aA
Aš esu ta dukra. Intelektualių tėvų terorizuojanti dukra. Ne, ne ta konkreti aprašyta laiške motinos. Aš esu 26 m. užaugus dukra, gyvenanti atskirai nuo savo tėvų. Visą savo sąmoningą gyvenimą bandau išspręsti savo blogio dilemą. Aš buvau ta dukra, kuri negerbė, nekentė, niekino savo tėvus. Mano širdis tiesiog virė nuo šitų jausmų, o protas kariavo argumentais Tai nebūdavo tokia radikali išraiška kaip aprašyta – aš neužgauliodavau, nesikeikdavau, fiziškai neliesdavau, priepuoliai nebuvo kasdieniai, neterorizuodavau, norėdama kažką gauti. Mane tiesiog ištikdavo isterija ir pykčio priepuolis kartu.
© Corbis/Scanpix

Aš rėkdavau, užtrenkdavau duris, tiesiog rėkdavau. Kai jie mokydavo, liepdavo, prašydavo, kreipdavosi ar kreipdavosi. Aš norėdavau atsiribot, pabėgt, dingt, išnykt, norėdavau kuo mažiau kontakto, dažnas kontaktas mane išprovokuodavo „scenai“. Tiesiog negalėjau toleruot, pakęst tam tikrų tėvų įpročių, savybių, ypač jų „moralizavimų ir nurodinėjimų“, jų tiesos. Ir išvis nieko negalėjau duot. Jaučiau įtampą, nesaugumą, skausmą. Nežinau, kas iš ko pirma kildavo. Bet tai buvo praktiškai nuolatinė mano paauglystės ir tolesnių metų būsena, beveik ištisai sumišus su kalte.

Didžiųjų mano išpuolių metu tėvai mane pavadindavo despotu, tironu, blogu, piktu žmogum. Ir, mano didžiam siaubui, lygindavo su mano dabar jau mirusiu dėde. Mūsų šeima gyveno kartu su juo vienam bute (kai man sukako 12 metų, mes išsikraustėm). Dar kartu gyveno ir močiutė.

Dėdė buvo emociškai nestabilus, nors inteligentas, viešumoj taip pat gerbiamas žmogus. Jis pulsavo pykčiu, mažiausi dalykai išvesdavo jį iš pusiausvyros: pradarytas langelis, „per didele“ liepsna degančios dujos, ypač garsai rytais (jis miegodavo iki 12). Kai jis klykdavo ir šaukdavo, atrodo, viskas drebėdavo. Jo įsiūčio jėga būdavo milžiniška. Niekas atgal jam nerėkdavo. Dažniausiai būdavo tyliai pralaukiama. Nemačiau jo pakeliant ranką prieš ką nors. Tačiau tėvai sakė, kad jis yra ne kartą pakėlęs ranką prieš motiną ir savo merginas. Vėliau jis sudarė tvarkaraštį savo senai mamai, su kuria liko gyventi, kada ji gali išeiti iš savo kambario...

Sekant toliau šeimos linija, niekas neabejoja, kad jis tokį pavyzdį ar būdą perėmė iš savo tėvo, mano senelio, kuris buvo labai ūmus ir negerbiantis kitų žmogus. Mano vaikystės prisiminimai blausūs, bet tėvai patys daug kentėję nuo dėdes, visada pateikdavo jį kaip didžiausio blogiausio žmogaus pavyzdį, nuo kurio reikia bėgti kuo toliau. Skaudžiai prognozuodavo mano vienišą, nelaimingą gyvenimą, kaip jo. Kas, reikia pasakyti, kol kas iš esmės pildosi.

Keletą metų gyvenu atskirai nuo tėvų. Geriausiai mums sekasi palaikyt santykius per atstumą, retai susitinkant, bendraujant apie šį bei tą, tačiau kartkartėm jie man sukelia tas pačias emocijas, kurias dabar visgi dažniausiai pavyksta nuslėpti. Apie artimą, intymų ryšį su tėvais sunku ir bekalbėti, jo nebuvo ir nėra. Nesidalinau ir nesidalinu, nes jaučiuosi nesuprasta, nesaugi, ir negaunu tos emocinės grąžos, kurią gaunu pasidalinus savo išgyvenimais su man artimais žmonėmis. Kažkas pasikeitė į teigiamą pusę, nes paauglystėj beveik fiziškai tirdėdavau nuo bet kokio asmeniškesnio klausimo ar pokalbio.

