Skyrybos yra labai sunki gyvenimo patirtis, o ypač nelengva būna vaikams.
Išsiskyrusių tėvų vaikai gali jausti sunkią nesusiklosčiusių savo tėvų santykių naštą. Vieni vaikai jaučia spaudimą tapti tarpininkais tarp kovojančių tėvų, nors gedi to iš tėvų, kuris staiga išsikėlė gyventi kitur. Kitiems reikia gyventi su mama ar tėčiu, kuri (kuris) staiga nebegali atlikti kasdienių užduočių – pagaminti vakarienės ar patikrinti namų darbų.
Dauguma vaikų skyrybų randus atsineša ir į suaugusiųjų gyvenimą.
Besiskiriantys ar išsiskyrę tėvai gali sumažinti žalą, kurią skyrybos daro jų vaikams, pakoreguodami savo pačių elgesį.
Šeimų konsultantas ir skyrybų ekspertas M. G. Neumanas pateikia gaires, kaip skiriantis ir po skyrybų nepadaryti vaikams ilgalaikės žalos.
1. Nepaverskite vaiko pasiuntiniu...
„Labai daug tėvų bando komunikuoti per vaikus, – sako M. G. Neumanas. – Taip sukeldami vaikams didelį emocinį stresą ir versdami juos tapti derybininkais situacijoje, kurios tėvai patys nepajėgūs išspręsti. Šiais laikais yra puikių priemonių, leidžiančių bendrauti su buvusiu partneriu – pavyzdžiui, elektroninis paštas. Jis leidžia aptarti konkrečius su vaikų auginimu ir auklėjimu susijusius klausimus, aplenkiant neigiamas sritis ir neaitrinant senų žaizdų.“
Kadangi rašytinius pranešimus galima pateikti teismui, tėvai paprastai būna atsargesni, nei kalbėdamiesi gyvai ar telefonu.
„Jei kilo noras ar poreikis pasikalbėti su buvusiuoju (-iąja) telefonu ar gyvai, susitelkite ir nenukrypkite nuo pokalbio tikslo, dar svarbiau, neprarykite jauko, jei jis (ji) pratrūks pykčiu. Paprasčiausiai pasakykite: „Suprantu tavo jausmus, bet norėjau aptarti, kokius būrelius lankys vaikas.“ Elkitės garbingai, nes nuo to priklauso emocinė jūsų vaiko sveikata.“
2. ... ar terapeutu.
„Paaugliams patinka jausti, kad jie kontroliuoja situaciją, ir skyrybos apverčia jų pasaulį aukštyn kojomis, – sako M. G. Neumanas. – Nepasiduokite pagundai pasakoti savo vyresniems vaikams skyrybų detalių ar išlieti jiems savo neigiamų jausmų buvusiajam (-buvusiajai). Jų pačių nerimas ir noras jausti, kad situacija kontroliuojama, verčia juos būti „supratingais“ ir užjausti jus dėl to, ką patiriate, bet tai neteisinga. Jūs turėtume išlikti mama (tėčiu). Galite kreiptis pagalbos į specialistus, guostis draugams ar giminaičiams, bet išlaikykite šią ribą. Negalima vaiko paversti bendrininku – tai labai kenkia jo (jos) psichikai.“
3. Pasistenkite iš tiesų suprasti vaiką.
„Vaikams reikia jaustis suprastiems“, – sako M. G. Neumanas. O po skyrybų jų viduje gali būti sumaištis. „Įsiklausykite į juos. Nesakykite jiems, ką reikia galvoti. Ir niekada nekritikuokite savo buvusiojo (-iosios), nors tai gali būti ir sunku. Kai kritikuojate buvusįjį (-iąją), tuo pačiu kritikuojate ir vaiką, nes, kaip žinote, jo 50 proc. yra iš tėčio (mamos). Reaguokite konkrečiai į tai, ką vaikams jums sako. Pavyzdžiui, paklauskite: „Man atrodo, tau liūdna / pikta / neramu, nes susitikai naują tėčio draugę, taip?“ Mama ar tėtis neprivalo visada turėti sprendimo. Tereikia vaiką išgirsti.“
„Nekomentuokite situacijos. Galite pasiūlyti vaikui užrašyti savo jausmus ir pasidalinti jais su jūsų buvusiuoju (-iąja), bet tik jei vaikas pats norės. Susitelkite į vaiko, o ne savo jausmus. Vaikui gyti padeda meile ir supratimu pagrįstas ryšys.“
4. Nekamantinėkite vaikų.
„Patariu tėvams, kad savaitgalį, kurį vaikai praleidžia su buvusiuoju (-iaja), jie vertintų panašiai kaip apsilankymą pas dėdę ar tetą, – sako M. G. Neumanas. – Jei nieko neklausinėsite ir nesikalbėsite šia tema, vaikas jaus stresą, lyg jam reikėtų atskirti abu pasaulius ir nesidalinti šia kita patirtimi. Tačiau jei vaiką per daug kamantinėsite, jis atsidurs per vidurį, o tokia pozicija emociškai yra neįmanoma. Tad užduokite vaikui kelis bendrus, linksmus klausimus, kurie nuims įtampą. Ir daugiau neklausinėkite.“
5. Ištaisykite jau padarytas klaidas.
Dauguma išsiskyrusių tėvų, skaitydami šias gaires, gali atpažinti savo klaidas ir labai susikrimsti, kad vaikams padarė didelę žalą. Ar yra klaidų, kurias ištaisyti gali būti per vėlu? „Ne, vaikai stebėtinai lengvai atleidžia, – sako M. G. Neumanas. – Bent jau iki vėlyvos paauglystės, kai pyktis būna įsisenėjęs. Jei padarėte klaidų, labai svarbūs yra tokie žingsniai:
Atsiprašykite vaikų. Jiems tai labai svarbu.
Išsamiai paaiškinkite, ką konkrečiai padarėte neteisingai, ir pažadėkite nuo šios akimirkos pakeisti savo elgesį.
Susitarkite su vaiku dėl slapto signalo – pavyzdžiui, paprašykite kad jis (ji) pakeltų ranką kaskart, kai tik imate kritikuoti savo buvusįjį (buvusiąją). Tai jums bus akivaizdus ženklas, kad ir vėl elgiatės kaip anksčiau, ir turite tučtuojau liautis.
