Su naujausiu mokslininkų išradimu – Alisa – užprogramuotu užimti vienišus ir nuobodžiaujančius senukus, supažindins jau spalio 15 dieną prasidėsiantis žmogaus teisių kino festivalis „Nepatogus kinas“. Daug diskusijų sulaukęs ir didelio populiarumo kino festivaliuose sulaukęs dokumentinis filmas „Aš esu Alisa“ („Alice Cares“) bus rodomas festivalio specialiųjų seansų programoje.
Apie Nyderlanduose vykdytą eksperimentą su moterišku balsu prabylančiu robotu-slaugytoju, medicinos apsaugos ateitį, vis labiau senstančią visuomenę ir jai kylančias problemas kalbamės su šio filmo režisieriumi iš Nyderlandų Sanderiu Burgeriu, kuris festivalio metu lankysis ir Vilniuje.
- Šiandien mokslininkai kuria vis sudėtingesnius robotus, kurie, pasak jų, turėtų palengvinti žmonių kasdienybę. Kaip manote, ar nevyksta priešingas procesas – robotai mūsų gyvenimus tik apsunkina?
- Galbūt, tačiau nereikia pamiršti, kad mes jau įpratome naudoti robotus savo kasdienybėje. Žinoma, žmonės daugelio prietaisų – skalbimo mašinų, indaplovių, kondicionierių – nebesuvokia kaip robotų, tačiau iš tiesų tai yra robotai, mašinos. Ir būtent dėl šių robotų mūsų gyvenimas tapo kur kas lengvesnis.
- Tačiau didžiausia kontroversija, matyt, yra ta, jog Alisa yra žmogaus prototipas? Kaip manote, ar nebūtų kitaip, jei su seneliais bendrautų prietaisas, panašus, pavyzdžiui, į telefono ar radijo aparatą?
- Taip, didžiausia kontroversija dažniausiai yra susijusi su įvairių prietaisų išvaizda. Žmones gąsdina, kuomet mašinos pradeda per daug priminti ar panašėti į žmogų. Manau, tai susiję su tuo, jog mes tarsi užimame kūrėjo – Dievo – vietą. Tačiau filmo herojėms Alisos panašumas į žmogų buvo naudingas. Kadangi jos neprisirišusios prie kompiuterių kaip jauni žmonės, Alisą jos matė ir su ja bendravo kaip su anūke.
- Filme nuskamba faktas, kad po kelių dešimčių metų pasaulyje bus dar daugiau 80-mečių, kadangi tuo metu pasens žmonės, gimę kūdikių bumo metu po Antrojo pasaulinio karo. Vadinasi, kažkam reiks jais rūpintis. Ar robotai-slaugytojai – vienintelė išeitis?
- Asmeniškai nemanau, kad robotai yra išeitis Vakarų šalims, kuomet kalbame apie vyresnių žmonių priežiūrą. Tačiau pažiūrėkime, pavyzdžiui, į imigrantus, kurie veržiasi prie mūsų sienų. Sutikime juos, duokime jiems darbo, užtikrinkime sveikatos apsaugą. Tačiau jei laikysimės tokių principų imigrantų atžvilgiu, turėsime ir pasirūpinti papildomais asistentais, papildomais slaugytojais.
- Žiūrint filmą kyla prieštaringų minčių. Vieną vertus, robotai tikrai gali palengvinti senelių kasdienybę – viskas gražu ir progresyvu. Tačiau filme galima justi ir kitą šio reikalo pusę – seneliais nebesirūpina jų pačių vaikai. Ar tai ne didesnė problema?
- Dvi moterys, kurios dalyvavo eksperimente su robotu-slaugytoju, neturi šeimos, kuri galėtų jomis pasirūpinti. Taigi Alisa joms yra vienintelė išeitis. Be to, Nyderlanduose, skirtingai nei kitose šalyse, nėra tradicijos vaikams prižiūrėti tėvus savo namuose.
- Įsivaizduojate savo senatvę su tokiais robotais?
- Taip. Žinau, kad šiuo metu jie tobulinami, kadangi reikia išspręsti daug su privatumu susijusių klausimų. Tačiau manau, jog po 10 metų tokie robotai sveikatos apsaugos sistemoje bus įprastas dalykas. Toks įprastas kaip, pavyzdžiui, automobilių gamyboje.
9-asis tarptautinis dokumentinių filmų festivalis „Nepatogus kinas“ vyks spalio 15-lapkričio 8 dienomis Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Marijampolėje, Birštone ir Anykščiuose. Daugiau informacijos: www.nepatoguskinas.lt