Mano santykis ir požiūris į tėvą ir motiną, jų roles taip pat specifiški. Tai irgi „rebusai“, kuriuos aš sprendžiu. Man tėvas visada kėlė gailestį arba panieką, nes, nors rėksnys, buvo tas pasyvusis, silpnasis poroje su mama. Nejaučiau, kad yra tėvas kaip autoritetas ar tėvas kaip atrama.

Tuo tarpu mama buvo viską reguliuojanti šeimos galva, kuri pati nepraleisdavo progos patraukt tėtį per dantį, kad per mažai uždirba, koks jis vyras, kam jo jai reikia, pati už nieką niekada neatgailaudama, neatsiprašydama, visada teisi, pasiaukojanti ir pan. Tačiau negalėjau paneigti jos efektyvesnio, sėkmingesnio „tvarkymosi“ gyvenime, kuris, žinoma, imponavo kur kas labiau nei tėčio.

Tarsi žinau, kad tokie vyrai kaip mano tėtis yra patogesni ir patikimesni, bet tokių gerbti aš negaliu. Su tokiais būti aš nenoriu. Būtent tokiems vyrams gresia mano engimas, nors jie jį toleruot gali ilgiau. Tuo tarpu mane traukia „vyriškesni“, stipresni ir laisvesni vyrai. Kita vertus, paskui tarsi plyštu pusiau, nes su jais (tiksliau su savo buvusiu/esamu draugu) jaučiuosi nesaugi, išnaudojama, negerbiama ir negaliu toleruot tokios grėsmės, tokio skausmo, kokį jis kelia. Kad ir kaip besistengčiau, širdis ir protas yra visiškai priešingose stovyklose, be jokios ramybės ar išeities.

Asmeninio gyvenimo nesėkmėm keičiantis vienai po kitos, bandau suvokti, kaip mano gyvenimą veikia šitos „programos“ arba „matricos“ mano galvoj. Aš bandau išspręsti rebusą, ką ir kaip man daryti, nes aš matau, kad ta „matrica“ man toliau griauna gyvenimą. Aš iki šiol neturėjau normalių, sveikų, laimingų, kažkur vedančių santykių su vyru.

Paskutinės mano skyrybos su draugu įvyko po smurto protrūkio. Suvokiu, kad nemoku su partneriu kurti pagarbos ir sveikos meilės santykio. Aš abejoju savo galimybėm gerbti ir mylėti kitą. Kažkada tai mačiau kaip visišką tragediją, dabar galvoju, kad visgi galima gyventi ir taip...

Iš tiesų, ankstesnėse savo draugystėse aš silpnesnįjį, „auką“ imdavau engti, negerbti ir gana greitai, negalėdama pakęsti kaltės ir nemeilės būsenos, pabėgdavau pati. Tačiau paskutiniame man vis dar brangiame santykyje aš susidūriau su ne ką prastesniu partneriu, kuris taip pat gali negerbti, engti, išnaudoti moterį. Kaip paaiškėjo, ir įžeidinėti bei smurtauti. Tačiau man iki šiol jo reikia, trūksta, rusena viltis „pasveikti“, atsitiesti, tačiau suprantu, kad mes vienas kitam keliam pavojų ir tokie, kokie buvom ar tebesam, užkertam kelią ir augimą pagarboj sau ir tiesiog savo gyvenimui.

Paskutinysis didysis konfliktas su mano buvusiu/esamu draugu pasibaigė smurtu prieš mane ir aš pabėgau, sugriuvo mūsų bendro gyvenimo planai. Aš nekaltinu vien jo. Taip, jis smurtavo prieš mane, tačiau aš jam rodžiau panieką ir rėkiau ant jo (kaip tyčia, jam rėkimas yra pati didžiausia jo emocinio destabilizavimo priemonė – taip pat kyla iš jo vaikystės), gindamasi nuo tariamo ar realaus (iki šiol nesusigaudau, kokio) manęs išnaudojimo ir negerbimo.

