Bet gal būtų padėję, nes situacija blogėja tiesiog akyse. Pernai dar buvo tik keiksmažodžiai mano atžvilgiu, šiemet jau daug kartų yra pakėlusi ranką - dėjo į veidą, prakirto antakį, apspardė, mėlynių nuo jos per gyvenimą jau nebesuskaičiuoju, šiąnakt spjovė į veidą...

Keiksmažodžiai, skirti man: „padla“, „ku..a“, „dūchė“, „žertva“, „kalė“, „kad tu nudvėstum“ ir t.t., ir pan. – kasdienybė, vos jai ko nors negavus ar suirzus dėl menkiausios mano pastabos. Ramybė namuose įmanoma tik vienu atveju: jei aš klusniai vykdau jos nurodymus, nieko nesakau dėl blogų pažymių, leidžiu jai eiti miegoti kad ir po vidurnakčio, leidžiu sėdėti prie kompiuterio visą dieną, viską darau už ją, net namų darbus, jei ji ko nesupranta (o tiksliau – tingi).

Apie tai, kad reikia bent kada suplauti indus ar išplauti grindis, jai į galvą neateina. Tik pareiškia: „žiūrėk, jau purvina, sutvarkyk“. Jei pasakau, kad tai pagal savo amžių jau galėtų ji pati, atšauna: „Apsišik“ arba „Atsip...“. Tai dar būtų nieko: kol ji neina miegoti, neturiu teisės eiti miegoti ir aš: turiu laukti, kol ji nusipraus ir susitvarkys. Tada jau „taikiai“ atsisveikinus, įgyju teisę eiti miegoti į savo kambarį ir aš. Jei pareiškiu, kad esu pavargusi, iš manęs pradeda tyčiotis, ateina į mano kambarį ir ima terorizuoti: „Tu vis tiek supranti, kad aš neisiu miegoti tol, kol nebus kaip visada“. Ir neina. Gali išbūti ir kelias valandas, visaip trukdydama man miegoti. Kai kartą pavyko užsirakinti kambarį, išdaužė duris iš vyrių (Jos faneruotos).

Kitą kartą įsiutusi sudaužė savo kambario durų stiklą, svaidė brangų mobilųjį telefoną, išmėtė iš lentynų knygas. Kai už kelis gautus dvejetus išjungiau internetą ir TV, buvo tyla prieš audrą – vakare pradėjo patyčias: „Tu manai, kad įvesi savo tvarką? Tu negimus valdyti! Niekas tavęs neklausys, dink iš mano kambario, tu man šlykšti, aš noriu, kad tu nudvėstum“... ir t.t. ir pan.

Kai būna rami diena, ji kalba kaip suaugusi, pasipasakoja galbūt net tokius dalykus, kurių kiti vaikai apie savo draugus nepasakoja. Su draugais ir mokykloje ji neagresyvi, ir niekas mokykloje nepatikėtų, koks pragaras namuose; tik kaimynai žino, bet jie pasitaikė ramūs ir nesikišantys, tik netekę kantrybės naktį pabildena į sieną... Įtariu, sužinojus, kokia mano dukra namuose, ir draugėms, ir mokytojams būtų šokas.

Beje, ilgą laiką pridenginėjau ją nuo tų draugių, kurių ji nenorėdavo: „parašyk man SMS, kad jos neleidi pas mane“, jei ji tos draugės tą dieną nenori. Parašydavau. O paskui tai draugei varydavo ant manęs, kokia aš „dūchė ir daunė“... Pasakius, kad kada nors kreipsiuosi į mokyklos psichologę ar socialinę darbuotoją, iškart atšauna: „pabandyk tik man gėdą prieš draugus padaryti, nuėjusi į mokyklą, nusižudysiu. Ir tau gyvenimo vis tiek nebus“.

Labai pavargau. Tesugebu verkti, norisi susisukti į kamuoliuką ir nebeišsisukti... Ir svarbiausia, kad nežinau, kas jai – psichikos liga ar auklėjimo klaidos. Įkalbinėju eiti dabar pas psichologą, ji tyčiojasi: „O tu pabandyk mane nuvesti... Jei tau reikia, tu ir eik. Tu nepakaltinama“. Kai paklausiu, kas nustatė, kad aš nepakaltinama, ji atsako, kad ir taip aišku.

