Neretai šunys neapsikenčia mūsų siunčiamų neaiškių signalų. Ar nenorite pasitaisyti?
Šunys stengiasi būti mūsų geriausiais draugais, bet kartais mes gerokai viską apsunkiname. Toliau rasite keletą žmonių daromų dalykų, kurie gali priversti šunis suabejoti, ar tikrai norite likti geriausiais draugais.
Daugiau žodžių nei kūno kalbos
Mes, žmonės, daugiausia bendraujame žodžiais. Mėgstame malti liežuviu net su savo naminiais gyvūnėliais, kurie nesupranta didžiosios dalies mūsų sakomų žodžių. Šunys išmoksta atpažinti tokius žodžius kaip „einam į lauką“, „gardėsis“, „žaislas“, „negalima“, o kai kurie borderkoliai geba atpažinti net kelis šimtus. Tačiau jie nesupranta žmonių kalbos.
Norėdami suvokti, ką bandome jiems pasakyti, šunys kliaujasi mūsų kūno kalba. Šie gyvūnai evoliucionavo į puikius žmogaus kūno kalbos ekspertus ir gali suprasti, ką jaučiate ir apie ką galvojate, dar prieš jums patiems tai suvokiant. Tačiau mes galime lengvai suklaidinti savo keturkojį bičiulį, jei kreipsime dėmesį tik į tai, ką sako mūsų burna, o ne kūnas.
Jei kada teko stebėti, kaip nepatyrę žmonės bando dresuoti savo šunis, tikriausiai atkreipėte dėmesį, jog jie sako viena, tačiau daro kita, o vargšas šunelis bando suprasti, ko šeimininkas iš jo nori.
Pavyzdžiui, duodant komandą „ramiai“, negalima pasilenkti į priekį ir atkišti ranką kaip eismą reguliuojantis policininkas, nes kūno kalba tai yra raginimas prieiti arčiau. O priėjęs šuo peikiamas už komandos nevykdymą. Juk taip lengva susipainioti!
Štai neblogas eksperimentas (tikriausiai labai patiksiantis jūsų augintiniui): stenkitės visą dieną savo šuniui neištarti nė žodžio – bendraukite su juo tik kūno kalba. Suprasite, kiek daug pasakote savo kūnu to net nepastebėdami ir kaip naudoti judesius ir kūno padėtį norint gauti tinkamą atsaką iš savo dresuojamo šuns. Taip pat suvoksite, koks įdomus gali būti bendravimas neišleidžiant nė garso.
Apkabinimas
Jums gal ir labai smagu apkabinti savo gauruotąjį draugužį, tačiau daugelis šunų nekenčia apkabinimų. Mums, primatams, apkabinimas yra nuostabus veiksmas, kuriuo išreiškiame palaikymą, meilę, džiaugsmą ir daugelį kitų emocijų. Visiškai normalu apkabinti kitą žmogų ir tvirtai suspausti – apkabinimas nėra susijęs su jokiais piktais kėslais. Tačiau šunys yra kitokie.
Jei šuo uždeda savo priekinę koją ar leteną ant kito šuns nugaros, tai simbolizuoja dominavimą, ne draugystę. Kad ir kokie geri būtų jūsų ketinimai, šuo genetiškai užprogramuotas apkabinimą laikyti jūsų dominavimo ženklu. Daugelis šunų šį veiksmą mielai toleruoja – prieš akis iškyla kūdikio apkabinto ir meiliai besišypsančio auksaspalvio retriverio vaizdas.
Tačiau kitų veislių šunys gali pajusti grėsmę, išsigąsti ar tiesiog stačiai nepakęsti apkabinimo. Tiesą sakant, vaiko bandymas apkabinti šunį yra dažna įkandimų priežastis. Be to, jei šuo toleruoja vieno šeimos nario apkabinimą, tai į kito gali reaguoti visiškai skirtingai. Reiktų gerokai pavargti norint rasti šunį, kuris mėgsta apkabinimus ir jų prašo.
Jei nežinote, ar jūsų šuniui patinka glėbesčiuotis, apkabindami stebėkite jo kūno kalbą. Ar šuo įsitempia? Nusuka galvą nuo jūsų? Vengia akių kontakto? Laižosi lūpas? Nepraveria nasrų? Priglaudžia ausis prie galvos? Visi šie veiksmai reiškia, kad šuo jaučiasi nejaukiai. Taip, net lūpų laižymasis tokiu atveju reiškia paklusnumą ir nervingumą. Todėl kai kitą kartą sugalvosite apkabinti savo keturkojį draugą, pasistenkite išsiaiškinti, ar jam tai patinka. Juk kišate savo veidą prie itin aštrių dantų.