Dabar aš gyvenu viena. Ir tai atrodo vienintelė galima išeitis negyventi nuolatinėj dramoj, liguistos meilės santykyje. Vienintelė galimybė neskriausti kito ir nekentėti tikrų kančių pačiai. Tačiau tai taip pat reiškia nepatirti meilės, artimo santykio, neturėti šeimos.

Mano širdies tebeieško susitaikymo, ramybės, meilės, atleidimo, saugumo ir paguodos. O protas vis ieško atsakymo: kaip, kodėl, ką daryti. Aš nenoriu susitaikyti su faktu, kad aš esu kažkoks blogis iš prigimties, kad negaliu valdyti tos savo „matricos“ ir pykčio priepuolių, kad tai valdo mane ir mano gyvenimą ir, kad aš „pritraukiu“ panašius į save vyrus arba „minkštus“ vyrus, savo „aukas“.

Buvo metas, kai tai ignoravau, buvo metas, kai norėjau žudytis, buvo metas, kai buvau panirus į krikščionybę, buvo metas, kai ėjau pas psichologą. Dabar tiesiog atvirom akim stebiu save ir savo gyvenimą. Skaitau, klausau. Aš labai noriu stengtis, aš nenoriu fatališkos genetikos ar kažko iš vaikystės nulemto likimo. Aš noriu suvokt ir pagaliau priimti save, noriu rasti raktą į laisvę nuo savo „matricų“ ir laimingą (ar bent ištveriamą) asmeninį gyvenimą.

Psichoterapeuto Olego Lapino komentaras
KAIP PAKEISTI LIKIMĄ?

Laiškas mamos, kurią terorizuoja dukra, ir jūsų laiškas, yra labai panašūs. Abiejuose žmonės jaučiasi įsivėlę į santykius, kuriuose kažkas turi būti silpnesnis arba stipresnis. Jei esi silpnesnis, tuomet nekenti, maištauji, kovoji. Jei esi stipresnis, tuomet laikai apgailėtinu, niekini, išnaudoji kitą. Scenarijus, trumpai apibūdinamas žodžiais „kas kam užlips ant galvos?“, nepalieka galimybės lygybei. Lieka tik miglota svajonė ir viltis, kad galbūt gali būti kitaip: niekas niekam ant galvos nelipa, partneriai lygūs. Su tuo ateitų pagarba, partnerystė, saugumas.

Kaip tai galima pasiekti? Man atrodo, kad svarbiausia čia yra atsisakyti „gėrio ir blogio“ sąvokų. Ir atsistoti į tokią poziciją, iš kurios abu - ir tironai - ir paklusnieji - atrodytų vienodai įdomūs ir simpatiški. Jums tuomet būtų labai įdomu imti ir susidraugauti su „ne tironišku“ vyru ir pabandyti jį pradėti gerbti ir mylėti.

„Ne!- aš jų negerbiu!“- skubate sušukti jūs. O gal tai ne jūs šaukiate, o jūsų dėdė, tėtis ir senelis jumyse? Juk kas tai yra „tironas“ ir „ auka“, kas ta „bloga“ ir „gera“ moteris - jei ne žodžiai, sąvokos, etiketės? Kai mes kalbame apie vaidmenis, kuriuos žmonės vaidina santuokose, mes juk ir turime omenyje, kad tai - tik scenarijai, tik tekstai, kuriais aktoriai patiki ir „gyvena scenoje“!

Baigiasi spektaklis - ir aktoriai tampa žmonėmis, taigi, nei „blogiečiais“, nei „geriečiais“. Kostiumai nusivelkami, grimas nuplaunamas. Buvęs „vilkas“ kartu su buvusiu „ėriuku“ sėdi kartu ir geria sau kavą...

