabėgti pas savo mylimąjį). Tėtis griebė mane už rankos norėdamas sustabdyti, tačiau aš trinktelėjau jam atgal.

Tėtis neišlaikęs skėlė man antausį. Tai buvo pirmas ir paskutinis kartas gyvenime, kai tėtis prieš ką nors buvo pakėlęs ranką. Abu sustingome. Mama stovėjo netekusi žado tarpduryje. Tėtis puolė atsiprašinėti ir maldauti atleist, tačiau aš įsiūčio pagauta piktai iškošiau pro dantis:“ tu man ne tėvas!”. Tėtis susiėmė už širdies, tačiau aš visiškai nekreipdama į tai dėmesio išlėkiau iš namų. Skambinau savo tuometiniam mylimajam į mobilų, tačiau jis nekėlė telefono.

Pagalvojau, kad gal dar miega (jis naktimis dirbdavo, o dienomis miegodavo). Nuvažiavau į butą, kurį jis nuomojosi. Pasiėmusi atsarginį raktą iš po kilimėlio, tyliai įėjau į namus – nenorėjau jo pažadinti. Tačiau pamatytas vaizdas mane sukrėtė – mano draugas voliojosi ant sofos su kita mergina, abu nuogut nuogutėliai... Negalėjau patikėti savo akimis. Žmogus, kuris atrodė yra mano gyvenimas, mane taip skaudžiai išdavė... Tuo metu pradėjo skambėti mano mobilusis taip prikeldamas abu gražuolius. Skambino mama.

Numečiau ragelį. Pamatęs mane vyrukas švelniai tariant mane pasiuntė – ką aš veikiu jo namuose jo neįspėjus ir liepė dingt... Perkreiptu iš skausmo veidu išsliūkinau iš laiptinės į gatvę. Mano telefonas vėl ne kartą skambėjo – vis numesdavau ragelį (skambino mama). Tuo metu aš pati apskambinau ne vieną „draugę“, prašydama leisti pagyventi kurį laiką jų namuose, tačiau visos surado priežastį, kodėl negalėčiau... Tarpuose tarp skambučių mano telefonas vis tiek įkyriai skambėjo – ekrane degdavo užrašas „mama“ – susinervinusi telefoną išjungiau... Iki vakaro prasitryniau mieste.

Naktį pernakvojau ant suoliuko parke. Buvo beveik vasara, tad nelabai sušalau. Išaušus šeštadienio rytui, slampinėjau miesto gatvėmis. Netikėtai sutikau į turgų skubančią kaimynę. Ji paklausė, kaip tėtis. Nesupratau, jos klausimo. Kaimynė nusistebėjo, kaip aš galiu nežinoti, jei vakar jį su greitąja išvežė į ligoninę. Įsijungiau telefoną ir nieko nelaukdama pasukau mamai. Pasirodo po mūsų barnio tėtį ištiko širdies priepuolis. Nedelsdama nulėkiau į ligoninę. Visą kelią meldžiausi, kad tik tėčiui būtų viskas gerai. Ligoninėje radau mamą ir giminaičius. Tėtis gulėjo kardiologinėje reanimacijoje.

Reanimacijos daktarai neteikė vilčių, kad tėtis išgyvens. Mus su mama trumpam įleido pas jį. Tėtis gulėjo prijungtas prie daugybės gyvybę palaikančių vamzdelių. Paėmiau jį už rankos ir atsiklaupusi tyliai paprašiau atleidimo. Žadėjau, kad pasikeisiu, kad darysiu tik gera, tik kad jis atsigautų, tačiau jis nereagavo. Ėmiau garsiai raudoti, tuo metu priėjo medikas ir mandagiai paprašė nurimti. Tačiau aš negalėjau susitvardyti. Staiga apkabinau tėtį visu kūnu ir garsiai sušukau pro ašaras – ATLEISK MAN.

Tuo metu pasikeitė monitorių pypsėjimo garsas, subėgo medicinos personalas – atitraukę mus nuo tėčio jie puolė jo gaivinti. Paskutinis vaizdas, kurį mačiau, kaip gydytojas iš visų jėgų spaudo tėčio krūtinę... Su mama ir artimaisiais laukėme už durų. Atrodo, prabėgo visa amžinybė, kai išėjęs medikas pranešė, kad tėčio nebėra... Nepamenu, kaip praėjo laidotuvės...

