aA
Pradėsiu nuo to, kad PLJS gavau spyrį į uodegą - net keletas žmonių pasakė, kad tiesiog privalau daugiau ir dažniau rašyti tai, apie ką galvoju, tai, apie ką kalbu ir formalioje, ir neformalioje aplinkoje.
© Shutterstock nuotr.

Ir štai tame pačiame PLJS mačiau ir keletą vaikų. Tiesa, nedaug, bet jų buvo. Per vieną pranešimą du džigitai taip lakstė, kad ten ne vienas ir ne du klausytojai šaudė piktus žvilgsnius į juos :) Aš puikiai suprantu, kodėl: yra vietos, kur vaikai gali lakstyti ir yra vietos, iš kurių vaiką reikia pa(si)vesti į šoną.

Taip, jie visaverčiai visuomenės nariai, bet, kaip sakant, visi mes turime teises ir visi turime pareigas: turime teisę atvažiuoti, bet turime pareigą pagarbiai elgtis, kai kiti klauso ir nori girdėti. Bet čia ne apie tai. Čia apie tai, kad yra nuostabu, jog tie vaikai galėjo lakstyti ir lakstė.

Iš manęs penktadienį ėmė interviu. Interviu buvo apie žaidimus lauke ir jų svarbą vaiko raidai. Sėdėjome IQ palapinėje, o šalia buvo šeima su mažyle, kurią gan nemažai stebėjau. Ji visą laiką nenustygo vietoje: tai stojosi, tai sėdosi, tai vėl stojosi. Ar drįstumėte kas nors pasakyti, kad toks vaikais - per daug judrus? O gal net hiperaktyvus?

Tikiuosi, kad niekas taip nepasakytų. Tačiau, vaikams ūgtelėjus, mes jau suskumbame klijuoti etiketę: hiperaktyvus, nesutelkiantis dėmesio ir pan. Tą nuolat girdžiu ir iš darželių pedagogų lūpų. Galima pagalvoti, kad Lietuvą yra užgriuvusi hiperaktyvumo epidemija. Ir ne tik Lietuvą. JAV 2003 buvo diagnozuoti 7.8 procentai vaikų, 2007 - jau 9.5%, o 2011 - jau net 11%.

Tai reiškia, kad mes kalbame apie dešimtadalį vaikų! Vadinasi, grubiai tariant, jeigu jūsų mokykloje yra 300 pradinukų, tai net 30 jų gali būti hiperaktyvūs! Nežinau, kaip jums, bet man jau skamba pavojaus varpai.

Hiperaktyvumo diagnozės augimo priežasčių yra ne viena. Viena pagrindinių - mes geriau diagnozuojame, nes daugiau žinome. Mūsų tėvų karta apie tokius vaikus tiesiog sakydavo, kad jie nenustygsta vietoje (kartais - ir agresyvūs), o dažniausiai - kad jie nenustodami "malasi".

Kuo toliau, tuo labiau tikėtina, kad yra ir kita priežastis - iš vaikų per daug ir per dažnai reikalaujama ramiai sėdėti, ir jie per mažai laiko žaidžia lauke. Savo interviu aš pabrėžiau, kad vaikams turime leisti laisvai žaisti: su akmenimis, pagaliais, medžiu, mes turime jiems leisti lipti į medžius ir net leisti šiek tiek susižeisti.

Kokia yra tikimybė, kad vaikas, žaisdamas akmenukais, užsimuš? Turbūt panaši, kokia būtų skrendant lėktuvu, kad šis nukris. Tačiau atostogauti su vaikais skrendame, ar ne? Na, bus guzas. Mėlynė. Tikriausiai tuo ir pasibaigs. Jau blogu atveju reikės susiūti. Kiek tokių pažįstate? Iš mūsų keturių vaikų siūtas vienas. Kiek vaikų Lietuvoje pažįstate užmuštų akmenimis ar lazdomis? Aš - nė vieno.

Vieno darželio vadovė man pasakojo, kad vieną rytą pas ją įgužėjo mama su rankoje akmeniu (tokiu, kokių normaliame kieme pilna) ir piktu balsu užklausė: "KAS ČIA??? Kad man jų nebūtų kieme iki tol, kol vakare ateisiu pasiimti vaiko!" Kokia mano reakcija? Vienintelė - tėvus reikia šviesti apie tai, kokia yra didžiulė natūralios žaidimų erdvės svarba vaiko gyvenime. Tą jau suprato Vakarų valstybės ir apie tai vis daugiau kalba su tėvais, o dauguma atsisako sterilių žaidimų aikštelių.

