Daugelis norėtume vaikams visa ko geriausio, tačiau gyvename tokį gyvenimą, koks mums skirtas. Nors daugelis vaikų ateina į mokyklą nepusryčiavę ar menkai papusryčiavę (kas gi gali valgyti vos pažadintas iš miegų?), pietauti mokykloje jie nenori, ir tam tikriausiai yra ne viena priežastis: neįprasti patiekalai, neįprastas laikas (pradinukai pietauja nesulaukę 11 valandos), nemaloni aplinka ir t. t.
Savo jausmų pradinukai dažniausiai negali suformuluoti, tad pirmokė dukra kas rytą dūsauja, kad reikės valgyti mokykloje, tačiau paskiau pati save paauklėja: „Turiu valgyti, nes susirgsiu.“ Kas nepatinka mokyklos patiekaluose, niekaip negaliu išklausti – nieko blogo nepaminėjo, ir per daug gilintis į tai nėra prasmės: alternatyvų nėra, valgyti vis tiek teks. Deja, kasdien domėtis mokyklos maistu ir nagrinėti jo sudėtį, kaip ir daugelis tėvų, neturiu galimybės, nors reikėtų. Puikiai suprantu, kad vaiko mityba vaikystėje – sveikata (arba atvirkščiai) visam gyvenimui.
Nors mokykloje nuo šiol galima pasirinkti pietų variantus su sriuba (šiek tiek brangesnį) arba be, mokytoja nė neklaususi iš manęs paima pinigus už pigesnį variantą – atrodo, savaime suprantama, kad visi taupo. Paklausta apie sriubą, dukra sako, kad jeigu jau reikia valgyti mokykloje, tai valgys antrąjį patiekalą. Jos mokytoja teigia, kad tik mažiau nei trečdalis tėvų įsakmiai perka vaikams variantą su sriuba, kiti nelabai domisi, moka už pigesnius pietus ir net neklausia, kas juos sudaro.
Restorano meniu
Vyresnioji dukra, ketvirtokė, pietų neperka, maitinasi Kijevo kotletais, kuriuos naujoji koncepcija, kaip riebaluose virtą produktą, pasmerkė – tai viena iš priežasčių, kodėl neminiu mokyklos pavadinimo: tegul viskas teka įprasta vaga be manęs. Jei įsipainios visuomenės sveikatos specialistai, mano dukra liks be mitybos šaltinio, tegul ne itin sveiko. „Valdiškais“ blynais ji nesižavi, karbonadais – taip pat, žuvų patiekalų vengia, tad telieka šie kotletai. Beje, netikiu, kad jie būtų sukti mokykloje...
Be Kijevo kotletų, dukra kartais suvalgo salotų ir išgeria arbatos. Kur likę pinigai – paskolino, pavaišino, nusipirko sąsiuvinį ir t. t. Laimė, ji dar nemeluoja, kad mokykloje valgo sriubą ir garuose troškintas morkas. Puikiai suprantu, kad jei imčiau auklėti, neilgai trukus imtų meluoti ir slėpti tikrąją padėtį. Dabar bent jau tikiuosi, kad ją žinau, ir, mano supratimu, ji yra visai pusėtina – vis dėlto ne traškučiai su saldžiu birzgalu.
Apklausos nebuvo
Valgykloje besisukanti vedėja sakė, kad mokykloje apklausa dėl sriubos nebuvo rengta, tačiau vaikai jos nori ir, galima sakyti, patys išsireikalavo. Todėl ji verdama kas antrą dieną (daržovių, burokėlių, rūgštynių, pievagrybių), kitomis dienomis – karštasis patiekalas (vištiena, įvairūs blynai, žuvų kotletai) su sultimis. Žinoma, ne šviežiai spaustomis, o mažose pakuotėse, kurios skirtos vaikams. Beje, nieko vaikiško, išskyrus pakuotę, jose nėra... Tačiau formaliai neprikibsi. Kita vertus, ir 4–6 litai vaikų pietums ne visiems tėvams lengvai „pakeliami“, o kokybiškesni produktai kainuoja brangiai.
Kasdien mokykloje paruošiama 4–5 rūšių salotų, ir vaikų mėgstamiausios – visai ne lietuviškos, o sveikos – su vištiena, salotų lapais ir skrebučiais.
Nėra ir taip, kad dauguma vaikų aplenktų mokyklos valgyklą dėl pinigų stygiaus ar iš principo. Kiek galima skaičiuoti iš parduodamų porcijų skaičiaus, dauguma vaikų mokykloje valgo, tačiau pastebimas tas pats dėsningumas, kurį žino kiekvieno kiosko ir prekybos centro darbuotojai, – prieš atlyginimus vaikai skaičiuoja centus bandelėms su arbata (tikrai ne sriubai), o vėliau mityba vėl pagyvėja...
