Kokius vaismedžius ir vaiskrūmius galima auginti sode, norint žiemą surinkti vaisių derlių ir pavaišinti alkanus paukštelius? Ogi šermukšnius, aronijas, šaltalankius, putinus, „rojaus obuoliukus“.
Šermukšnių (Sorbus) vaisiai yra ryškūs raudoni, oranžiniai, geltoni obuoliukai, kurie subręsta rugsėjį ir nenubyra beveik iki žiemos pabaigos. Perdirbti rekomenduojama tik beveik ar visiškai nekarčius vaisius. Labai dažnai jie valgomi atšaldyti ar vytinti. Šermukšnių vaisiai ilgai negenda. Nuskynus pašalusias kekes ir paskleidus nešildomoje patalpoje, jie suvysta, netenka kartumo ir tinka vartoti iki naujo derliaus. Žiemą, kai trūksta vitaminų, šermukšnių uogos sustiprina žmogaus imunitetą ir yra puikus skanėstas paukšteliams.
Be visiškai Lietuvoje šalčiui atsparaus paprastojo šermukšnio (S. aucuparia), soduose ir individualiuose sklypuose patartina auginti ir kitus: miltingąjį (S. aria), šiaurinį (S. hybrida).
Labai skanius, beveik nerūgščius ir visiškai nekarčius vaisius brandina švedinis šermukšnis (S. intermedia). Derlius prisirpsta vėliau už kitų Lietuvoje auginamų šermukšnių. Vaisiuose ypač gausu cukrų. Tai šviesamėgis augalas, atsparus užterštam orui. Nereiklus substrato derlingumui ir drėgnumui.
Šermukšniai geriausiai auga kalkingame, pakankamai drėgname, bet laidžiame vandeniui, turtingame humuso dirvožemyje. Patartina auginti šiauriniuose šlaituose. Vėlyvą rudenį pasodinti šermukšniai prigyja taip pat puikiai, kaip ir pavasarį. Žiemai pomedžius vertėtų pamulčiuoti neutralizuotomis durpėmis (kalkėmis ar kreida).
Šermukšnių saldainiai
500 g saldžių šermukšnių vaisių, 3 kiaušinių baltymai, 400 g cukraus, 1 šaukštas citrinos rūgšties, 1 šaukštas cukraus pudros.
Cukrų ištrinkite su kiaušinių baltymais. Suberkite citrinos rūgštį ir plakite, kol sukietės. Šermukšnių vaisius pavoliokite paruoštoje masėje, apibarstykite cukraus pudra ir paskleiskite ant padėkliuko džiūti.
Šaltalankiai (Hippophae). Soduose auginama labai daug įvairių dygliuotojo šaltalankio (H. rhamnoides) veislių. Tai dvinamis, vėjo apdulkinamas augalas. Vaisius brandina tik moteriški individai ir tik tada, kai netoliese auga vyriški individai. Vaisiai – geltonos ar oranžinės spalvos rutuliški kaulavaisiai, turintys sultingą ir rūgštų minkštimą. Kartais jie gausiai apgaubia šakutes iš visų pusių. Vaisiuose yra vitaminų A, C, B, F, E ir P. Jie vartojami švieži ar perdirbti.
Šaltalankiai – dygliuoti krūmai ar medžiai, užaugantys iki 3–11 m aukščio. Jiems reikia parinkti saulėtą vietą, labai tinka įvairūs šlaitai. Galima sodinti lengvame, puriame, tačiau puveningame ir kalkingame dirvožemyje. Sunkiai auga ir menkai dera sunkioje dirvoje, visiškai netinka užmirkusi ir rūgšti. Žydi gegužės mėnesį, prieš skleidžiantis lapams ar jiems sprogstant. Vaisiai subręsta rugsėjį.
Šaltalankiai yra labai atsparūs šalčiui ir sausrai. Greitai plinta šaknų atžalomis. Norint sumažinti šių krūmų ekspansiją, kartkartėmis reikia išpjauti jaunas šaknų atžalas.
Šaltalankių sultys
Šaltalankių vaisius geriausia rinkti po pirmųjų šalnų (lengviau atitrūksta nuo šakelių), su storomis pirštinėmis. Nuplauti, jie sudedami į sulčiaspaudę, vėliau dar pertrinami per sietelį. Sultys pastatomos, kad nusistovėtų ir pasidalytų į du sluoksnius: skystesnį ir tirštesnį.
Skystesnysis nupilamas ir pasaldinamas (1 l sulčių reikia 0,3 kg cukraus). Po to sultys supilamos į butelius ir pasterizuojamos. Rūgštelėjančios sultys yra puikus priedas prie vaisių gaminių, turinčių švelnų skonį (pavyzdžiui, kriaušių).
