aA
Dažnai šeimose būna nesutarimai dėl Kalėdų šventimo - kur, pas ką, o iš tiesų gal visai nesinori, bet tarsi privaloma... Kaip čia yra - kas turėtų būti svarbiau - tradicijos, visuomenės nuomonė, ar tai, kaip mes jaučiamės ir norime daryti?
© Shutterstock nuotr.

Dažnai mes elgiamės nesusimąstydami, automatiškai. Ryte keliamės, išgeriame kavos, aprengiame ir nuvedame vaikus, einame į darbą. Vakare pasiimame vaikus, sėdime prie kompiuterio. Bet koks šios grandies nutraukimas mus yra stresas. O jos visos nutraukimas (susirgau, išsiskyriau, išėjau į pensiją) - štai ir krizė. Taip yra ir su tradicinėmis šventėmis.

Niekas nekelia klausimo, ar tradicines šventes būtina švęsti nepriklausomai nuo noro. Tiesiog privalu nuvažiuoti pas vienus ir kitus tėvus. Privalu valgyti mišrainę ir kūčiukus. Po to privalu laukti Naujųjų metų, gerti šampaną ir šaukti „Su naujausiais!” Nori tu to ar nenori. Patinka tau tai ar nepatinka.

Žinoma, dažnai mums tai patinka. Mes laukiame žiemos švenčių. Ypač kai tikime, kad yra Kalėdų senis, kuris stebi tave visus metus ir naktį atveža tau dovanų. Tu lauki jo, nes tiki juo. O laukimas yra jaudinantis dalykas. Toks jaudinantis, kuris būna tik kartą metuose.

Naujieji metai irgi jaudina, ir jaudina ne tik vaikus. Juk ilgą laiką mes tikime, kad gyvenimas kinta, ar bent atsinaujina. Nes tai nėra įprasta: kažkokie metai. Kažkokie naujieji. Mus jaudina tai, kas nauja. Nes mes tikime esminiais pokyčiais.

Tikėjimas reikalingas žmogui šalia žinojimo. Kadangi religingumas daugiau ar mažiau pasitraukė iš mūsų gyvenimo, tai tikėjimas kažkokiu nematomu Geruoju seniu ir nauju gyvenimo ciklu mums reikalingas. Tačiau šis tikėjimas turi dvi komplikacijas.

Pirmoji įvyksta vaikystėje, ir yra ta, kad vieną gražią dieną mes atrandame, kad Kalėdų senio nėra. Mes suprantame, kad visas tas dovanas pakuoja tėvai. Ir mes nusiviliame. Mes prarandame pasitikėjimą tėvais ir stebuklais. Kažkokiame amžiuje mes imame pastebėti, kad Naujieji metai- tai tiesiog senųjų tęsinys, ir kad rašyti juos reiktų iš mažosios raidės: naujieji.

Jie nebūna visiškai identiški seniems metams, tačiau tam, kad jie taptų iš esmės naujaisiais, mums neužtenka sulaukti jų ir išgerti šampano. Mums reikia pradėti kažką kitaip daryti. Tuomet mes gauname kažkokį kitokį rezultatą. Ir gauti jį mes galime mažiausiai gruodžio 31 naktį. Ir išvis ne naktį. O greičiausiai kokią nors kitą metų dieną, ir netgi ne dieną ir ne naktį, o, tarkime, metų ketvirtį ar beveik metus. Per tokį laiką kitaip valgydami ir judėdami mes numetame svorį.

Besimokydami išmokstame bet kokį naują dalyką: nuo automobilio vairavimo iki naujos kalbos. Mes galime sutaupyti stambią sumą. Išsiskirti ar susituokti. Ir netgi maniakiniai pakilimai bei depresiniai nusileidimai per tą laiką dažniausiai pasikeičia į savo priešybę. Realūs pokyčiai niekaip nesusiję nei su Kalėdų eglute, nei su šauksmais, klyksmais bei fejerverkais. Jie įvyksta tyliai ir be jokios pompos.

Bet jūs visa tai puikiai žinote. Jūs švenčiate, stengdamiesi patikėti tuo, bandydami surasti rutinoje kruopelytę džiaugsmo. Iš esmės šventės sukurtos džiaugsmui. Net juos sukūrė komercija. Nieko nėra blogo komercijoje. Ir piniguose nėra nieko blogo. Lietuva juk ne Brazilija, karnavalai nevyksta metų viduryje, ir pilkam Lietuvos dangui reikalingi komercijos sukurti spalvoti papuošalai: saliutai, elektrinės girliandos. Kambariams reikalingos eglutės su spalvotais burbulais, o vaikų, vis dar tikinčių stebuklais, jaudulys, matant komercines dovanas, žavi mus savo tyrumu.

Tačiau kaip visa tai dera su žodžiu „privalau“ ir „turiu“? „Mes TURIME aplankyti tėvus“. „Mums REIKIA nusipirkti dovanas“. „Aš DAR NEPARUOŠIAU stalo, o siaube!“ Šventimas, virtęs prievole, stresu ir rūpesčiu, nustoja būti šventimu. Jis tampa kažkuo panašiu į privalomus žygio ir dainos konkursus, kuriuos dar prisimena tarybiniais laikais buvę pionieriai. Niekas nenorėjo tų konkursų, tačiau jaudulys, įtampa ir atsakomybė buvo didžiuliai. Po jų iš tos įtampos skaudėdavo galvą, mausdavo kryžkaulį dėl ilgo stovėjimo „liniuotėje“.

