Įtakingasis produktas
Turbūt joks kitas augalas neturėjo tokios lemtingos įtakos žmogaus mitybai kaip bulvės. Ne veltui jos vadinamos antrąja mūsų duona. Į pasaulio virtuvę bulvės atkeliavo iš Pietų Amerikos, kur ir dabar auga daugybė rūšių laukinių bulvių. Bulvių atradėju laikomas Kristupas Kolumbas, neva atvežęs jų į Europą.
Bulvių kelionė į mūsų virtuvę buvo išties įdomi, paženklinta kai kurių klaidų ir kuriozų. Būdavo, kad žmonės valgydavo ne gumbus, susiformavusius žemėje, bet viršuje augančius žalius nuodingus vaisius, todėl dažnai sunkiai apsinuodydavo. Vienas geriausių bulvių žinovų pasaulyje – prancūzų vaistininkas Antuanas Ogiustas Parmantjė. Tai žmogus, kuriam, regis, pats likimas nurodė populiarinti bulves ir jų patiekalus. Jaunystėje karo su vokiečiais metu jis pateko į nelaisvę, paskui – į kalėjimą. Ištisus metus ten jį maitino vien tik bulvėmis. Sėdėdamas už grotų jaunasis Antuanas sugalvojo įvairiausių bulvių patiekalų, o išėjęs į laisvę visą likusį gyvenimą populiarino bulvių pranašumus.
Neabejotina nauda
Vasara – šviežių bulvyčių metas. Kaip ir daugelis kitų produktų, bulvės skaniausios šviežios, ką tik iškastos. Žinoma, jos ir naudingiausios. 100 g ką tik iškastų bulvių yra apie 20 ml askorbo rūgšties (vitamino C). Apie 200–300 g šviežių su luoba virtų bulvių užtikrina didžiąją dalį vitamino C dienos normos. Senose bulvėse jo gerokai mažiau. Be to, ilgiau laikant bulves, vitamino C kiekis nuolat mažėja. Be vitamino C, bulvėse yra ir B grupės vitaminų (B1, B2, B5, B6), vitaminų K, PP ir karoteno – provitamino A. Natūralių vitaminų gerbėjai turėtų žinoti, kad vitamino A daugiau yra ne baltose, o gelsvose bulvėse.
Šviežiose bulvytėse slypi ir gausus lobis mineralinių medžiagų. Jei virsime jas neluptas, tai 300 g bulvių 80 proc. patenkinsime kasdieninį savo organizmo kalio poreikį, 20 proc. – geležies. Kalis mums svarbus tuo, kad neleidžia audiniuose kauptis skysčiams, o geležies reikia kraujo gamybai. Nemažai bulvėse yra ir fosforo bei kalcio. Taip pat yra jodo (labai svarbaus skydliaukei), magnio, natrio, vario, cinko, mangano, kobalto.
Bulvių skonį lemia krakmolo kiekis. Jis sudaro beveik 20 proc. maistingųjų medžiagų.
Šviežios bulvės – nepakeičiamas vegetarų maistas. Juk bulvės turi maistinių medžiagų, kurių beveik užtenka baltymų poreikiui patenkinti. Neapdorotų baltymų jose – apie 2 procentus. Be to, bulvių baltymai užima pirmąją vietą tarp visų augalinių baltymų! Taigi jei nevalgai mėsos – kirsk bulves!
Bulvės, kaip ir grūdiniai produktai, yra vienas pigiausių energijos šaltinių. Įdomu, kad laimi tie, kas mėgsta bulves su pienu. Tai idealiai subalansuota mityba: 500 g bulvių kartu su 0,5 l pieno turi daugiau kaip 30 proc. baltymų, daugiau nei 50 proc. vitamino Bı, 90 proc. vitamino C, 50 proc. fosforo ir 80 proc. kalcio!
Tik nesugadinkime!