Snukio glostymas ar plekšnojimas per galvą
Ar patinka, kai jums plekšnoja per galvą? Turbūt nelabai, kad ir kaip meiliai ir švelniai tai daroma. Geriausiu atveju plekšnojimas erzina, blogiausiu – sukelia skausmą. O ką jau kalbėti apie svetimo žmogaus ranką, artėjančią prie veido.
Jei kas nors tiestų ranką jūsų veido link, ko gero, atloštumėte galvą ir pasuktumėte į šoną bei truputį įsitemptumėte dėl tokio įsibrovimo į asmeninę erdvę. Ir vis dėlto daugeliui žmonių atrodo, kad šunims patinka būti plekšnojamiems per galvą. Tačiau iš tikrųjų dauguma šunų tiesiog toleruos tokį elgesį, jei tą žmogų jie pažįsta ir juo pasitiki, bet tikrai neliks sužavėti.
Galbūt pastebėjote, jog net visus šeimos narius mylintis šuo truputį nusuka galvą, kai bandote paliesti jo snukį. Jis leisis glostomas šioje vietoje, nes jūs čia bosas, bet jam tai tikrai nepatinka. Asmeninė erdvė šunims ne mažiau svarbi nei mums. Štai kodėl atsakingi tėvai moko savo vaikus švelniai glostyti šuns nugarą ar užpakalinę dalį, bet neplekšnoti ir nekišti rankų prie snukio. Jei tikrai norite pamaloninti savo šunį už tai, kad yra toks šaunus, užuot baksnoję per galvą, paglostykite užpakalinę kūno dalį prie pat uodegos. Jis bus labai patenkintas!
Artinimasis prie nepažįstamo šuns žiūrint jam į akis
Visi žinome, koks galingas yra akių kontaktas. Nors nuolatinis akių kontaktas mums yra svarbus kaip dėmesio sutelkimo ar patikimumo ženklas, taip pat derėtų atminti, kad akių kontaktas gali būti erzinantis, nemalonus ir valdingas. Baisu, kai nepažįstamasis žiūri tiesiai į akis nenukreipdamas žvilgsnio, ypač jei artinasi. Jūs jį aiškiai sudominote, tačiau kokie jo ketinimai? Jiems atspėti reikia „skaityti“ kitas veido vietas.
Daugelis gyvūnų akies kontaktu parodo dominavimą, o mes, žmonės, galime atidžiai analizuoti kitus veido bruožus, raumenų apie akis ir burną minkštumą ar stangrumą, kad nuspręstume, ar žvilgsnis yra draugiškas. Tačiau net ir tokiu atveju vis tiek nemalonu, kai nepažįstamasis į mus spokso! Tą patį jaučia ir šunys. Kai nemirkčiodami žiūrite svetimam keturkojui į akis, galite šypsotis ir norėti jam įsiteikti, tačiau gyvūnas, ko gero, pamanys, jog jūs bandote dominuoti ar net rodote agresiją. Šuo gali reaguoti nuolankiai: nusukti žvilgsnį, pradėti vizginti uodegą, apsiversti ant nugaros... Arba jis gali pradėti trauktis atbulomis ir loti. Bet kokiu atveju daugeliui šunų besiartinantis nepažįstamasis, žiūrintis tiesiai į akis, sukelia toli gražu ne pačius maloniausius jausmus.
Jei norite pasisveikinti su svetimu šunimi taip, kad ir jam, ir jums pažintis būtų maloni, prisiartinkite truputį pakreipę kūną šonu (jokiu būdu ne atkišę pečius šuns kryptimi), kiek nukreipkite žvilgsnį ir kalbėkite tyliu, švelniu balsu. Tokia kūno kalba signalizuoja draugiškus ketinimus ir padės šuniui suprasti, kad neturite piktų kėslų. Galbūt jam vis tiek nepatiksite, bet bent jau nepriversite jo gintis ar agresyviai pulti.
