Dažnai galvoju, kad esu nevykėlė, nes man jau 27 metai, turiu kosmetikės diplomą, bet ja nedirbu. Vyras mano - tikras darbštuolis, aš namuose internete dirbu, prekyboje, auginu 3 metukų sūnų, gyvenam naujos statybos name, atrodo, turėčiau būti labai laiminga. Bet kažkas man neduoda ramybės, aš nuolatinėje baimėje...
Gyvenime turėjau daug blogų įvykių, nelaimių, kurios mane persekioja, kartais negaliu dėl to užmigti. Su vyru apie savo bėdas nesikalbu, mes puiki pora, bet jo mąstymas ne toks intravertiškas, kaip mano.
Jei jam pasakau, kad jaučiu, jog tuoj sprogsiu, kad man sunku, jis klausinėja, kas yra, bando mane nuraminti, ragina nueiti pas gydytoją, bet aš negaliu su juo kalbėtis. Yra dalykų, kurių aš jam niekados galbūt nepasipasakosiu, viską nešioju savyje, dažnai pravirkstu, tuomet išliejus ašaras man pasidaro kuriam laikui geriau, toliau džiaugiuosi gyvenimu.
Bet aš neatrandu savęs, man daug kas patinka veikti, neatrandu to, ko norėčiau, o jeigu pagalvoju, kad norėčiau, tai nekyla rankos, pavargstu namuose. Naktimis nemiegu, nes sunku susikoncentruoti miegui, atsigulu paryčiui ir keliuosi ryte, nes reikia prižiūrėti sūnų, vyras daug dirba. Po darbo dirba toliau namuose kartu su manimi arba ilsisi...
Rutina slegia, neturiu tikrų draugų, vyras irgi neturi artimų draugų. Yra giminaičiai, bet santykiai su jais kaip ant bangos būna... Aš labai nekenčiu neteisybės, todėl kai pamačiau, kad mano draugės man neatsako lygiaverte draugyste, nutariau, jog kam stengtis dėl žmonių, kurie dėl manęs nesistengia. Todėl mūsų šeimos ratas artimųjų nėra didelis.
Aš nuo pat vaikystės buvau labai jautri... Šeima man labai svarbi, bet problemos mano viduje, paprastai dieną aš neturiu kada gilintis į save, tvarkau namus, auginu sūnų, darbuojuosi, o naktimis vėl grimztu į kažkokius košmarus.
Su tėvais santykiai sunkoki, kartais negaliu pakęsti savo motinos, tėvo. Mama man tokia neišprususi, kaime gyvena, nieko nemačiusi, tėvas vėl gyvena savo pasaulyje... Sesę matau retai, jos gyvenimas ir ne pyragais klotas buvo... Mama mane mažą buvo palikusi, kai sirgo ir metus gydėsi Maskvoje, aš su mama niekados neturėjau stipraus ryšio, bet man mama reikalinga, kartais tik tam, kad pasidžiaugčiau, papasakočiau, kaip anūkas auga, kuo toliau, tuo labiau man nėra su tėvais apie ką kalbėtis.
Tėvai mane vaikystėje, paauglystėje auklėjo abu skirtingai, tėvas viską draudė, motina ne, arba atvirkščiai, be to, visą gyvenimą mačiau piktą mamą, kuri tėvui kaip uodega buvo, stengėsi jį mylėti, bet šeimoje daug barnių būdavo. Manau, tėtis turi kažkokį sutrikimą galvoje, kad jis dažnai paskendęs savyje, užsispyręs yra...
Kai myli - tai myli, bet kai kažkas blogai, tuomet aš nuo tėvo labai kentėdavau psichologiškai, bijojau jo pykčių, rėkimo. Mama nuolat šaukdavo ant tėvo, kai jis grįždavo išgėręs ar kai susipykdavo namuose. Dabar į tėvų gyvenimą stengiuosi nesikišti ir per daug nesigilinti, gyvenam už tūkstančių kilometrų.
Per skaipą mama nuolat reikalauja dėmesio, bet aš kasdien jai negaliu jo duoti, būna, kad laiko neturiu, arba tiesiog nenoriu su ja kalbėtis. Namo grįžti jų aplankyti irgi nenoriu, nors jau nebuvau 4 metai Lietuvoje. Per tą laiką tėvai yra mus aplankę, bet man kažko vis tiek trūko iš jų... Šiaip jie myli anūką, atsiunčia siuntinių, stengiasi mumis rūpintis.
