Po to sužinojau, kad šį augalą jau senovėje maistui saldinti vartojo Peru kalnuose gyvenantys indėnai. Tačiau tik 1887 metais jį pirmą kartą aprašė mokslininkas Antonijus Bertonis. Vėliau tyrė įvairių šalių mokslininkai, ir daugelis pripažino, jog stevija - nepavojingas augalas, galintis tapti puikiu cukraus pakaitalu. Ypač stevija paplito Japonijoje - ten pradėta auginti apie 1954 metus. XX amžiaus pabaigoje į pasaulio rinkas jau buvo tiekiama šimtai tonų džiovintų stevijos lapų. Tačiau reikia pasakyti, kad iki šiol stevija daugelyje šalių nėra oficialiai pripažinta maisto papildu. Jos tyrimai vis dar nesibaigia.
Šaukštelis lapų atstoja stiklinę cukraus
Pramoniniu būdu gaminami stevijos ekstraktai iki 300 kartų saldesni už cukrų. Stevijos auginimu domisi ir mėgėjai. Kaip nesidomės, jei keliais lapeliais galima pasaldinti puodelį arbatos. O vienas arbatinis šaukštelis džiovintų ir kavamale sumaltų lapų atstoja stiklinę cukraus.
Šaukštelį tokių miltelių reikia užpilti stikline verdančio vandens ir palikti, kol atauš. Tada perfiltruoti per kavos filtrą. Toks skystas šaldiklis šaldytuve gali stovėti maždaug dvi savaites. Vietoje vandens galima naudoti etilo spiritą ar paprasčiausią degtinę - nereikės laikyti nė šaldytuve. O trauktinė, jei įdėsite nedaug lapelių, nusidažys gražia žalia spalva. Įdėjus daugiau ji tampa beveik juoda.
Mėgsta saiką
Liko sužinoti, kaip stevija auginama. Literatūra nurodo, kad stevija nepakelia šalnų. Taigi Lietuvoje daržininkai ją turėtų sėti kambaryje į vazonus apie balandžio pradžią. Tiks daržo žemė. Būtų naudinga iki ketvirtadalio atmiešti ją perlitu, ceolitu ar smėliu.
Pirmaisiais auginimo metais padariau klaidą - į substratą pridėjau daug durpių. O jų stevija nemėgsta. Sėklytės užbarstomos 0,5 centimetro smėlio sluoksniu. Į šiltnamį stevijos daigus galima persodinti kartu su pomidorais ir sodinti maždaug kas pusantro sprindžio (30 cm). Tačiau laukiant vėlyvųjų šalnų augalus teks pridengti sodoplėvele arba plastikiniu gaubtu.
Stevija nemėgsta nei šlapios, nei sausos dirvos. Todėl laistyti reikia reguliariai, bet negausiai. Tręšti taip pat reikia labai saikingai. Ypač reikia riboti azotines trąšas, nes jų perteklius mažina lapų saldumą ir aromatą. Geriausia būtų kas 2-3 savaites palaistyti arbatos spalvos rauginto mėšlo skiediniu.
Galima auginti kaip kambarinę gėlę
Augalas užauga iki trijų keturių sprindžių (apie 75 cm) aukščio ir dviejų su puse sprindžio (50 cm) pločio. Stevijų lapai skinami anksti rytą, kai juose yra daugiausia saldaus glikozido. Rudenį pjaunamas ir džiovinamas visas krūmelis. Sudžiūvusius lapus reikia nubraukti ir išrinkti visas mažas šakeles.
Kai kas steviją augina maždaug kibiro tūrio mediniuose ar plastikiniuose vazonuose. Jų dugne per du pirštus reikia pripilti skaldos, keramzito ar kitokios drenažo medžiagos.
Kai praeina šalnų pavojus, vazonus galima išnešti į lauką. Kalnų augalas vėsaus oro nebijo. Rudenį, laukiant pirmųjų šalnų, stevija vėl galima įnešti į šiltnamį. Radau žinių, kad rudenį prieš šalnas stevija galima iškasti iš grunto, patrumpinti jos šakas ir persodinti į didelį, maždaug kibiro dydžio, medinį ar plastikinį vazoną. Žiemą augalą 13 valandų per dieną reikės papildomai apšviesti 40 W galingumo liuminescencine lempa.
Žiemojimas ir dauginimas
Kiti augintojai šaknis su žemės gumulu sudeda į dėžutes, užpila jas perpus su smėliu sumaišyta daržo žeme ir per žiemą laiko 5-10 laipsnių vpagal Celsijų temperatūroje. Šaknis retkarčiais reikia sudrėkinti. Tokias sąlygas galima sudaryti ir rūsyje, ir buitiniame šaldytuve.
Steviją galima įšaknydinti. Tereikia 4-5 cm ilgio pažastinį ūglį su viena ar dviem poromis lapų pamerkti į vandenį. Po poros savaičių pasirodys šaknelės. Tuomet daigus galima persodinti į lengvą substratą. Įšaknydinti galima ir pavasarį (jei augalą žiemą auginote šiltoje patalpoje ar sausį atželdinote iš šaknų), ir antroje vasaros pusėje. Bandžiau įšaknydinti ir lengvame dirvožemyje. Dauguma šakelių taip pat įsišaknijo.