Pasiūlau abiems išsitirti, kuri pakaltinama, kuri – ne, tada ji atšauna, kad turi tirtis tas, kuriam reikia, t.y. aš. Žinau, kad visos jos draugių mamos baudžia už blogus pažymius ar netinkamą elgesį taip pat: be interneto, be televizoriaus, kartais be mobiliojo. Taigi jokių baisesnių nei kitos bausmių ji negauna. Maža to: visos jos draugės turi pareigų namuose; mano dukrai jos „nereikalingos“, nes turi tarnaitę - mane (tiksliau – vergę, nes jei neatliksiu jos užsakyto darbo, pvz., neišlyginsiu laiku kokio drabužio, nesurišiu plaukų – būsiu šantažuojama, kad ji neis į mokyklą, negrįš iš jos, nusižudys ir t.t.).

Bet tos mergaitės priima bausmę be patyčių, bent taip sako jų mamos. O jai užeina tarsi kažkokie priepuoliai – spardo duris (ir mane), mėto daiktus... Anksčiau dar galėdavau fiziškai atlaikyti jos stumdymus, dabar jau praaugo mane, fiziškai stipresnė, man atrodo, kad vieno jos įtūžio metu atsitiks kokia nors nelaimė – pastums ar suduos taip, kad ir nebeatsikelsiu. Nes ji nesirenka, kur, kaip ir su kuo trenkti.

Žinoma, ji augo problemiškoje aplinkoje, matydama, kaip mano motina atvirai niekina mane ir jos tėvą. Ir anksčiau jai užeidavo įsiūčio dėl menkniekio priepuoliai, bet retai. Be to, labai sunkiai adaptavosi mokykloje (nors nuėjo į mokyklą jau žinodama ir mokėdama tiek, kad ketverius pirmuosius metus nieko neveikė. Viską – skaityti, skaičiuoti išmoko savarankiškai, be mūsų pagalbos ar raginimo).

Jai buvo diagnozuotas „atsiskyrimo nerimas“. Kreipėmės tada ir į privačius psichiatrus, ir į valdiškus. Sakė, kad ji, laviruodama tarp suaugusių, perėmė mano autokratiškos motinos būdą: matydama, kaip mano motina mane šantažuoja, aiškindama, kokia aš nedėkinga dukra ir t.t., ir aš pasiduodu tam šantažui, ėmė tą patį modelį taikyti ir man. Galbūt tai tiesa, bet vis tiek negaliu suprasti, iš kur dukroje tiek žiaurumo mano atžvilgiu ir kodėl?

Visada maniau, kad skriaudžiamas ar kenčiantis žmogus turi sukelti kitam gailestį, todėl, kai mano motina keliasdešimt metų vis kviesdavosi greitąją dėl vegetodistonijos priepuolių (o iš tiesų, norėdama ir greitosios gydytojams papasakoti, kad ji mane sunkiai augino, o aš išaugau „nedėkinga“ – nesuprantu kokio dėkingumo dar reikia, aš jau ir taip visą amželį gyvenau ne savo, o jos gyvenimą, vis tikėdamasi, kad pagaliau pasirodysiu dėkinga, bet tai „girto zuikio svajonės“), kiekvieną kartą, nors žinodama, kad tai tik nervinio pobūdžio sutrikimas, nešdavau vaistus, klausinėdavau, jau ir greitajai išvažiavus, ar praėjo, ar dar ko reikia...