Tikėjausi, kad mes prašoksime tą sterilumo etapą, tačiau tai, ką girdžiu iš pedagogų, man jau kelia nerimą - tėvai neleidžia vaikui išsitepti, neleidžia žaisti lietuje, neleidžia liesti žemių, žaisti su pagaliais, akmenimis, neleidžia lipti į medžius, voliotis žolėje... galėčiau vardinti ir vardinti, ko tik nesu girdėjus per savo keliones su seminarais po Lietuvą.

Tad noriu būti šiokiu tokiu žadintuvu ir papasakoti apie tai, kokia yra žaidimo lauke svarba (be to, ką jau sakiau interviu, o viena Vaikystės Sodo mokytoja tą interviu papildė konkrečiais pavyzdžiais, ką darome su vaikais kieme Vaikystės Sode). Ir, žinoma, be galo džiaugiuosi matydama tokius vaikus, kaip Maja (ir už vaikus, ir už jų tėvus - tai suteikia vilties, kad ne viskas prarasta!):

Visų pirma, mane suneramino ne tik Lietuvos pedagogai. Mano kolegė Suomijoje pasakojo, kad yra aukojamas žaidimų lauke laikas dėl kalbos, matematikos, kad yra mažinamas kūno kultūros pamokų skaičius ir pan. Tą patį pasakojo ir kolega iš JAV. Kita vertus, tie patys kolegos pasakoja apie tai, kad klasėje vaikai nenusėdi, kad jie nuolat sukinėjasi, gręžiojasi, supasi ant kėdžių, ir kad tai yra tapę ne išimtimi, o kasdienybe.

Galiausiai, mes vis ilgiau reikalaujame iš vaikų išsėdėti: mačiau vieną darželio grupę, kur iš keturmečių buvo tikėtasi, kad jie išsėdės maždaug 40 minučių! Žodžiu, lūkesčiai yra milžiniški, o realybė - visiškai su jais prasilenkianti. Visų pirma, pradėkime nuo to, ką iškart galime pakeisti: tikėtis, kad ikimokyklinukas 40 minučių sėdės ramiai - nerealu. Net ir 30 minučių jam yra per didelis iššūkis: jam reikia pirštų žaidimų, jam reikia mankštos, jam reikia (pa)judėti.

Tyrimai JAV parodė, kad, palyginus šių dienų vaikus su tais, kurie augo devintajame dešimtmetyje (mieli klasiokai ir kursiokai, čia apie mus!), tik vieno iš dvylikos fizinė raida buvo tokia, kokia turėtų būti. Pasirodo, daug vaikų šiandien vaikšto su neišsivysčiusiu vestibiuliariniu aparatu, nes... per mažai juda!

Man yra tėvai sakę: bet mūsų vaikas lanko baseiną (čia galite įrašyti bet kokį kitą sportą) net du kartus per savaitę! To, mielieji, neužtenka. Tam, kad vaiko fizinė raida būtų normali, jis turi judėti aukštyn, žemyn ir į visas pasaulio puses ne du kartus į savaitę, o kasdien ir kuo ilgiau. Ir ne būreliuose, o tiesiog kieme, nes tada juda visos raumenų grupės, o ir krūvį vaikas natūraliai pasirenka būtent tokį, kokio jam reikia.

Nenuostabu, kad mokslininkai spėja, jog vaikai tiesiog pasąmoningai veržiasi judėti - dėl to ir nenusėdi ramiai. Jų kūnas tiesiog prašosi judesio, nes nepatenkinami gyvybiškai svarbus poreikis judėti. Prasideda užburtas ratas: vaikai bando judėti, kad jų raida būtų normali, mes tada jiems liepiame ramiai sėdėti, o tada jie negali normaliai vystytis.

