— Labai liūdna taip sakyti, bet mūsų visuomenė įtariai vertina daugiavaikes motinas, nors nuolatos saldžiais balsais tvirtinama, koks didžiulis džiaugsmas yra motinystė ir kaip reikia remti motinas. Ar jūs tai patiriate?
— Ir kaip išsisukate? Matyt, turite gerą vyrą, ne tik šeimos maitintoją?
— Žinoma, be jo niekaip neišsisukčiau. Pritariu teorijai, kad vaikus „sugalvoja“ vyras, o moteris — tik indas jiems atsirasti. Jei moteris — sąmoningai ar pasąmonėje — nepasitiki vyru, ji turės vieną du vaikus, ne daugiau. Na, gal dar tris. Būna, kad nerimas yra abipusis ir pora paprasčiausiai nesusilaukia vaikų.
Manau, daugelis vyrų ir moterų nori vaikų bei juos myli, tačiau yra labai nesaugūs dėl savo ateities. Kai šios krizės metu susilaukiau šeštojo vaiko, ir mane apėmė nerimas bei nusivylimas. Taip, vyras neblogai uždirba ir aš dirbu — ir valdišką darbą, ir privačiai, tad mes gyvename normaliai. Tačiau vyresnieji jau greitai bus studentai, ir kai pagalvoju, kaip jiems reikės studijuoti... Tada ateina labai stiprios mintys apie užsienį, kur socialinės sąlygos geresnės. Labai gaila, bet...
— Ar visuomet žinojote, kad auginsite daug vaikų? Vaikystėje, ko gero, daug mergaičių pasvajoja apie didelę šeimą, bet vėliau svajonės subliūkšta...
— Teisingas posakis „Niekada nesakyk niekada“. Mano tėvai išsiskyrę, tad vaikystėje sakiau, kad visai neturėsiu vaikų. Tačiau mano gyvenimas labai įdomiai apsivertė, gal ir profesija turėjo įtakos.
— Kaip?
— Vaikų psichiatrų požiūris į vaikų auginimą šiek tiek kitoks, kiek laisvesnis, užtat vaikų auginimas neatrodo našta. Pastebiu tai ir iš savo kolegių. Viena jų dirba Prancūzijoje ir pasakojo, kad Vakaruose labai daug vaikų psichiatrų turi daug vaikų — mažiausiai po penkis.
Auginti vaikus, kaip ir dirbti bet kokį darbą, reikia turėti tam tikrų charakterio bruožų, tam tikrą temperamentą, pašaukimą.
Pateiksiu asmenišką pavyzdį — nesinori vien teorizuoti. Viena mano draugė nuolatos žaidžia su vaikais, skaito jiems knygas, ir jai tai malonu. Aš tokia nesu, bet, matyt, turiu kitų bruožų — man patinka planuoti, organizuoti. Man patinka ta daugybė drabužių, daugybė batų, kad vaikai reikiamu momentu patenka ten, kur turi būti.
Tai galbūt yra viena iš priežasčių, kodėl turiu daug vaikų. Jei mano vyrui tektų tai atlikti, jis greitai atsidurtų reanimacijoj... (šypsosi — T. R.). Galima būtų apibendrinti taip: sunku tai, kas nepatinka. Galbūt taip kai kuriais atvejais būtų galima paaiškinti kai kurių moterų nenorą turėti daugiau vaikų.
Kita vertus, žaidimai su vaikais man greitai atsibosta, man mielesnė suaugusiųjų draugija, tad daug vaikų — savotiška išeitis. Jei turėčiau vieną ar du vaikus, nori nenori su jais turėčiau užsiimti, o dabar jie žaidžia tarpusavyje.
— Vis dėlto nuo motinystės džiaugsmų neatsiejamas nerimas (kaip viskas bus, kas išaugs ir t. t.), o kai vaikų daugiau, tenka daugiau ir nerimauti. Kaip susitvarkote su šia problema?
— Nerimą pažįstu iš profesinės srities, dirbu su nerimo kamuojamais žmonėmis. Aš taip pat nerimauju, esu nerimastingas žmogus, kaip ir visos motinos. Tačiau mane labiau nervina sugedęs automobilis nei besiaikštijantis vaikas. Viskas paprasta — nerviniesi, kai nežinai ką daryti. Nerimą dažniausiai kelia informacijos trūkumas.
— Daugelis tėvų nervinasi ir dėl būsimos finansinės padėties.
— Kol kas rasdavome, kaip uždirbti pinigų. Vien taupyti man nepatinka — koks čia gyvenimas, kai turi tik centus skaičiuoti. Tokiomis aplinkybėmis tikrai nesinorėtų turėti daugiau vaikų.
— Nesilaikote nuomonės, kad bet kuris vaikas — Dievo dovana, nesvarbu, kokios gyvenimo sąlygos?
— Vaikai negimsta šiaip sau. Kai kurios poros maldauja vaikų, bet jų nesusilaukia. Vaikai gimsta tam, kad mums padėtų, tik mes ne visuomet pasirengę priimti jų pagalbą ir pamokas. Čia gili filosofinė tema. Manau, vaikai, išauginti vien duona ir vandeniu, turi savo tikslą ir paskirtį. Man iš principo nepatinka mintis, kad daug vaikų gali auginti tik turtingi žmonės. Argi turtingieji augina būtinai laimingus vaikus?
Neneigiu minties, kad pinigai suteikia laisvės, tačiau mes su vyru dirbom ir stengėmės uždirbti tik dėl vaikų, o pradėjom gyvenimą bendrabučio kambarėly. Mums su vyru vaikai buvo variklis kažko siekti, buvo smagu uždirbti pinigų ir leisti juos vaikams.
Kas žino, gal priešingu atveju būtume ėję į kazino lošti — mano vyras sako, kad esu labai azartiška. O gal turėdami porą vaikų leistume laiką prie televizoriaus ir nieko nesiektume? Tai gilūs vidiniai dalykai. Kas gali pasakyti, kaip turi būti?
— Ne kartą minėjote savo profesiją. Kodėl pasirinkote būtent šią medicinos specializaciją?
— Tai labai asmeniška. Mano mama serga psichikos liga, tad aš su ja užaugau. Kol buvau maža, nieko nesupratau, o kai suvokiau, panorau mamai padėti — juk visi vaikai nori padėti savo mamai.
Pradėjusi studijuoti mediciną pagalvojau, kad tokiems vaikams kaip aš, išaugusiems su problemiškais tėvais, taip pat reikia pagalbos. Taip ir atsidūriau vaikų psichiatrijos srityje. Ir be galo tuo džiaugiuosi, nes dėl savo gyvenimo patirties suprantu daugelį vaikų jausmų, kurie kitiems galėtų būti suvokiami tik teoriškai.
Dabar esu dėkinga tėvams, kad jie buvo tokie, o ne kitokie. Jie man leido atrasti save savo profesijoje. Man labai patinka teorija, kad kiekvienas žmogus turi savo misiją ir jeigu leidžiasi vedamas likimo bei dėkoja jam už viską, kad ir kas nutiktų, galiausiai suranda savo kelią. Jei priešinasi — tenka ir paklaidžioti.