Taisyklių nebuvimas
Šunys nori, trokšta ir dievina taisykles. Gali pasirodyti, jog griežtos taisyklės padarys jūsų augintinio gyvenimą nuobodų ar nelaimingą, tačiau šunys iš tikrųjų nori žinoti, ką šeimininkas leidžia ir ko ne. Panašiai elgiasi ir žmonės. Vaikams puikiai sekasi, kai yra nuoseklių taisyklių rinkinys, tačiau reikalai suprastėja vos suteikus neribotą laisvę. Pagalvokite apie pažįstamus mandagius, gerai besielgiančius vaikus ir išlepintus neklaužadas, kurie nemoka bendrauti ir kelia isterijas negavę, ko nori. Kaip manote, kurie vaikai nuo mažens turėjo taisyklių ir ribų? Kurie laimingesni? Panašiai yra ir su šunimis. Taisyklės daro gyvenimą labiau nuspėjamą, mažiau painų ir ramesnį.
Kalbant apie painiavą, šunys nesupranta tokio dalyko kaip taisyklės išimtis. Jie nesuvokia, kodėl galima šokti ant jūsų, kai dėvite laisvalaikio drabužius, tačiau draudžiama, kai vilkite kostiumą. Jie nesupranta, kodėl galima gultis ant sofos išsimaudžius, bet draudžiama tik parbėgus iš lauko. Be to, sakydami „Negalima“, bet, nesiimdami jokių veiksmų nutraukti netinkamą šuns elgesį, neišmokysite jo laikytis taisyklių. Šunims labai patinka žinoti ribas. O jei skiriate pakankamai laiko ir ribas nustatote apdovanodami šunį už tinkamą elgesį, tada taip pat didinate savo augintinio pasitikėjimą jumis kaip vadu. Kuriate sąlygas, kad jūsų šuo būtų labai laimingas!
Šuns vertimas bendrauti su kitais šunimis ar žmonėmis, kurie jam aiškiai nepatinka
Kaip ir daugelis kitų socialių gyvūnų, šunys turi draugų ir priešų. Nesunku suprasti, su kuriais šunimis ir žmonėmis jūsų augintinis mielai leidžia laiką, o kurių nemėgsta. Tačiau nemažai šunų savininkų nekreipia į tai dėmesio arba nesugeba perskaityti šuns siunčiamų signalų. Neretai tokie šeimininkai verčia (kartais tiesiog tempia) savo šunį susipažinti su kitais keturkojais parke, kai jis mieliau tiesiog eitų namo. Arba jie leidžia nepažįstamiems žmonėms glostyti savo šunį net jei jis rodo aiškius ženklus, kad verčiau jį paliktų ramybėje.
Svarbu pažymėti, kad drovių, baikščių ir neramių šunų mokymas tinkamai bendrauti su kitais keturkojais bei žmonėmis ir vertimas tai daryti yra du skirtingi dalykai. Pamažu juos pratinti palikti savo komforto zoną ir apdovanoti už ramų, tinkamą socialų elgesį yra būtina, norint, kad šuo gyventų subalansuotą gyvenimą. Tačiau taip pat būtina žinoti skirtumą tarp švelnaus, apdovanojimais paremto bandymo praplėsti šuns elgesio ribas ir prievarta brukamo bendravimo.
Pastaraisiais atvejais išvestas iš kantrybės šuo, labai tikėtina, įsius ir ims kandžiotis. Šunys duoda vieną ženklą po kito – ignoruoja, vengia, gal net urzgia, kol galiausiai pratrūksta ir į darbą paleidžia savo dantis. Ko gero, dar blogiau yra tai, kad suteršiamas jūsų, kaip saugančiojo vado, įvaizdis, todėl šuniui gali kilti dar blogesnių asociacijų su parku, tam tikru šunimi, asmeniu ar socialiniu aspektu apskritai. Taigi padarykite savo šuniui paslaugą: skaitykite jo kūno kalbą ir neverskite jo būti draugišku su kitais žmonėmis ar šunimis, jei jis to nenori.