O dukrai visi mano negalavimai – nė motais. Kai susergu, žinau, kad man ji nepadės. Niekad nepaklausia, ar skauda, ar ką atnešti. Sukandus dantis viską padarau pati. Kai serga ji, aplink ją buvo ir yra šokinėjama, kai suserga močiutė, irgi einu, rūpinuosi. Taigi tarsi nuo mažens matė, kaip elgiamasi su sergančiaisiais, bet jai nei į galvą nešauna, kad tai ją kaip nors liestų. Mano ligas, kokias nors įtampas darbe ji priima tik kaip sutrukdymą savo planams: kaip čia gali būti, kad ta „dūchė“ (t.y. aš) susirgo ar turi kažką padaryti tuo metu, kai ji buvo užsiplanavusi kartu važiuoti į kokį nors prekybos centrą kaulinti eilinių drabužių, kurių jau pilna spinta, kosmetikos ir pan.

O į paskutiniąją bausmę už du dvejetus jau sugalvojo atsakomąjį smūgį: jei tu man neduodi interneto ir TV, vadinasi, aš dar blogiau mokysiuosi, o jei neduosi ir kišenpinigių, pradėsiu rūkyti, gerti, negrįžti laiku namo... Neabejoju, kad ji taip ir darys: jai malonu žiūrėti, kaip aš kankinuosi. Kaip, beje, ir mano motinai. Kiekviena mano sėkmė ir profesijoje, ir asmeninė, visada jai iškart sugadina nuotaiką (aš neverta sėkmės, jos manymu; ji man visada linkėjo tik blogo, nes aš nedėkinga, dėl kiekvieno dalyko „prakeikdavo“ visam laikui), o kai tik kas man nesiseka – ji jaučiasi tiesiog kaip ant sparnų, tai, nepaisant jos garbaus amžiaus, ją tiesiog pakrauna tarsi jaunuolę...

Jaučiu tą patį ir dukroje. Kai pirmus kartus lankėmės pas psichiatrę dėl to „atsiskyrimo nerimo“, ji jos paklausė: „Už ką tu šitaip kankini mamą, neleisdama jai normaliai išeiti į darbą?“ Neatsakė nieko. Beje, kiekvieną kartą visą priėmimui skirtą laiką dukra pratylėdavo, o išėjus tyčiodavosi, tik tada dar be keiksmažodžių: „Matai, vėl be reikalo išleidai 80 litų. Tau matyt labai malonu išmesti tuos 80 litų, man tai nereikia. Tai aš ir kitą kartą tylėsiu, nes ką norėjau, tą jau pasakiau“. O pasakė: „Nenoriu į mokyklą, nes bijau“. Kai psichiatrė paklausė, ko bijai, atsakė, kad nežino. Toliau vaikščiojome kelis mėnesius patylėti... Mat viskas jau pasakyta...

Su dukros tėvu gyvename atskirai. Jam jos reikalai nesvarbūs. Esame inteligentai, abu žinomi žmonės, parašytos pavardės daug ką nustebintų...

Nebežinau, kaip gyventi. Apskritai gyventi nebesinori.

Pavargusi mama

Psichoterapeuto Olego Lapino komentaras

KAI NESINORI GYVENTI ATSKIRAI

Perskaitęs jūsų laišką pastebėjau, kad per klaidą paskutinį sakinį perskaičiau kitaip: „atskirai gyventi nesinori“. Ir tik po kelių kartų supratau, kad jūs parašėte „apskritai“. Pagalvojau, kad perskaičiau tai, ko jūs nerašėte, bet ką galima perskaityti tarp eilučių.

Kodėl žmonės kankina ir kenčia vienas nuo kito, tačiau nesiskiria? Todėl, kad kančia - geriau, nei vienatvė. Ryšys, kuriame vienas kitą žemina, yra geriau, nei jokio ryšio. Po to, kai iš šeimos išėjo tėvas, o ryšys su jūsų mama nutrūko, šį ryšį pakeitė jūsų ir dukros ryšys. Kuriame meilė reiškiasi štai tokia žiauria forma. Čia meilė iškreipta, netgi sadomazochistiška, ir jeigu jai ko ir trūksta, tai pagarbos. Jūsų pagarbos sau pačiai, ir dukros pagarbos - jums.