O jei buvai pavyzdingas mokinys, „apsigėdijęs“ ir nelaimėjęs konkurse trokštamos vietos, galėjai graudžiai verkti. Žinoma, tu galėdavai vengti tų konkursų, nenešioti privalomos uniformos (baltas viršus, tamsi apačia), ir nelyginti savo raudono kaklaraiščio. Bet tuomet tu tapdavai išdaviku, chuliganu, mokyklos gėda.

Kažkas panašaus lydi privalomą šventimą: mes lankome giminaičius, gaminame, sėdime prie stalo, bandome švęsti su baime, kad JEI NE - BUS GĖDA. Taip, mes teoriškai galime pasielgti šiais metais kitaip. Tačiau mus lydi didelė baimė to, ką apie mus pamanys, pasakys ir ką kalbės už mūsų nugaros nematoma galinga masė, kurią mes vadiname „žmonės“, „giminės“, „tėvai“, „draugai“. Mes bijome tapti jų akyse įžūliais, jų negerbiančiais išdavikais, įtartina mažuma, savotiškais sektantais, gėjais ir satanistais.

Nes jų nuomonė nepalaužiama, jie gerbia tradicijas ir neuždavinėja klausimų, kodėl. Ir jie bus negailestingi mums. O gal numirs iš sielvarto, jei mes neaplankysime jų.

Ir tai visai nereiškia, kad tradicija pati iš savęs yra blogas dalykas, o anarchija - geras dalykas. Be tradicijų žmonės praranda ryšį su praeitimi, nustoja jausti tęstinumo jausmą, susilpnina tapatybę. Pagarba mūsų protėviams, tėvams ir giminaičiams padeda mums geriau jaustis psichologiškai. Pagerbus žmones mums pasidaro lengva ant širdies - nesvarbu, kas tie žmonės. Kalba eina ne apie tai.

Tradicija, šventimas kartu su kitais, giminaičių lankymas – visa tai turi prasmę tik tuomet, jei vyksta iš širdies. Švęsti žmogus gali toje būsenoje, kuriame yra daugiau džiaugsmo, nei baimės. Laisvas apsisprendimas, ką daryti ir kaip džiaugtis, suteikia mums tokio šarmo, kad mūsų pačių šventimo būdas pats tampa mada, papročiu, o gal net tradicija.

Bet - svajonės svajonėmis, o laiko liko nedaug. Reiktų aplankyti gimines. O dar stalas neparuoštas ir eglutė nepapuošta. Tad baikime beletristiką.

Linkime gražių švenčių!

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Egzotines keliones mėgstanti mokytoja Veronika atvira: gyventi tik iš atlyginimo būtų sunku (893)

Jau daugiau nei dvi savaites Švietimo ir mokslo ministerijoje ( ŠMM ) budinti mokytoja Veronika...

Naujausiuose prezidentiniuose reitinguose – nemaloni staigmena vienam iš lyderių (140)

Kelis mėnesius vis augęs konservatorių kandidatės į prezidentus Ingridos Šimonytės reitingas...

„Amerikietiškas“ Putino oligarchas po JAV sprendimo kraujuoja milijardais (176)

Netrukus po to, kai Michaelas Cohenas pasišalino nuo Donaldo Trumpo patvirtinto nekilnojamojo turto...

Klaipėda jau aplenkė Vilnių ir šiuo metu turi dar ambicingesnį planą

Besitęsiančia plėtra ir ekonomikos augimu susirūpinusi Klaipėda ir toliau deda pastangas, kad...

„Žalgiris“ sulaukė Westermanno, o kada sulauks Waltono? specialiai Krepšinis.lt iš Miuncheno (4)

Kauno „Žalgirio“ komanda Miunchene pirmą kartą šį sezoną vertėsi be pagrindinio savo...

Bilis ir Rapšys pateko į pusfinalį, Meilutytei ir Titeniui nepasisekė (10)

Į Kinijoje vykstančio pasaulio plaukimo čempionato trumpajame (25 m) baseine vyrų 100 m plaukimo...

Žaidimu nusivylęs Jasikevičius: Eurolyga negailestinga, o mes kažkodėl nesiginame specialiai Krepšinis.lt iš Miuncheno (61)

Pratęsti pergalių serijos iki trijų Lietuvos čempionams Eurolygoje nepavyko. Kauno „Žalgirio“...

Visiems gerai žinomas pratimas gali smarkiai sužaloti: kineziterapeutė paaiškino, kaip atlikti tinkamai (1)

Tikriausiai visi bent kartą gyvenime esame atlikę pritūpimą . Tūpti žmogus pradeda vos...

Naujausiuose reitinguose – nemalonios žinios Skverneliui papildyta (286)

Dėl mokytojų streiko smuko ministro pirmininko Sauliaus Skvernelio populiarumas – palankiai...

Panevėžietę pažemino taksi vairuotojo komentaras

Istorija labai paprasta. Apie Panevėžio taksistų kultūrą.