Vedžiojimas nesuteikiant progos tyrinėti ir uostinėti aplinką
Šunis galima vedžioti paprastai ir galima vedžioti įdomiai. Be jokios abejonės, svarbu išmokyti šunį klusniai žingsniuoti šalia pririštam už pavadėlio. Kita vertus, taip pat reikia šuniui duoti nors truputį laiko patyrinėti aplinką... klusniai žingsniuojant šalia pririštam už pavadėlio. Šunys „mato“ nosimis. Uoslė jiems tokia pat svarbi suvokiant supantį pasaulį kaip mums regėjimas. Tikriausiai labai nenusišnekėsime pasakę, kad šuo mėgaujasi medžio kamieno kvapu taip, kaip mes mėgaujamės gražiu saulėlydžiu. Šunims be galo svarbu kasdien nors kelias minutes pabūti lauke, o neretai mes, žmonės, juos vedame pasivaikščioti tik tam, kad kiek prasimankštintų ar „atliktų reikalą“. Kaskart miname tą patį taką – jokios įvairovės, jokių naujovių. Be to, neretai ir skubame, nekantraudami sugrįžti į namus.
Palepinkite savo šunį ir vieną iš tokių kasdienių pasivaikščiojimų skirkite uostinėjimui – eikite lėtai ir leiskite augintiniui tyrinėti pasaulį nosimi. Aplankykite visiškai naują teritoriją, patyrinėkite kitą rajoną ar takelį, leiskite šuniui uostyti vieną vietą tiek, kiek jam reikia, net jei tektų palaukti kelias minutes. Kad šuo išmoktų skirti skirtingų rūšių vedžiojimą, jo metu galite naudoti kitą pavadėlį ar antkaklį. Svarbiausia, kad antkaklis ar pavadėlis gerokai skirtųsi nuo įprasto ir šuo lengviau suprastų, koks pasivaikščiojimas jo laukia. Tokio pobūdžio vedžiojimas yra puiki galimybė jūsų šuniui pasisemti psichinių ir juslinių dirgiklių, kurie paįvairina gyvenimą.
Įtemptas pavadėlis
Šunys ne tik puikiai skaito mūsų kūno kalbą, bet ir įtampos lygį (net per pavadėlį). Nuolat įtempdami pavadėlį didinate tiek savo, tiek šuns stresą, sumišimą ir nervingumą. Žinau, ką galvojate: „Nenoriu laikyti pavadėlio įtempto, bet kitaip negaliu. Šuo tempia mane, o ne aš jį!“ Būtent todėl labai svarbu išmokyti šunį vaikštinėti esant laisvam pavadėliui.
Ši nedidelė odinė ar medžiaginė juosta perduoda didžiulius energijos kiekius tarp jūsų ir jūsų šuns. Atleisdami pavadėlį, tarsi pasakote savo augintiniui, kad viskas puiku, nėra reikalo nerimauti ar įsitempti, jog esate ramūs, padėtis kontroliuojama, taigi ir šuo gali būti ramus. Kita vertus, įtemptas pavadėlis siunčia šuniui žinutę, kad esate įsitempę, nervingi, budrūs, pasiruošę kautis ar bėgti, ir šuo reaguoja atitinkamai.
Kaip jums nepatinka būti tampomam šuns, taip ir jūsų augintinis nemėgsta nuolat būti tampomas. Šunys taip pat gerai supranta, kad negalėtų nuo jūsų pabėgti net jei labai norėtų. Vedžiojant šunį ir visada laikant įtemptą pavadėlį, didesnė tikimybė, kad jūsų augintinis los ar agresyviai elgsis net ramiose situacijose. Esant laisvesniam pavadėliui, ramesnis bus ir šuo. Šios technikos sunku išmokti (su tuo sutiks daugelis šunų savininkų), tačiau labai svarbu, kad šuns vedžiojimas būtų malonus, o jūsų keturkojis augintinis – atsipalaidavęs.
Įtampa
Įtemptas pavadėlis nėra vienintelis būdas šuniui suprasti, kaip jaučiatės. Galima nesunkiai pastebėti, ar netoliese esantis žmogus įsitempęs. Šunys taip pat turi šį gebėjimą. Kuo labiau įsitempę ir susinervinę būsite, tuo labiau įsitempęs ir susinervinęs bus jūsų keturkojis bičiulis. Nei mums, nei šunims šis jausmas nepatinka.
Gal nuskambės keistai, bet kai kitą kartą jūsų šuo bus suirzęs ir įsitempęs, paklauskite savęs, ar pastarąsias kelias minutes, valandas, o gal dienas nesijautėte panašiai? Gali būti, kad šuo tėra jūsų savijautos atspindys. Jei ieškote priežasčių medituoti, štai viena nebloga – padėsite savo šuniui nusiraminti.