Tai nebūtų toks, žinote, viską atleidžiantis ir viską priimantis požiūris, kuriuo pasižymi poetai, filosofai ir religiniai veikėjai. Tai galėtų būti tiesiog požiūris iš šono: visa tai - tik pjesė, tik žaidimas. Jums žūtbūt reikia tokio požiūrio. Ne veltui jūs ir į krikščionybę kreipėtės, ir pas psichologą lankėtės. Tik bėda ta, kad greičiausiai nei į religinę, nei į psichologinę poziciją ilgam atsistoti sau neleidote. Apsilankėte - palaukėte rezultato – negavote - ir grįžote į kasdienybę. O kodėl negalima ko nors pakeisti iš kasdienės pozicijos?

Todėl, kad kasdienybėje mes nesirenkame savo pozicijos. Ji yra mums primetama. O su ja - vaidmuo, tekstas ir režisieriaus nurodymai. Štai jūsų dėdė - jis, jūsų šeimos akimis, tikrai elgdavosi despotiškai ir nuolat valdė aplinkinius, netgi savo motiną. Taip, tai buvo „tirono“ vaidmuo. Tik ar jis rinkosi šitokį vaidmenį? Vargu - juk ir jo tėvai, ir seneliai elgdavosi panašiai. Tiesiog jis buvo tarpinė grandis, perduodant šio vaidmens „tekstą“ palikuoniams, ir skamba tekstas taip: jei namiškių nevaldysi - jie valdys tave. Jei tik pasilenksi - kaipmat kažkas užlips tau ant galvos.

Su tokia kalėjimo psichologija, žinoma, galima būtų išgyventi realioje tremtyje, kolonijoje, kalėjime, galbūt taip buvo naudinga manyti neramumų ir karų laikais. Tačiau kam šios psichologijos postulatus pernešti į mūsų laikus? Kam jums veltis į santykius, kuriuose paklusnūs vyrai sukelia jums saugumo jausmą, bet jūs jų negerbiate? Kam jums įsimylėti tironus, kurie jus kankina?

Kaip matote, jūs irgi nesirenkate tokių santykių. Net jei jūs viską suprantate, jausmai neina paskui jūsų suprantantį protą. Jie eina paskui kažkokį kitą, mistišką ir nematomą jėgą, renkančią jums vaidmenį, ir jėgą šią, šį režisierių, jūs vadinate žodžiais: „matrica“, ir baugiai sakote, kad nenorite „fatališko genetikos ar kažko iš vaikystės nulemto likimo“. Čia dar būtų galima pakalbėti apie pasąmonės galią, Zodiako žvaigždynus arba sugadintą karmą. Ir kas jums iš to?

Pasakyti, kad jus valdo tokios didelės jėgos, neužtenka. Pavaikščioti į bažnyčią, porą kartų apsilankyti pas psichologą ar būrėją - nepadeda. Ir perskaityti labai daug psichologinės literatūros - per mažai. Jūs tik apkraunate savo protą, o sielos judesiai vis vien lieka tokie, kaip įprasta jūsų scenarijuje: susitinku tironus, atstumiu silpnesnius.
Tai ką: išvis negali nieko padaryti? Sėdėti ir graužtis?

Ne. Tapti aktyvia savo likimo statytoja jūs galite, tik tam reikia ne tik proto ar veiksmo, bet ir visos jūsų sielos postūmio, kitaip kalbant - ne proto, o išminties, ne recepto, o kūrybos. Juk Dievas VISAGALIS - jis Kūrėjas, taip? O mes juk sukurti pagal jo atvaizdą? Taigi, mes tiesiog privalome būti kūrėjais! O ką galima praktiškai padaryti tampant kūrėja?

Padaryti, pavyzdžiui, galima štai ką: suvokti savo vaidmenį, kreiptis į aukštesnes jėgas su tikėjimu ir pasitikėjimu, ir prisidėti prie savo naujo likimo! Ne apsilankyti bažnyčioje, o iš tikrųjų patikėti. Ne apsilankyti pas psichologą, o iš tiesų atsiduoti psichoterapijai - su pasitikėjimu. Ne perskaityti dar vieną tekstą, o sukurti savo tekstą!