Iš vyro pusės tėčio gyvo nėra, su vyro mama santykiai išvis šalti, ir jis pats su mama labai mažai bendrauja. Kartais aš pagalvoju, kokia esu laiminga ir kokia buvau stipri, tiek visko savo gyvenime iškentusi, patyrusi, ko čia tikrai neaprašysiu, o kartais save taip menkinu, kad norisi egzistuoti tik dėl vaiko, nes be galo jį myliu. Jis mano ir vyro buvo išsvajotas kūdikis, kurio mes laukėme labiausiai.
Nežinau kaip man gyventi, kad būčiau pilnaverte asmenybe.
Pataria psichoterapeutas Olegas Lapinas
KAIP JAUSTIS PILNAVERTE ASMENYBE?
Manau, kad klausdama, kaip jums jaustis pilnaverte asmenybe, jūs turite atsakymą. Jis kyla iš jūsų laiško pradžios, kuriame jūs rašote: „visko bijau“. Taip, visai gali būti, kad kelias į pilnavertiškumą eina per drąsą. Drąsą rasti ryšį su kitais žmonėmis.
Bijantis žmogus neretai bijo ne kažkokių išorinių sunkumų. Ne, jis bijo elgtis kaip pilnavertis žmogus, kuris yra pilnavertis tiek, kiek išlaiko bendrumo jausmą. Kitaip - atskirdamas save nuo kitų - jis tarsi bijo savęs paties. Pažiūrėkime, kokiose srityse jums galima būtų peržengti per šią baimę.
Už kiekvienos baimės slypi klausimas: „o ką, jeigu?“. Kiekviename žingsnyje mes galime galvoti apie blogą išeitį. Tačiau galime galvoti ir apie gerą. Sėkmės gyvenime pasiekia ne tie, kurie galvoja tik apie gerą išeitį, bet tie, kurie galvoja apie abi galimybes. Tačiau vis dėlto žengia žingsnį į priekį.
Skaitydamas jūsų laišką pastebėjau, kad jūs pamirštate apie antrą, pozityvią išeitį.
Jūs rašote: „turiu kosmetikės diplomą, bet nedirbu“. Ko jūs bijote nedirbdama? Kad darbas neatneš jums jokių lėšų? Kad atneš per mažai? Kad apskritai nesugebėsite dirbti kosmetologės darbo? Taip, pasitaiko, kad žmonėms nesiseka. Tačiau apsižvalgykite: aplinkui jus vis dėlto veikia grožio salonai. Ar nenorite įsipaišyti į jų tarpą? Jiems pelnas eis, o jums – ne?
Už kiekvieno jūsų klausimo stovi ir pozityvus atsakymo variantas: „o jeigu mano verslas lėšų atneš ir man? Arba „o jeigu man pasiseks ir mano darbu džiaugsis dešimtys moterų?“ Ir tuomet pas jus atsirastų pastovių klienčių. O jei ne?
Matote, privačiame versle negali būti garantijų, jis turi „įsivažiuoti“, ir pirmus metus privatininkai dirba skolon. Taip, baimė yra ir turi būti, tačiau visas fokusas tame, kad eiti į tai reikia nepaisant baimės. Turint omenyje pozityvią galimybę.
Jūs rašote: „su vyru apie savo bėdas nekalbu“. Ko jūs bijote nekalbėdama? Kad jis bandys jus nuraminti, eiti pas gydytoją, o jums reikia iš jo ko kito? Taip, vyrai dažniausiai neatjaučia verkiančios moters, o bando rasti racionalių sprendimų. Tai tiesa. Tačiau iš tos tiesos seka štai kokia išvada. Moterys turi išmokyti vyrus neskubėti veikti, o išmokti tiesiog išklausyti.
Ką, jei prieš pasidalindama jūs pasakysite vyrui: „kai ką tau pasakysiu, tik su sąlyga, kad tu išklausysi ir neduosi man jokių patarimų. Mainais aš išklausysiu tave ir taip pat neduosiu tau jokių patarimų“? Taip, yra rizika, kad vyras neatlaikys pirmo karto, bet juk jam reikia laiko išmokti klausytis moterų. Po kelių kartų jis išmoks ir nebandys „spręsti problemos“. Tai yra, taps panašesnis į gerą draugę.
Tačiau jos neturite. Kodėl? Toliau jūs rašote, kad „mano draugės man neatsako lygiaverte draugyste, nutariau, jog kam stengtis dėl žmonių, kurie dėl manęs nesistengia“. Taip, jei jūs tikitės iš draugių pastangų, greičiausiai tų pastangų nesulauksite.
Draugai ne tam skirti, kad stengtųsi. Ir iš to visiškai neseka, kad draugystė tik nuvilia. Juk draugės reikalingos ne tik pastangoms, bet ir bendram džiaugsmui. Jei jūs statote draugystę ant pastangų pagrindo, galbūt, jums iš tiesų reikia ne draugystės, o tėviškos bei motiniškos paramos? Gal jūs tikitės, kad tikroji draugė atstos jums labai gerą motiną?
Pabandykite aiškiai įsivaizduoti, ko jūs iš jos norėtumėt (supratimo, palaikymo, švelnumo, paguodos ir t.t.), ir tada patikrinkite: ką, jeigu visa tai jūs adresuotumėte savo mamai? Taip, gal ne draugė, o mama turėtų jums visa tai suteikti?
Turėdama mažesnius lūkesčius draugėms, jūs pakeisite reikalavimus bendru džiaugsmu. O nuo džiaugsmo vargu ar kas atsisakytų. Juk jos - jūsų bendraamžės, ir greičiausiai mėgsta tokias pat pramogas, kaip ir jūs. Ko negalima pasakyti apie kitos kartos žmones - jūsų tėvus.
Apie tėvus jūs rašote, kad „man kažko vis tiek trūko iš jų“. Taip, retas vaikas gali būti visiškai patenkintas savo tėvais. Jūs ir neprivalote gauti iš tėvų viską. Jūs galite prisiminti nuoskaudas, pavyzdžiui, kai tėvas išgerdavo, mama ant jo rėkdavo, arba kaip jūs buvote palikta be mamos, kai jis išvyko gydytis į Maskvą.
Tačiau jūs labai nustebtumėte, jei paprašytumėte mamos ar tėvo papasakoti jums, kas iš tiesų tuo metu vyko. Jūsų tėvams nebūtina žinoti, kad jie buvo idealūs. Greičiausiai jie ir patys tai žino. Tačiau jiems bus svarbu žinoti, kad jūs domitės jų jaunyste. Tuomet jie supras, kad jumyse jie pratęsia savo gyvenimus. Ir jiems to užtektų sielos ramybei. O jūs galėtumėte pamatyti tėvų gyvenimą kitokį, nei įpratote matyti.
Jūs rašote apie tai, kad mama reikalauja jūsų dėmesio. Jūs bijote, kad negalite jai jo duoti. Ir esate visiškai teisi. Juk vaikai apskritai negali duoti tėvams tiek, kiek iš jų gavo - o ypač gyvybės. Tėvai, prašantys iš vaikų dėmesio, nori to, ko negavo iš savo tėvų.
Ir jūs galite nenorėti jų matyti tiek dažnai, kiek jie prašo. Juk esate tik jų dukra, o ne mama. Tačiau jausdamasi dukra jūs galite paprašyti mamos ne tik prižiūrėti anūką, bet ir pasidalinti su jumis savo giminės paslaptimis.
Kiekvieno žmogaus istorijoje seneliai vaidina ypač svarbų vaidmenį, ir jei jūs nesužinosite iš mamos, kas vyko su jos pačios tėvais ir seneliais, jūs prarasite šią unikalią progą - perduoti savo sūnui estafetę, kurią jūsų giminė neša per amžių amžius. Seni tėvai dažniausiai ir tegali mums suteikti šią dovaną - gyvą, savo akimis matytą mūsų istoriją.
Pabaigoje jūs rašote: „Kartais aš pagalvoju, kokia esu laiminga ir kokia buvau stipri, tiek visko savo gyvenime iškentusi“. Taigi stiprybės semiatės iš kančios. Aš abejoju, kad kančia neša stiprybę. Man atrodo, beprasmė kančia išsekina ir pykdo. Manau, jog stiprybė ateina iš bendrumo jausmo. Kad ir iš giminės.
Jūs nesate pirmoji ir paskutinė savo giminės moteris. Todėl jūsų stiprybė atsirado iš kitų jūsų giminės moterų, kurios perdavinėjo ją iš kartos į kartą. Prisiminkite jas: galvodama apie visą grandinę stovinčių už jūsų nugaros moterų, jūs nesijausite nelaiminga. Ir jėgų tuomet atsirastų - tik ne dėl to, kad jums reiktų patirti kažkokias nežmoniškas kančias. O dėl to, kad esate vienoje bendrijoje su jomis - kažkuo panašiomis, kažkuo skirtingomis.
Būnant kartu su kitais, kai mes esame visumos dalis, mums nieko netrūksta ir niekas nebaisu. Panašu, kad tokia asmenybė ir jaučiasi pilnavertė.
Sėkmės jums ieškant ryšio.
Olegas Lapinas
Turite problemą, kuri neduoda Jums ramybės? Rašykite psichologui@delfi.lt. Atsakymai publikuojami DELFI Gyvenime (psichologai neatsakinėja asmeniškai).