Bėgo dienos. Tėčiui duotą pažadą ištesėjau. Grįžau atgal pas mamą. Ji man atleido. Nuo to karto labai pasikeičiau, susiėmiau: kibau į mokslus, manęs ne tik kad nebepaliko antriems metams kartoti kurso, tačiau palaipsniui pasivijau klasiokus ir juos net pralenkiau, įstojau į universitetą, puikią specialybę. Universitetą baigiau su pagyrimu. Po tos nelaimės nė karto nevartojau alkoholio, nerūkiau. Stengiuosi būti mylinti ir rūpestinga dukra. Padedu mamai namuose, kasdien kartoju, kaip ją myliu ir kad esu už viską be galo dėkinga.

Bent kelis kartus per savaitę lankau vienišus senukus ar važiuoju į vaikų dienos centrus – stengiuosi jiems padėti pasirinkti teisingą gyvenimo kelią, neklaidžioti taip kaip aš – juk pasekmės gali būti labai skaudžios. Gerais darbais stengsiuosi išpirkti baisiausią savo kaltę... Jaučiuosi kalta dėl tėčio mirties. Juk aš jam niekada nepasakiau gražių žodžių, nepasakiau kad myliu. Jei ne aš, gal jis ir dabar vaikščiotų šioje žemėje... Žinau, kad šitą gėlą dar ilgai nešiosiuosi širdyje, gal net iki gyvenimo galo... Tėti, atleisk man...

E.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Darželinukų mamos pyksta: vaikai grįžta alkani, o kainos šoktelėjo be jokio įspėjimo (297)

Kone pusantro šimto eurų – tokią sumą marijampolietė mama pamatė atėjusi pasiimti įmokos...

Statistikos piniginėje nejaučia: labiausiai atlyginimai kilo daugiausiai uždirbantiems (88)

Oficiali statistika skelbia, kad lietuvių piniginės pilnėja – atlyginimai auga sparčiausiai per...

Grybauskaitė apie kainas: neigiama verslo reakcija rodo, kad tiksliai pataikėme (23)

Neigiama verslo reakcija į siūlomas pataisas dėl kainų ir konkurencijos parodo, kad tai iš tiesų...

Kremliaus barterių sistema regionuose griūva? (26)

„Rusijos politinėje arenoje esama nerašyto susitarimo: Kremlius palaiko 85 šalies regionų...

Siūlo receptą šildymo sąskaitoms mažinti, tačiau ministerija – prieš (5)

Daugybės daugiabučių gyventojai renovacijos lauks ir kelis dešimtmečius, todėl valstybė...

Ušackas pranešė, kad pralaimėjęs Šimonytei partinius rinkimus, Prezidento posto nesiektų (280)

Prie Prezidento rinkimų starto linijos – ir Ingrida Šimonytė . Ką pasirinks TS–LKD: ją ar...

Tragiškai žuvusios manekenės agentas Italijoje šokiruotas: tiesą apie jos mirtį žino visi, bet bijo sakyti garsiai (48)

Vos už keletos mėnesių sueis metai po modelio Dovilės Didžiunaitytės žūties, tačiau...

Įtraukite į mitybą šiuos geruosius riebalus – rezultatai gali nustebinti sveikų sausainių receptas (2)

Suprastėjo atmintis, sunku susikaupti mokslams ar darbui, kamuoja bloga nuotaika ar širdies ritmo...

Broliai Ballai autobusu grįžo į Lietuvą (62)

Sausio mėnesį krepšininkai Lamelo ir LiAngelo Ballai atvyko į Lietuvą. Tuo metu Vilniaus oro...

FIFA metų geriausiu futbolininku išrinktas ne Ronaldo – triumfavo Modričius lietuvių balsai rinkimuose (20)

Šių metų sensacija Kroatijos rinktinės ir Madrido „Real“ variklis 33 metų Luka Modričius...