Mokykis gerai arba ožiuku pavirsi

Posakį apie ožiuką mėgo mūsų literatūros mokytoja. Ji visoms gyvenimo situacijoms turėjo šiek tiek pakeistų citatų iš mokymo programos kūrinių, tai buvo linksma ir pamokoma. Tik štai pats tas „mokykis gerai“ - pagrindinis mokyklinio gyvenimo postulatas nepasitvirtino.

Labiausiai stulbina tai, kad tai kartojasi kiekvienoje kartoje – ateitis toli gražu ne tiesiogiai priklauso nuo pažangumo mokykloje. Bet tėvu tapęs buvęs mokinys vis dar kaunasi už pažymius – dabar jau savo vaikų pažymių knygelėse. Lyg nebūtų begalę kartų įsitikinęs, kad žinių įvertinimas – tai ne žinios.

Vunderkindai ir juodadarbiai

Tikėtina, kad psichologams tai akivaizdu, bet paprastus žmones galbūt nustebins tai, kad žinios pačios savaime nenutiesia vieškelio į sėkmę. Kaip rašo „Askwoman“, svarbiausia, kaip vaikas tas žinias įgyja. Mūsų klasėje buvo du berniukai dvyniai.

Jie vienas į kitą niekuo nebuvo panašūs. Tas, kuris gimė pirmas, buvo absoliutus vunderkindas. O antrasis buvo antras tik savo šeimoje. Klasėje jis buvo maždaug paskutinis, bet visą gyvenimą atkakliai vijosi brolį be galo stengdamasis. Abu jie anksti mirė.

Pirmasis dėl girtavimo, antrasis – nuo infarkto. Pirmojo laidotuvėse beveik nebuvo pašalinių, draugai – tik bendraklasiai. O antrąjį į paskutinį kelią palydėti atėjo nepalyginamai didesnis kiekis žmonių.

Įmonės, kurioje jis dirbo, vadovas nuoširdžiai kalbėjo, kad jis neįsivaizduoja, kuo reikės pakeisti tokį darbuotoją.

Akivaizdu, kad skvarbaus proto berniukas su fenomenalia atmintimi, visos mokyklos pasididžiavimas, įvairiausių olimpiadų nugalėtojas (viskas jam buvo lengva, niekam nereikėjo pastangų) pasirodė esąs nepasiruošęs gyvenimui, jis tiesiog priprato demonstruoti savo žinių klodus arba kaip robotas spręsti kieno nors pateiktas užduotis.

Bet gyvenime yra svarbu turėti savo užduotį. Mokykloje to nemoko, vadinasi, tai yra tėvų darbas – padėti vaikui atrasti savo interesą.

Talentas ir realybė

Klasėje turėjome dar vieną įdomią mergaitę – talentingą pianistę. Ji nesimokė su mumis iki mokyklos pabaigos – perėjo į muzikos mokyklą. Fantastiškai įdomus žmogus. Nesuprantama, kada ji spėjo skaityti knygas ir dar sėdėti prie rojalio po 4-5 valandas per dieną.

Visiems buvo aišku – jos laukia didelė ateitis ir nuostabus gyvenimas. Deja, to nebuvo.

Sakoma, kariuomenei nereikia tiek generolų, kiek jų potencialiai egzistuoja tarp eilinių. Lygiai taip ir muzikoje, puikios karjeros yra nusipelnę kur kas daugiau žmonių, nei publika gali priimti.

Rezultatas – mergaitė iš aristokratiškos aplinkos ir labai turtingos šeimos tapo mokytoja. Tiesa, labai prestižinėje vietoje. Santuoka jai nepavyko dėl pradinio polinkio į karjerą ir tikriausiai pernelyg aukšto savęs vertinimo. Vieniša ir savo profesijos fanatikė.

Atlyginimas nedidelis, kaip ir bet kurioje kitoje valstybinėje įstaigoje. Tėvų santaupos prapuolė, kaip ir visų mūsų šalyje, praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje. Atrodo vyresnė nei yra iš tikrųjų...

Štai jums liūdnu rezultatu pasibaigusio darbštaus vaiko auklėjimo pavyzdys. Galbūt klystu, bet šiuo atveju stigo kažkokio mąstymo lankstumo, sugebėjimo prisitaikyti prie realių aplinkybių, mokėjimo mylėti ne tik save.

Viso to išmokė (ar turėjo išmokyti) jau ne mokykla, o tėvai. Kaip? Apie tai juk tiek daug prirašyta. Paskaitykite bent jau Anatolijaus Aleksino „Beprotę Jevdokiją“.

Ne vieta žmogų puošia...

O žmogus vietą! Tai vėlgi iš mokyklinių postulatų. Būtent tai ir pasitvirtina.

Klasėje buvo tokia tyli mergaitė, tiesiog pilka pelytė – drovi šypsena ir dvi kasytės. Moksluose – vidutiniokė. Vėliau, atsitiktinai susitikus nustebau, kaip ji pražydo, tapo gražuole. Suprantama, kad mokykloje, kur mūsų laikais buvo dėvimos uniformos, ji neturėjo galimybių pademonstruoti savo puikaus skonio.

O įgimtas (arba tėvų įskiepytas) drovumas neleido jai išsiveržti į kolektyvo avangardą.

Visgi tikriausiai ji dar vaikystėje suvokė, kad turi didelių galimybių, daugiau nei bet kas kitas. Po mokyklos ji nepuolė „belstis į užrakintas duris“ ir netgi nebandė įstoti mokytis ten, kur norėjo. Jos tėvai išmintingi, jie nieko nereikalavo.

Porą metų padirbėjusi bibliotekoje ji stojo į paruošiamuosius filologijos kursus Lomonosovo universitete, o vėliau - tiesiai į pirmą kursą. Sutikite, neblogai. Stebėtina tai, kad ji niekada nesiskundžia nesėkmėmis ir su pasididžiavimu pasakoja apie tai, kuo užsiima.

Visi jau universitetuose, o ji gyvena patį įdomiausią gyvenimą bibliotekoje. O Lomonosovo universitetas – gryniausia sėkmė. Vėliau – nėra jokio darbo pagal specialybę. Bet ji pardavinėja gėles, o tai, pasirodo, „taip įdomu – tiek daug naujo apie žmones sužinai“ (jos žodžiai).

Dabar ji dirba redaktore ganėtinai žinomame žurnale ir dar papildomai dirba kažkur televizijoje. Įgijo antrą aukštąjį išsilavinimą – psichologijos srityje.

Neabejotinai visas šias metamorfozes paskatino tėvai, kurie sugebėjo vaikystėje mergaitei įskiepyti svarbiausias savybes: savigarbą ir pagarbą kito asmens pozicijai, saikingą savimeilę ir pasitikėjimą savimi.

Labai svarbu mokėti teisingai numatyti veiksmus ir siekti savo tikslo. O svarbiausia – mokėti džiaugtis gyvenimu, bet kokioje situacijoje atrasti teigiamų savybių.

Šaltinis
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (15)