Ką galime daryti? Visų pirma, darželiuose ir pradinėse mokyklose turime sudaryti sąlygas vaikams judėti ir žaisti lauke. Kasdien. Imkime pavyzdį iš Skandinavų: nėra blogo oro, yra tik netikusi apranga. Visų antra - ir tai yra prašymas tėvams - siųskite savo vaikus į kiemą. Suprantu, kad visi turime daug darbų, o kiemas nebūtinai yra saugi vieta, kur ikimokyklinukas gali žaisti vienas, bet juk taip pat žinome, kad čia, Lietuvoje, mes ypatingai mažai leidžiame laiko su savo vaikais - vadinasi, verta su juo išeiti į kiemą.

Jeigu nenorite žaisti drauge, skaitykite knygą - vaikas ir matys, kad skaityti yra smagu (taip ir pats užaugs skaitovu), ir jam bus smagu, kad esate šalia. Jau nekalbu apie tai, kad vaikas mažiau sirgs (o juk visi norime, kad vaikas kuo mažiau sirgtų, ar ne?) - Vaikystės Sode pastebėjome, kad tie vaikai, kuriuos tėvai rengia lengviau, kurie daug laiko su tėvais leidžia kieme, tikrai yra mažiausiai sergantys.

Galiausiai juk norime, kad vaikas gerai mokytųsi, tiesa? Tam reikia, kad vaikas susikauptų. Vaikas geriausiai sutelkia dėmesį, kai tam yra pasiruošęs jo kūnas. Tad drąsiai galima sakyti vaikų tėvams: norite, kad vaikas gerai mokytųsi? Be to, kad ieškote geriausios mokyklos ir geriausio pedagogo; be to, kad rūpinatės jo užklasine veikla, išsiųskite jį su kamuoliu/dviračiu/rakete į kiemą!

Žinoma, vien judėjimas nepadarys, kad jūsų vaikas staiga pasieks fantastinių intelektualinių aukštumų, tačiau aplinka, kurioje tėvai daug bendrauja su vaikais ir vaikui pakanka judėjimo, skatina smegenų vystymąsi daug labiau, nei aplinka, kurioje vaikui stinga tėvų dėmesio ir kurioje vaikas daugiau sėdi, nei juda.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Lemiamos „Žalgirio“ atakos rebusas: kodėl viskas baigėsi plyta, o ne laisvutėlio Milaknio šūviu? pažymiai žaidėjams (53)

„Mes esame tikrai toli nuo savo potencialo, bet žaidžiame dėl pergalių su „Barcelona“,...

Dėl sulaužyto gyvenimo dabar nebežino, kur kreiptis: gailiuosi, kad nuvedusi dukterį pas gydytojus, paklausiau jų patarimo (207)

Prieš daugelį metų globėjų į užsienį kartu su seserimi išvežta lietuvaitė po dešimties ten...

Prieš 23 metus duotam interviu Samas papasakojo apie išbyrėjusius dantis, o savo ateitį „numatė“ Rusijoje (22)

Internete pasirodė prie 23 metus kurta laida „X klanas“ (aut.Ligita Juknevičiūtė ir Remigijus...

Gabrielius Landsbergis: siūlome stabdyti mokesčių pertvarką (45)

Šiandien vykstančiame Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų ( TS-LKD ) Tarybos...

Konservatoriai kandidate į prezidentus patvirtino Šimonytę (284)

Opozicinė Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai ( TS-LKD ) šeštadienį tarybos...

Stulbinantis atsitiktinumas: lietuviai sutrumpino darbo laiką – pelnas išaugo kartais (153)

Dvi Lietuvos įmonės „Engineer“ ir „Valandinis“, veikiančios statybų srityje, nuo rugsėjo...

Neįtikėtina sėkmė: gaisras nusiaubė viską aplink, išskyrus garsaus aktoriaus namus (12)

Kalifornijos miškus nusiaubę gaisrai visiškai nepakenkė jų kelyje buvusiems aktoriaus Anthony...

Žiniasklaida: CŽV nustatė, kad Saudo Arabijos princas suorganizavo Khashoggi nužudymą (27)

Jungtinių Valstijų Centrinė žvalgybos valdyba ( CŽV ) padarė išvadą, kad įtakingas Saudo...

Naminiai kukuliai: kam eiti į „Ikea“, jei gali paruošti namuose (50)

Tradicinis švedų patiekalas yra beveik tokia pat legenda, kaip cepelinai Lietuvoje, tik labiau...