Tačiau išsiskirti, parodyti dukrai durų jūs negalite. Greičiausiai todėl, kad tuomet sau neatleistumėte ir liktumėte viena. Jūs bijote, ir dukra gali manipuliuoti jūsų baime: išeisiu, nusižudysiu. Nebijantis žmogus pasakytų: eik, nes tu mane „užknisai“. Taip, keturiolikos metų dukrai netgi šaltą žiemos naktį galima pasakyti tokius baisius žodžius. Ir tuomet ji išeitų, o po kiek laiko grįžtų. O bijantis žmogus lyg vergas bijo tai pasakyti. Nes jis galvoja: o jei ji mane paliks? Jis juk negali gyventi vienas. Todėl žeminasi, bandydamas išpirkti teisę likti su savo šeimininku.

Žinoma, jūsų dukra yra tikra šeimos despotė. Ir tikrai ne jūs viena pasiskųstumėte savo vaiko despotizmu. Tokių tėvų, kenčiančių nuo savo vaikų, iš tiesų yra labai daug. Ir inteligentų, ir ne inteligentų namai, kur gyvena tėvai ir paaugliai, neretai virsta tikra karo veiksmų zona. Kodėl gi šiame kare jūs taip dažnai „gaunate į kailį“? Panašu, kad jūsų dukra sugeba nesielgti psichopatiškai kitomis aplinkybėmis. Vadinasi, tai - jos šeimyninis vaidmuo. Ji - „namų despotas“. Kodėl ji vaidina šį vaidmenį būtent namuose?

Atsakymas gali būti toks: nes ir jūs iš tiesų vaidinate visus tuos vaidmenis, kuriais jus apdovanoja paauglė ir kurių esmė ta pati: „auka“. Iš pradžių savo motinos auka, dabar - paauglės.

Šis vaidmuo nesukelia gailesčio ar užuojautos. Atvirkščiai, kuo labiau skriaudėjas žemina ir skriaudžia auką, tuo stipriau jis jos nekenčia. Apie tai labai vaizdžiai parašyta pasakėčioje apie vilką ir ėriuką. Juk jei jo „auka“ staiga imtų elgtis visai ne kaip auka - tuomet jai atsirastų pagarba. Ir už ką tuomet ją ėsti? O jei ji bijo, žeminasi, pasiduoda manipuliacijoms - tai kokia jai gali būti pagarba?

Štai ir išeina: skriaudėjas auką žemina, o pamatęs, kokia ji nusižeminusi, dar labiau ją skriaudžia: juk tuomet ji visai neverta pagarbos ir jokios vertės neturi! Taip skriaudėjas įtikina save, kad gali elgtis be gailesčio: auka išvis neverta vadintis žmogumi.

Tačiau tikėkimės, kad jūsų dukra - ne vilkas. Gal ji tik „bėganti su vilkais“, kaip parašyta Pinkolos Estes knygoje. Tačiau greičiausiai ji irgi turi sąžinę. Klausimas, ar jūsų dukrai ilgai norėsis skriausti jus, nesijaučiant kaltai: jei tik ji nėra sociopatė – psichopatė be sąžinės, greičiausiai ji tik slepia nuo savęs savo kaltę, įtikindama save, kad jūs nesate verta pagarbos. Tačiau anksčiau ar vėliau jai teks sumokėti už savo veiksmus - taip veikia sąžinės dėsniai. Tik šis atpildas nuolat atidedamas, o jos kaltė vis didėja. Ji tarsi aukoja savo švarios sąžinės jausmą ( „būsiu bjauri ! “) vardan ryšio („su mano motina neįmanoma kitaip elgtis“). O atsiskirti nuo mamos dar ankstoka, nes saugumo, pinigų, pastogės trūksta.

Kas vyksta tokiuose santykiuose iš jūsų pusės? Jūs vardan ryšio aukojate savigarbą ir savo jėgą. Vaidinate nekaltą „ėriuką“. Greičiausiai situacija sukelia jums baimę. Tačiau kažkur šalia kaupiasi ir maištas, kuris „aukoms“ dažniausiai pasireiškia netikėtu pykčiu, net įniršiu. Manau, kad ir jums gali taip atsitikti: vieną dieną „susprogsite“ kaip bomba.