Pasmerkta ne vien sriuba
Jau ne vienus metus buvo kalbama apie tai, kad vaikai mokyklose, užuot valgę sveiką, šiltą maistą, nuodijasi bulvių traškučiais ir gazuotais gėrimais. Šiemet pagaliau šie produktai iš automatų iš tikrųjų išnyko. Pasirodo, patys automatai – nieko blogo, tiesiog galima pakeisti jų turinį, pridedant javainių, sulčių, riešutukų ir t. t.
Imtasi ir iniciatyvos pagerinti mokinių pietų kokybę, nes mažinant savikainą juose neretai atsirasdavo visokių nepageidaujamų priedų. Tad audrą sukėlęs dokumentas nebuvo vien sriubos pasmerkimo aktas.
Taigi 2010 m. liepos 19 d. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministras patvirtino naująjį Mokinių maitinimo organizavimo bendrojo lavinimo mokyklose tvarkos aprašą. Pasirodo, iki šiol nebuvo jokių teisės aktų, reguliuojančių mokinių maitinimą. Švietimo skyriai nežinojo, kaip kontroliuoti tiekėjus, ko galima iš jų reikalauti. Pagal naująją tvarką, nuo rugsėjo 1 d. mokiniams negalima tiekti sveikatai nepalankių produktų, turinčių daug sočiųjų riebalų, cukraus ar druskos, kenksmingų cheminių ar nervų sistemą stimuliuojančių medžiagų. Taip pat šiame tvarkos apraše numatyti reikalavimai maisto tiekimo organizavimui, valgiaraščių derinimui, vidinei savikontrolei mokyklose.
Remiantis minėtu tvarkos aprašu, mokinių maitinimui negalima tiekti šių maisto produktų: bulvių traškučių, kitų riebaluose virtų gaminių, saldainių, šokolado ir jo gaminių, konditerijos ir kitų gaminių su šokoladu ar kremu, maisto produktų su tam tikrais maisto priedais (sintetiniais dažikliais, konservantais, saldikliais, aromato ir skonio stiprikliais ir t. t.), gazuotų ir energinių gėrimų, sultinių koncentratų, kavamedžių pupelių kavos, rūkytų žuvų, konservuotų mėsos ir žuvų gaminių (išskyrus vasaros stovyklų metu ar sudarant maisto paketus į namus), mechaniškai atskirtos mėsos ir jos gaminių, maisto, pagaminto iš genetiškai modifikuotų organizmų ar į kurio sudėtį įeina minėtų organizmų.
Maisto standartų agentūrai atlikus studiją ir aptikus ryšį tarp šešių maisto dažiklių vartojimo ir vaikų hiperaktyvumo, nuo šių metų liepos 20 d. visoje Europos Sąjungoje įsigaliojo nauja tvarka – įspėti apie tai produktų, pagamintų po straipsnio įsigaliojimo, etiketėse. Neigiamai paveikti vaikų aktyvumą ir dėmesį gali šie dažikliai: oranžinis geltonasis (E110), chinolino geltonasis (E104), karmoisinas (E122), raudonasis dažiklis (Allura Red) (E129), tartrazinas (E102), raudonasis ponso dažiklis 4R (E124).
Sriuba – mūsų tradicija
Vargšų maistu sriubą vadinantys SAM specialistai aiškina, kad ji augančiam organizmui nieko gero neduoda. Nuo šiol, kad į mokyklų valgyklas būtų grąžinta sriuba, ugdymo įstaigoms tenka rengti tėvų apklausas ir kreiptis į vietos visuomenės sveikatos centrus.
Pasak SAM Visuomenės sveikatos departamento Sveikatos stiprinimo ir kurortologijos skyriaus vyriausiosios specialistės Ievos Gudanavičienės, mokiniams mokykloje tikslinga patiekti vieną sotų patiekalą su daug daržovių ar vaisių, užtikrinantį, kad mokinys ilgai būtų sotus ir gautų visavertį maitinimą, patenkinantį jo baltymų, angliavandenių ir riebalų poreikį. Sriuba mitybos požiūriu yra menkavertis patiekalas, nes turi mažai biologiškai vertingų medžiagų, užima didelę dalį skrandžio, ir mokinys greitai vėl jaučiasi alkanas. Be to, sriubas galima tiekti kartu su laisvai pasirenkamais užkandžiais.