Putinai (Viburnum). Lietuvoje plačiausiai auginamas paprastasis putinas (V. opulius). Soduose galima išvysti ir kitas rūšis: V. plicatum (žiemą gali iššalti, jautrus sausrai), kvapųjį putiną (V. farreri, syn. V. fragrans) (žiemą gali apšalti), sodinį putiną (V. lantana) (mėgsta šiltas vietas, pakantus sausrai), V. carlesii (nemėgsta konkurencijos, auga lėtai). Vieni iš šių augalų yra visžaliai, kiti numeta lapus, juodavaisiai ar raudonvaisiai.
Paprastojo putino vaisiai (kaulavaisiai) yra valgomi. Minkštimas labai sultingas, rausvas su gelsvu atspalviu, karčiai rūgštus (turi vitamino C). Vaisiai subręsta rugpjūčio–rugsėjo mėnesiais ir kabo ant šakelių iki pavasario, nenukrenta net pakąsti šalnų ir sušalę. Valgomi šviežiai pašalę, kai dingsta kartumas. Rūgštaus skonio. Paukščiai prisirpusių vaisių nelesa, tik kartais paragauja užėjus dideliems speigams. Iš jų verdamos uogienės, kisielius, džemas, daroma želė, vynas, sirupai, spaudžiamos sultys. Suvalgius daug šviežių, nepašalusių vaisių gali pradėti svaigti galva.
Paprastasis putinas – krūmas, kartais medelis, išaugantis iki 2–4 m aukščio. Be žėrinčių uogų, jį puošia ir gegužės pabaigoje–birželį pražystančios skydiškos žiedų šluotelės (panašios į hortenzijų). Sode putinai sodinami dvejų metų amžiaus. Jiems reikia drėgno, puveningo ir kalkingo priemolio dirvožemio. Augalai, pasodinti sausoje vietoje, augs silpnai. Juos puls amarai ir kiti vabzdžiai, kurie deformuos ar nugrauš lapus. Geriausiai auga saulėtose vietose.
Putinų sulčių kisielius
1 stiklinė sulčių atskiedžiama 300 ml vandens, įberiama 150 g cukraus. Užverdama, įpylus šaukštelį šaltame vandenyje ištirpinto krakmolo.
„Rojaus obuoliukai“ – taip populiariai vadinamos įvairios dekoratyvių obelų (Malus) rūšys, kurios subrandina mažus, bet labai gausius vaisius. Jos auga lėtai ir dažniausiai būna iki 4–6 m aukščio. Kai kurias rūšis patariama auginti nedideliuose soduose, pavyzdžiui, uoginę (M. baccata) (žiedai balti ar rožiniai, vaisiai geltoni ar raudoni), gausiažiedę (M. floribunda) (žiedai balti, vaisiai žali su gelsvu atspalviu), žemąją (M. pumila) (žiedai balti ar rožiniai, vaisiai raudoni su oranžiniu atspalviu, tinka perdirbti), purpurinę (M. purpurea) (žiedai rožiniai ar purpuriniai, vaisiai – įvairių raudonos spalvos atspalvių, daug veislių turi rausvus lapus).
„Rojaus obuoliukai“ geriausiai auga derlingoje ir laidžioje dirvoje (nederlingą kiekvienais metais reikia praturtinti organinėmis trąšomis). Patartina sodinti gerai apšviestoje vietoje – pavasarį gausiai žydės, o rudenį šakos svirs nuo nedidelių įvairiaspalvių obuoliukų naštos. Šie liks kaboti net ir lapams nukritus, jais mielai vaišinsis paukščiai).
Rojaus obuoliukų uogienė
1 kg rojaus obuoliukų, 1 kg cukraus, 2 stiklinės vandens.
Rojaus obuoliukus su vaiskočiais blanširuokite 95° C vandenyje 10 minučių. Atvėsintus šaltame vandenyje sudėkite į karštą sirupą, paruoštą iš recepte nurodytų produktų. Palaikykite 7–8 valandas. Po to virkite ant lėtos ugnies 20–25 minučių. Kelis kartus uogienę nukelkite ir atvėsinkite. Kai obuoliukai pasidarys skaidrūs ir nebeiškils į paviršių, sudėkite į stiklainius ir uždarykite dangteliais.
Rudenį nenubyrėjusias uogas labai mėgsta strazdai, devynbalsės, juodgalvės ir raudongalvės sniegenos, musinukės, kikiliai, žvirbliai, zylės. Žiemą šie praskrendantys ar žiemojantys paukšteliai negali apsieiti be maisto, todėl mielai lesa šermukšnius, aronijas, putinus. Gražu stebėti juos, zujančius tarp uogomis apkibusių medžių ir krūmų šakų.