Kaip? O va taip - tiesiogiai: sukurti viduje ketinimą vaidinti naują vaidmenį ir suvaidinti aktyviai - tapti savo gyvenimo… na, sakykime, pradžiai - režisieriaus padėjėja. Tik padėjėja, nes iš pradžių mūsų likimus valdo didelis ir nematomas režisierius, tačiau su juo galima pasitarti ir susitarti. O po to jis atiduoda režisūrą mums.

Kartais į padėjėjus galima paimti psichoterapeutą, kartais - psichoterapinę grupę. Tarkime, šeimos konsteliacijos grupę, kurioje žmonės kaip tik ir modeliuoja savo giminės istorijas. Tuomet galima pamatyti, išgirsti ir netgi užsirašyti tokį savo elgesį, reakciją ir likimą, kuriame jausitės mylinti, mylima, lygi su savo partneriu ir dėl to rami viduje. Jei tai vyktų ne paviršiniame proto lygmenyje, o taptų dideliu jūsų sielos judesiu - jūs tai būtinai pajustumėte.

Vilčių suteikia jūsų sakinys: „dabar tiesiog atvirom akim stebiu save ir savo gyvenimą“. Puiki pozicija!

Likite joje ir toliau - kas nebijo žiūrėti – tas pamato.

O kaip sekasi Jums? Pasidalinkite savo išgyvenimais: kokią staigmeną jums pateikė vaikai, kaip jūs pasielgėte ir kokį sprendimą priėmėte. Mums visiems tai bus auklėjimo pamoka, o atrinktas istorijas pakomentuos psichologė Vaida Platkevičiūtė.

Savo istorijas, parašytas taisyklinga lietuvių kalba, siųskite elektroniniu paštu psichologui@delfi.lt.

Aukime kartu!

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Skvernelis kirto Grybauskaitei: prezidentės politiką iliustruoja „tulpių paštas“ valdančiuosius bandoma „sumonstrinti“ (963)

Ministras pirmininkas Saulius Skvernelis ketvirtadienį pareiškė, kad prezidentės Dalios...

Naujovė: besidraudžiantys matys, kiek sumoka mokesčių draudimo bendrovei

Gyvybės draudimo rinka Lietuvoje lėtai artėja prie ES rodiklių, tačiau nuo Europos vidurkio...

Palygino kelionių organizatorių pasiūlymus: poilsis ten pat, o kainų skirtumas – 400 eurų (112)

Planuojant kelionę visuomet svarbu gauti norimo tipo poilsį už geriausią įmanomą kainą. Vis...

Karbauskis: atsakomybę už etatinio apmokėjimo klaidas turi prisiimti ir Grybauskaitė (24)

Atsakomybę už etatinio mokytojų apmokėjimo modelio klaidas turi prisiimti ir prezidentė Daia...

Pristatė, kaip galėtų atrodyti nacionalinis stadionas papildomai siūlo oro gondolą iš miesto centro (48)

Aukščiausiojo Teismo į konkursą sugrąžinta įmonė „ Vilniaus nacionalinis stadionas “...

Prie derybų stalo susėdę mokytojai sulaukė užsienio žiniasklaidos dėmesio: nuotaikos – kalėdinės (119)

Ketvirtadienio rytą mokytojai su laikinai Švietimo ir mokslo ministro pareigas einančiu Roku...

Eligijus Masiulis kaltina prof. Landsbergį užleidus Lietuvą „valstiečiams“ (383)

Į politiką grįžtantis ir į Klaipėdos merus kandidatuojantis teisiamas buvęs Liberalų...

„Revolut“ Lietuvoje tampa banku (127)

Jungtinės Karalystės finansinių technologijų įmonė „ Revolut “ Lietuvoje gavo specializuoto...

Atviras dvyliktokės laiškas: bijau, kad niekur nebeįstosiu (49)

Esu paskutiniuosius metus gimnazijoje žingsniuojanti abiturientė. Šis tekstas nėra skirtas...

Žurnalistų dėmesio centre – keistai besielgiantys Putino apsauginiai (101)

Rusijos Federacijos prezidento apsaugos tarnybos pareigūnai dirba apsimetę operatoriais, praneša...