O ką reiškia jūsų sakinys „gyventi nebesinori“? Jis reiškia: geriau susprogdinsiu save, nei dukrą. Agresiją, kuriai neleidžiate išsilieti ant vaiko, bandote nukreipti į save pačią. Į taikią, pacifistišką, smurto nekenčiančią inteligentišką moterį. Juk lengviau susinaikinti, negu sunaikinti kitą – ypač savo pagimdytą vaiką.... vangus pasiteisinimas gali būti toks: kai aš numirsiu, ji pamatys, ką man padarė. O Dievas už mano kančias mane apdovanos. Na, nebent aš jai dar gyva būdama atkeršysiu...

Taigi štai į ką jus su dukra stumia susiklostę vaidmenys: ją - į vis didėjančia kaltę, jus - į Dangų arba vis augantį teisėtą pasipiktinimą. Jei jūs neskubate į Dangų, ne už kalnų laikas, kai vaidmenys gali susikeisti! Ir ėriukas taps vilku.

Ar jums to reikia?

Manau, kad jums tikrai reikia ne keršto ir ne triumfo. Jums, kaip ir jūsų dukrai, reikia kelių esminių dalykų: saugumo, pagarbos, žmogiško ryšio ir švarios sąžinės. Galbūt jums vertėtų netgi surašyti savo neatidėliotinų poreikių sąrašą.

Ką jums daryti praktiškai?

Taigi saugumas: visiškai rimtai patarčiau jums pasimokyti savigynos ar bokso: ne tam, kad muštumėte savo dukrą; tiesiog jau kelių pamokų jums užtektų, kad nustotumėte bijoti savo jėgos ir agresijos. Patikėkite, moterims tai labai padeda.

Savigarbai palaikyti jums padėtų pakankamai profesionali psichoterapija. O tai, kad jūs esate žinomas visuomenėje žmogus, tam nesutrukdytų, nes pas psichoterapeutus tokie žmonės lankosi jau seniai ir jokiam specialistui nešauna į galvą jų viešinti.

Sunkiau yra su žmogišku ryšiu: iš jūsų laiško matosi, kad stipriausias jūsų ryšys - su dukra, ir, kaip matote, dėl to ryšio jūs abu ir aukojatės. Štai čia ir slypi sprendimas: jei jūs abi su dukra vardan švarios sąžinės ir savigarbos sutiktumėte susilpninti savo ryšį - jis susilpnėtų, užtat jai grįžtų švari sąžinė, o jums - savigarba. Ar tai neskamba jums kiek painiai?

Tai atrodytų štai taip: dukra kuo skubiau išsikelia iš jūsų (pas tėvą, į internatą, į užsienį, pas giminaitį); o jūs LEIDŽIATE sau gyventi be jos. Su teise pasirūpinti keliais savo esminiais dalykais: teise į asmeninį gyvenimą, seksą ir meilę; teise turėti savo nuomonę; teise vystytis, keisti profesiją ir hobį; teise keisti gyvenamąją vietą ir būdą.

Ir ne dukra, ne motina, ne buvęs vyras, ne visuomenė turi jums šias teises suteikti. Jos jums jau suteiktos Dangaus. Ir ten , beje, jūsų visai nelaukia. Nes jei tikėtumėte teologais, jums suteikta dar viena labai svarbi pareiga žemėje. Ne, ne vaiką užauginti - šią pareigą žmonės patys susigalvojo. Pareiga jums iš Dangaus suteikta kitokia: tapti tuo, kuo jūs buvote sumanyta.

Šiame kelyje linkiu jums sėkmės.

Jūsų
Olegas Lapinas

O kaip sekasi Jums? Pasidalinkite savo išgyvenimais: kokią staigmeną jums pateikė vaikai, kaip jūs pasielgėte ir kokį sprendimą priėmėte. Mums visiems tai bus auklėjimo pamoka, o atrinktas istorijas pakomentuos psichologė Vaida Platkevičiūtė.

Savo istorijas, parašytas taisyklinga lietuvių kalba, siųskite elektroniniu paštu psichologui@delfi.lt.

Aukime kartu!

Šaltinis
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt