Konsultuoja VšĮ „Vaikų linija“ koordinatorė psichologė Ivona Suchodolska.
Tiesa ir mitai apie patyčias
Patyčias patiria tik vyresniųjų klasių mokiniai.
Mitas. Patyčios yra paplitusios Lietuvoje, ir tai pirmiausia yra suaugusiųjų bei visos mūsų visuomenės bėda. Tyrimų rezultatai rodo, kad pats patyčių pikas yra paauglystėje, t. y. tarp 12–15 m. vaikų, bet tokio elgesio užuomazgų galima rasti ir vaikų darželiuose. Kuo anksčiau apie tai su jais kalbėsimės, tuo bus geresni rezultatai. Maži vaikai kartais netinkamai elgiasi netyčia: jei darželyje Tomas pastūmė Miglę, svarbu, kad šalia esantis suaugęs žmogus sureaguotų, paaiškintų, kad tai netinkamas elgesys, taip elgdamasis skaudini kitą. Vaikai negimsta skriaudikais, netinkamo elgesio išmoksta matydami, kaip bendraujama aplink: šeimoje, kaimynystėje, mokykloje.
Patyčios – tai nuolat skriaudžiamas vaikas.
Tiesa. Patyčios – toks elgesys, kai iš vaiko tyčiojamasi, jis tyčia yra skaudinamas ir žeminamas. Patyčioms nepriskiriami vienkartiniai atvejai, kai du draugai susipyko ir vienas kitą negražiai pavadino ar kartą susimušė bendraklasiai. Yra sutarta mokslininkų patyčiomis laikyti, jei jos kartojasi bent 2–3 kartus per mėnesį (ar dažniau).
Patyčias vienodai dažnai patiria ir mergaitės, ir berniukai.
Tiesa. Statistika yra apylygė. Berniukų patyčios nebent kartais gali būti labiau pastebimos, nes jos su daugiau fizinio veiksmo: sumušė, pakišo koją, pastūmė, įspyrė, uždarė patalpoje ir neišleidžia. Tuo tarpu mergaičių patyčios dažnai būna subtilesnės, ne visada taip lengvai pastebimos, pavyzdžiui, paskleidžia gandus, kad kiti imtų nemėgti tam tikro vaiko, arba susitaria grupelė ir nepriima vieno kurio vaiko žaisti, t. y. ignoruoja.
Šios patyčių formos yra netiesioginės ir jas gali būti suaugusiesiems sunkiau pastebėti. Tiesioginės patyčios gali būti fizinės ir žodinės. Šios (žodinės) yra kur kas labiau paplitusios tiek tarp mergaičių, tiek tarp berniukų. Kartais mokyklos sako: „Ne, pas mus patyčių nėra, o jei atsiranda, mes iš karto su jomis susitvarkome.“ Tačiau dažniausiai jos įvardija atvejus, kai jau „kraujas liejasi“, bet ne žodinį, taip pat labai skaudinantį žeminimą. Kiek mokyklose yra pravardžiuojama? Jeigu kiekvieną dieną tave vadina „debilu“, „žąsinu“, kaip jaustis vaikui? Didėja vaiko nepasitikėjimas, nesaugumo jausmas, mažėja savęs vertinimas.
Patyčias dažniau patiria ramūs ir lėti vaikai.
Ir taip, ir ne. Noriu pabrėžti, kad vaikas, iš kurio tyčiojamasi, yra nekaltas. Pirmiausia tai jam ir reikia pasakyti, kad patyčias patiriantis vaikas nejaustų jokios savo kaltės. Visada galima rasti dėl ko pasityčioti. Tyčiojamasi iš languoto megztuko? Kitą kartą atėjęs su taškuotu vaikas vėl gali tapti patyčių objektu. Problema yra ne pats vaikas, o aplinka, į kurią jis papuola.
Vienoje klasėje iš lėto ir stambaus vaiko gali tyčiotis, o kitoje klasėje jis gali tapti lyderiu. Svarbiausia yra stabdyti skriaudikų elgesį. Jeigu šalia sėdintys draugai matydami skriaudą pritardami ploja, visa tai stiprina patyčias. Šioms reikia žiūrovų, jos paprastai nevyksta „akis į akį“. Svarbu, kad patyčias stebintis vaikas išdrįstų užstoti skriaudžiamąjį, pasakytų skriaudikui, kad šis nustotų taip elgtis, arba kreiptųsi pagalbos į suaugusįjį.
Vis dėlto tyrimai rodo tendencijas, kad skriaudžiamaisiais dažniau tampa ramesnio būdo vaikai, kurie nereaguoja agresyviai, nepuola „duoti atgal“. Dažnai nutinka, kad vaikui patyrus patyčias svarstoma apie tai, jog reikia keisti mokyklą, tačiau kyla klausimas: „Kodėl jis turi keisti mokyklą?“ Ne skriaudžiamas vaikas turi palikti savo mokyklą, o skriaudėjų elgesys turi būti stabdomas.
Daugiau skaitykite naujausiame žurnalo „Tavo vaikas“ numeryje.
