Atskleisti populiariausi vaikų auklėjimo mitai padės jauniems tėvams ir mažylį planuojančioms poroms išvengti nesklandumų.
Auklėjimo pagrindas – bausmės
Ši nuostata – visiškai klaidinga. Vaikas neturėtų būti baudžiamas itin dažnai ar dėl to, kas nepriklauso nuo jo valios. Pavyzdžiui, jeigu mažylis iš prigimties lėtas, nederėtų jo dėl to kritikuoti.
Tėvų ir vaikų santykiai, grįsti „baudėjo“ ir „aukos“ vaidmenimis, sukelia neigiamas pasekmes. Atžala, žinodama, kad už menkiausią nusižengimą bus nubausta, ima jausti nuolatinę baimę. Todėl svarbu aiškiai apsibrėžti, už kokius veiksmus skiriamos bausmės.
Pavyzdžiui, už netyčia aplietą mamos staltiesę mažylio nereikėtų bausti. Jis tai padarė ne iš piktos valios ir tikriausiai labai gailisi. Kai vaikas žinos, jog dėl tokių prasižengimų nebus baramas, jis jausis ramiau. Priešingu atveju gali pradėti slėpti savo klaidas. Puiku, jeigu atžalą pavyksta paveikti ir auklėti atviru, nuoširdžiu pokalbiu, o ne duodant pylos.
Būtina nuolat girti
Sakoma, kad „kiekvienai pelėdai savas pelėdžiukas gražiausias“. Tačiau reikėtų atskirti pagrįstą žavėjimąsi nuo atžalos pervertinimo. Pastarasis auklėjimui naudos neatneša. Vaikai, kurie už menkiausią darbelį nuolat giriami, dažnai užauga per daug savimi pasitikėdami. Jie bet kokia kaina trokšta kitų dėmesio ir nemoka tinkamai priimti kritikos, nes tiesiog nėra jos girdėję ir patyrę.
Tokie vaikai mokymosi įstaigose, o vėliau darbovietėje ir savo šeimoje taip pat norės pagyrų. Tėvai turėtų suprasti, jog visas pasaulis neprivalo garbinti jų mažylio. Žinoma, vaikas turi augti apsuptas meilės, globos ir dėmesio.
Tačiau kasdien kartoti, kad jis gražiausias, viską moka geriausiai, ypač, jeigu tai nėra visiška tiesa, o aplinkiniai – jam nė iš tolo neprilygsta, nederėtų. Dažnai girdami savo vaikus tėvai menkina darželio draugus, bendramokslius ir bičiulius, o tai – meškos paslauga vaikui. Vėliau jam bus sunku pritapti prie kitų, nes tiesiog nemokės bendrauti.
Idealūs šeimos santykiai
Kai kurie tėvai tvirtai tiki, kad atžalos negali matyti jų nesutariančių, o šeimoje visada turi tvyroti vien santaika ir laimė. Toks požiūris klaidingas. Nematęs nei vieno konstruktyvaus tėvų ginčo vaikas nebus pasirengęs bendrauti ir kurti pilnavertiškus santykius. Iliuzija, kad tėvai gyveno idealiai, niekada nesipyko, o svarbiausia – nė karto nesuklydo, sukurs fiktyvų šeimyninio gyvenimo vaizdą.
Tuomet užaugęs vaikas nemokės priimti būsimo partnerio ar partnerės trūkumų, spręsti konfliktų ir pripažinti savo klaidų. Žinoma, tai nereiškia, kad atžala turi dalyvauti tėvų pokalbiuose jiems pykstantis, tačiau išgirstas vienas kitas griežtesnis žodis – tikrai nieko blogo.
Tėvai visuomet teisūs
Kartais galvojama, kad vaikai visuomet privalo klausyti savo tėvų, nes jie esą niekada neklysta. Žinoma, gimdytojai supranta darantys ne vien gerus dalykus, tačiau tai kruopščiai slepia nuo atžalų.
Jeigu tiesa išaiškėja, jie pabrėžia, kad vis tiek yra teisūs, nes jie... vyresni! Toks elgesys ugdo savimi nepasitikinčią, nepagrįstai nuolankią asmenybę. Tėvai turėtų pripažinti suklydę ir jokiu būdu nesakyti, jog tik jie viską žino geriausiai. Vaikai greitai supranta melą ir mokosi elgtis taip pat.
Suaugusieji neturi laikytis duoto žodžio
Ne paslaptis, kad suaugusieji savo reikalus vertina labiau nei vaikų. Nenuvažiavo mažylis kartą ar du pas močiutę, nenuėjo į būrelį, nes dėl darbo reikalų tėvai neturėjo tam laiko... Nieko svarbaus? Gimdytojai ne visada tinkamai įvertina tokio elgesio pasekmes. Vaikus netesėti pažadai nuvilia.
Jie taip pat turi savų planų, kuriuos kurdami laukia jų įgyvendinimo. Norams neišsipildžius, nusimena. Atsiradus nenumatytiems reikalams tėvai pirmiausia turėtų pagalvoti, ar dėl jų verta atšaukti vaikui duotą pažadą.
Jeigu tai neišvengiama, patariama nuoširdžiai atsiprašyti ir paskirti kitą datą numatytai veiklai įgyvendinti. Vaikas, kurio tėvai dažnai dalija pažadus ir lengvai juos laužo, užaugęs elgsis taip pat. Be to, jam gali būti sunku pasitikėti kitais žmonėmis.
Vaikus reikia versti valgyti
Mažylius auginantys tėvai dažnai skundžiasi, esą jie nenoriai valgo, o raginant užkąsti tenka nuolat pyktis, papirkinėti ar gąsdinti.
Jeigu vaikas visiškai sveikas, o valgyti vis tiek nenori, reikėtų ieškoti kitų priežasčių. Dažnai tėvai neapskaičiuoja, kiek iš tiesų mažylis turėtų suvalgyti ir nuolat verčia jį persivalgyti. Kartais suaugusieji valgymą paverčia savotiška prievole – liepia suvalgyti viską iki paskutinio trupinėlio, netgi nemėgstamus patiekalus.
Toks elgesys sukelia priešingą reakciją – atžala stengiasi visais būdais išvengti to, ko nenori. Nemėgstamų patiekalų turi visi, tačiau prievarta juos valgyti kažkodėl verčiami tik vaikai.
Be to, nereikėtų mažyliams siūlyti atlygio už valgymą, pavyzdžiui, saldainių ar kitokių skanumynų. Vaikai greitai išmoksta manipuliuoti, o tuomet nenorės netgi mėgstamiausių patiekalų.