Neretai bulves tiesiog sugadiname jas ruošdami. Tad norint išsaugoti visas minėtąsias gėrybes, šviežias bulves reikia apdoroti labai atsargiai. Pernelyg stropios šeimininkės turėtų atsiminti, kad geriausios yra neskustos šviežios bulvės. Juk sveikatai svarbūs bulvių komponentai – baltymai, vitaminai ir mineralai – susitelkia viršutiniame sluoksnyje. Todėl nuskutus luobą, jie pašalinami. Termiškai apdorojamų neskustų bulvių luoba neleidžia pasišalinti tirpiosioms medžiagoms. Be to, bulvių su luoba skonis būna geresnis.
Jei mėgstate bulves paruošti iš anksto ir mirkote jas vandenyje, o paskui dedate į šaltą vandenį ir verdate ant mažos ugnies, žinokite, kad jūs bulves tiesiog žudote! Norint, kad bulvėse išliktų kuo daugiau vitaminų, jas reikia dėti į verdantį vandenį ir virti ant kuo didesnės ugnies. Kuo greičiau bulvės išverda, tuo daugiau naudingųjų medžiagų jose išlieka.
Prieš kepant ar verdant šviežias bulves, visiškai pakanka jas kruopščiai nuplauti su šiurkščiu skudurėliu ar šepetėliu. Taip paruoštos virtos bulvės labai skanios, o keptos orkaitėje – dar ir labai gražiai atrodo bei primena lauže keptas bulves. Norėdami išsikepti tokių bulvyčių, tiesiog jas nuplaukite, įpjaukite kryžmai, patepkite riebalais ir sudėkite į skardą.
Šviežios bulvės, mitybos specialistų nuomone, – vienas geriausių gamtos produktų, todėl neklausykite tų, kurie teigia, kad nuo bulvių tunkama. Tokį teiginį lengva paneigti, nes 100 g miltinių patiekalų turi 380 kcal, o toks pats bulvių kiekis – tik 80 kcal. Bulvių patiekalų kaloringumą lemia jų gaminimo būdas: 100 g virtų bulvių turi 80 kcal, keptų – 85 kcal, 100 g bulvių košės su pienu ir sviestu – jau 119 kcal, o tiek pat riebaluose gruzdintų bulvyčių – 157 kcal.
Nors ant žaizdos dėk...
Bulvės nuo seno garsėja ir savo gydomosiomis ypatybėmis. Šviežių bulvių sultimis jau senų senovėje gydė skrandžio ir dvylikapirštės žarnos ligas, opaligę, gastritą, vidurių užkietėjimą. Tam sultis rekomenduojama gerti visą mėnesį po 0,5 stiklinės 30 minučių prieš valgį. Žmonės, pasinaudoję šia liaudies medicinos priemone, tikina, kad išsigydė net didžiausias skrandžio opas.
Bulvės gali padėti ir sergant osteochondroze. Kaip nuskausminamąją priemonę galima naudoti kompresą iš trintų šviežių bulvių ir medaus. Šį kompresą reikia laikyti ant skaudamos vietos ne trumpiau kaip valandą.
Tiems, kuriuos kankina padidėjęs kraujospūdis, reikėtų ypač gerbti keptas šviežias bulves su luoba ir valgyti jų kuo daugiau.
Šviežiomis bulvėmis galima pašalinti druskų perteklių organizme. Tokiu atveju naudingiau vartoti ne sultis, o bulvių nuovirus. Prieš verdant bulves, jas reikėtų supjaustyti, kad į nuovirą patektų kuo daugiau naudingųjų medžiagų.
Šviežios bulvės gali išgelbėti ir saulės procedūrų padauginusius vasarotojus: nudegus saulėje užtenka ant pažeistos vietos uždėti šviežių bulvių košelės – ir iš karto palengvėja. Ši košelė užgydys ir sodininkų žaizdeles, išbalins saulės nubučiuotų mergaičių strazdanas, suminkštins atostogaujančių ponių veido odą.