Buvimas nuoboda
Tikriausiai puikiai žinote, ką reiškia praleisti daug laiko su nuobodžiu žmogumi. Ilgai galvoti nereikės: ne kartą buvote su tėvais, kai jie tvarkė savo suaugusiųjų reikalus – nė menkiausios užuominos apie žaislų parduotuvę ar parką. Prisimenate tą jausmą, kai vos vos tvardėtės, kad nepradėtumėte spardytis ir staugti iš nepasitenkinimo.
Negalėjote dalyvauti suaugusiųjų pokalbyje (o ir vis tiek būtų nuobodu) – jums buvo liepta tiesiog ramiai sėdėti ir tylėti. Bet kaip tada norėjote pajudėti! Apibėgti aplink namą ar padaryti dar ką nors, kad tik nutrauktumėte monotoniją. Būtent taip jaučiasi jūsų šuo, kai tampate nuoboda. Šunys negali pakęsti, kai mes nuobodūs. Tik to išvengti nėra taip paprasta! Grįžtame iš darbo ir norime pailsėti, galbūt šį tą nuveikti namuose, paruošti vakarienę, išsidrėbti ant sofos ir atsipalaiduoti. Tačiau toks elgesys bene labiausiai erzina šunis, kurie visą dieną nekantriai laukė, kada pagaliau su jais pažaisite.
Jei jūsų augintinis krečia šunybes (lenda į dėžes, spintas, graužia batus ar stalo kojas), jis tokiu būdu parodo, kad miršta iš nuobodulio. Laimei, yra greitas būdas išspręsti šią problemą: treniravimo žaidimai. Mokydami savo šunį naujų triukų, tobulindami senus, žaisdami žaidimą „Ieškok“ (paslėpkite mėgstamą žaislą) ar išvesdami jį į lauką, gerinsite jo protinę ir fizinę būklę. Valandos trukmės treniruotė atstoja dvi valandas pasikartojančio žaidimo „Atnešk“ (šuns aktyvumo ir nuvarginimo prasme). Mankšta ir pasivaikščiojimai yra svarbūs, tačiau nuo truputėlio protinės veiklos jūsų šuo bus laimingas ir pavargęs. Vos 15–30 minučių triukų mokymosi per dieną tikrai užteks.
Erzinimas
Vargu ar reikia daug pasakoti šia tema, viskas turėtų būti aišku. Bet vis tiek pakartosime keletą patarimų, nes daugelis žmonių vis dar mano, kad taip elgtis visai smagu. Nelokite ant gatvėje sutikto šuns. Nemojuokite ir nekalbinkite šuns, lojančio ant jūsų iš už lango ar durų. Netampykite šuniui už uodegos. Sąrašą galima tęsti ir tęsti, bet, trumpai tariant, nedarykite to, kas tikrai įsiutins šunį, nors jums tai atrodo juokinga. Šuniui – tikrai ne. Toks elgesys gali sukelti rimtų šuns elgesio problemų, o jums (pelnytai) gali tekti lopyti skylę kelnėse.
Papildoma informacija
Jei norite sužinoti daugiau būdų, kaip būti geriausiu draugu savo šuniui, pamėginkite perskaityti šias knygas. Pavyzdžiui, knygoje „The Other End of the Leash: Why We Do What We Do Around Dogs“ („Kitas pavadėlio galas: kodėl prie šunų elgiamės taip, kaip elgiamės“) šunų elgesio ir dresavimo specialistė Patricia B. McConnell išsamiai paaiškina primatų ir šuninių rūšių skirtumus bei kodėl šunims nepatinka apkabinimai ir pateikia daugybę puikių patarimų, kaip suprasti šuns požiūrį į pasaulį.
O skaitydami „Inside of a Dog: What Dogs See, Smell, and Know“ („Šuns kailyje: ką mato, užuodžia ir žino šunys“), kurią parašė Alexandra Horowitz, turėsite progą išvysti pasaulį šuns akimis ir sužinosite daug informacijos apie kūno kalbą, kvapo svarbą ir kitus dalykus, padėsiančius geriau suprasti, ko reikia jūsų augintiniui. Daugiau informacijos apie dresavimą naudojant spragtuką ir treniravimo žaidimus rasite knygoje „Reaching the Animal Mind: Clicker Training and What It Teaches Us About All Animals“ („Gyvūnų proto paslaptys: dresavimas naudojant spragtuką ir ko tai išmoko apie gyvūnus“), kurią parašė Karen Pryor.