SAM Visuomenės sveikatos departamento laikinasis direktorius Almantas Kranauskas sako, kad vaikai privalgo to vandens ir daugiau nieko nebenori, o po valandos jie pasijunta alkani ir bėga pirkti saldainių.
Dietologės komentaras
Gydytoja dietologė Vanda Račkauskienė teigia, kad sriuba – mažai kaloringas patiekalas, kuriame gali būti iki 90 proc. vandens. Tačiau tiesa yra ir ta, kad vaikai mieliau valgo daržoves sriuboje nei žalias daržoves su mėsos ar žuvų patiekalu – paprastai suvalgoma mėsa ar žuvis, šiek tiek garnyro, o žalios daržovės lieka lėkštėje. Be to, termiškai apdorojus kai kurias daržoves, jų teigiamos savybės kaip tik sustiprėja. Tačiau net ir vanduo vaikams nėra nereikšmingas – dauguma jų geria per mažai vandens (sulčių su saldikliais ir kitokių panašių gėrimų neskaičiuojame), tad sriuba galėtų kompensuoti vandens stygių organizme.
Sveikos mitybos piramidėje yra nurodyta, kad reikia suvalgyti 5 porcijas daržovių (1 porcija – 1 stiklinė lapinių daržovių) per dieną. Tai gana didelis, sunkiai suvalgomas kiekis, todėl dalį jo vaikai galėtų suvartoti su sriuba.
Kitas dalykas – sultinys. Nors anksčiau buvo laikomasi nuomonės, kad jis, išvirtas iš mėsos ar kaulų, yra kone sveikatos šaltinis, šiais laikais dietologai rekomenduoja virti sriubas vien tik iš daržovių. Gydytojai tvirtina, kad verdant mėsą į vandenį patenka visos kenksmingosios medžiagos (viena iš jų – sunkiai pasisavinami gyvuliniai riebalai). Jeigu sriuba verdama iš mėsos, pirmą nuovirą būtinai reikia išpilti.
Beje, išvirus daržoves vandenyje, sriubos kaloringumas dar sumažėja.
Vis dėlto tradicijos, kai sriuba valgoma prieš antrąjį patiekalą, derėtų atsisakyti ne tik vaikams, bet ir suaugusiesiems. Tėvai turėtų priprasti ir mokyti vaikus valgyti sriubas su lengvesniais patiekalais, pavyzdžiui, salotomis. O jei valgomas visavertis antrasis patiekalas, jos verčiau atsisakyti.
Specialistė atkreipė dėmesį į dar vieną svarbų mitybos aspektą: žmogus nėra robotas, į kurį galima sudėti viską, kas tik naudinga. Pasak jos, daugeliui suaugusių žmonių dietų laikymasis baigiasi nesėkme dėl to, kad iš valgiaraščio išbraukiami mėgstami, nuo vaikystės įprasti patiekalai. Reikėtų vadovautis kita nuostata – žmogus turėtų valgyti tai, ką mėgsta, tik pakoregavus kiekius ir patį patiekalą, sakykim, atsisakius spirgų prie cepelinų, trijų šaukštelių cukraus į arbatą ir t. t. Ta pačia nuostata derėtų vadovautis ir maitinant vaikus, t. y. tarti griežtą „ne“ tik visiškai vaikų mitybai neteiktiniems produktams.
Subjektyvios išvados
Daugelyje mokyklų vaikai gauna sriubos, o jei negauna, tėvai gali išreikalauti ją virti. Gerai, kad sriubos problema išjudino tėvus ir vaikus diskusijai, paskatino tėvus pasidomėti, kuo vaikai maitinasi.
Bent jau mane kai kurie specialistų argumentai dėl sriubos įtikino. Iš kaulų virti sriubą – nesveika (juk kas patikrins, ar pirmas nuoviras nupilamas), o vien iš daržovių ir vandens išvirta sriuba yra tikrai labai mažai kaloringa, skirta tik vandens ir daržovių normai „įgyvendinti“.
Iš esmės pagirtina, net ir nepaisant perlenktos lazdos dėl sriubos, kad vaikus stengiamasi maitinti sveikiau, tačiau vaikai juk negyvena beorėje erdvėje. Jeigu šeimoje jie nepratinami rinktis daugiau ar mažiau sveikus patiekalus, nesunkiai ras, kur nusigriebti bulvių traškučių ar saldžių gazuotų gėrimų, ir niekas jų nesulaikys. Beje, pradinukus pietauti vedasi mokytojai, o vyresniųjų klasių mokiniai savo kišenpinigiais disponuoja laisvai, tad iki to laiko sveikos mitybos įpročiai jau turi būti susiformavę – paveikti ne tik produktų pasirinkimo mokykloje, bet ir tėvų auklėjimo.