Ir mane tai erzina. Ne todėl, jog laikyčiau save neklystančia, viską išmanančia ar nemokėčiau priimt kritikos. Aš tiesiog nelabai suprantu, kodėl „klasikinis“ tapatinamas su „vieninteliu“.
Įsivaizduokit, kad kepat kugelį. Užplikot verdančiu pienu? Dedat kepto svogūno? Mušat kiaušinių? Kombinatorika sako, kad galimi aštuoni skirtingi atsakymų „taip“ ir „ne“ trejetai. Vadinasi, aštuonios skirtingos kugelio versijos. Kuri iš jų yra neklasikinė? Kurį pavadintumėt „naujausio modelio kugeliu“? Nė vieno. Nes šito reikalo esmė vis tiek yra tarkuotose bulvėse ir orkaitėj, t.y., pagrindinėj sudedamojoj daly ir paruošimo būde.
Lygiai tas pats su beveik visais klasikiniais patiekalais – visuomet egzistuoja produktų ir proporcijų variacijos. Žinoma, visada galima ginčytis, kurio receptas yra arčiau originaliojo (jei toks egzistuoja), tik man tai kažkodėl nepanašu į veiklą, kuriai tiktų būdvardžiai „smagi“ ar „naudinga“. Aišku, negalim atmest galimybės, kad aš tiesiog kažkaip iškreiptai suprantu linksmybes ir naudą, todėl jeigu jums nuo to pasidaro geriau... Žodžiu, aštrinkit liežuvius, negaila. Aš tuo tarpu ką nors salotoms supjaustysiu.
***
Dėl originaliųjų Nicos salotų sudedamųjų dalių smarkiai ginčijamasi. Kiaušiniai, tunas, ančiuviai, alyvuogės – taip, be abejonės. Problema iškyla, kai kalba pasisuka apie daržoves. Reikia ten virtų bulvių ar nereikia, dedami artišokai ar nededami, ir t.t., ir pan. Žodžiu, pateikiu lietuvio dūšiai priimtinesnę versiją.
Nicos salotos
4 porcijoms reikės:
2 nemažų bulvių
4 kiaušinių
300 g šparaginių pupelių
salotų gūžės
2 didelių pomidorų
2 trumpavaisių agurkų
nedidelio baltojo svogūno
4-6 ančiuvių filė
2 skardinių konservuoto smulkinto tuno savo sultyse (po 180 g)
geros saujos smulkių juodų alyvuogių*
smulkintų petražolių
Užpilui:
šaukštelio Dijon garstyčių
1/4-1/3 šaukštelio druskos
šaukštelio citrinos sulčių
šaukštelio raudono vyno acto
80-100 ml ypač tyro alyvuogių aliejaus
šviežiai maltų juodųjų pipirų
Procesas:
Neluptas bulves išverdam pasūdytam vandeny. Ataušinam, nulupam, supjaustom skiltelėmis. Su kiaušiniais pasielgiam lygiai taip pat, tik vandens sūdyt nereikia.
Šparagines pupeles susmulkinam 2-3 cm ilgio strypeliais ir apverdam 2-3 minutes. Ataušinam.
Pasiruošiam užpilą: garstyčias ištrinam su druska, supilam citrinos sultis ir actą, gerai išmaišom. Tuomet plakdami plona srovele supilam aliejų. Plakam, kol masė truputį sutirštėja. Pagardinam pipirais.
Pomidorus supjaustom skiltelėm, agurkus – puapskritimiais, svogūną - kubeliais. Ančiuvių filė susmulkinam ir sumaišom su nusunktu tunu (teisingiau būtų plonai pjaustytas filė išdėlioti ant salotų viršaus, bet man labiau patinka rast ančiuvių gabalėlių tuno masėj). Salotas kruopščiai nuplaunam, nusausinam ir suplėšom.
Pasiruošiam keturias lėkštes. Padalijam į jas salotų lapus. Ant viršaus kraunam po ketvirtį agurkų, pomidorų ir svogūnų. Apšlakstom trupučiu užpilo. Toliau dėliojam bulves ir kiaušinius. Į lėkštės centrą dedam tuno ir ančiuvių masę. Apibarstom alyvuogėm, apšlakstom likusiu padažu, apibarstom petražolėm. Valgom. Skanaus.
*taip, alyvuogių nuotraukoj ir aš nematau.
***
Salotų lapai, skrebučiai, parmezanas – atrodytų, paprasčiau nebūna. Jei ne užpilas. Nors ir ten nieko labai sudėtingo nėra, nebent kiaušinio virimas su chronometru (esu tikra, kad tikrai rasit versijų, kuriose kiaušiniai naudojami žali ar nenaudojami visai). Originalus užpilo receptas yra užpatentuotas ir anapus Atlanto tikrai rastumėt prekybos centrą, kurio lentynose užtiktumėt „Cardini‘s Original Ceasar dressing mix“, t.y., Cezario salotų padažo, pavadinto jų kūrėjo italo Ceasar Cardini vardu. Va.
Cezario salotos
4 porcijoms susirandam:
gūžės romėniškų (iš bėdos – Iceberg) salotų
100 g parmezano sūrio
Skrebučiams:
100 g baltos duonos (batonas irgi tiks; svoris nurodytas jau nupjausčius pluteles)
3 šaukštų alyvuogių aliejaus
pusės šaukštelio džiovintų itališkų žolelių mišinio*
žiupsnelio druskos
Užpilui:
didelio labai šviežio kiaušinio
šaukštelio Vorčesterio padažo
3 šaukštų šviežiai spaustų citrinos sulčių
skiltelės česnako
žiupsnio druskos
žiupsnio pipirų
šaukštelio Dijon garstyčių
80 ml ypač tyro alyvuogių aliejaus
Procesas:
Pirmiausiai pasiruošiam skrebučius. Įjungiam orkaitę kaisti – 150 laipsnių. Duoną supjaustom maždaug vienodo dydžio kubeliais. Aliejų sumaišom su druska ir žolelėm. Kubelius beriam ant skardos, apšlakstom aliejum – stengiamės, kad jo pakliūtų ant kiekvieno duonos gabalėlio, todėl apšlakstę pamaišom. Kepam 10-15 min, kol dailiai apskrunda. Leidžiam visiškai atvėst.
Tuomet pereinam prie smagiausios dalies – užpilo. Nedideliam prikaistuvy užverdam 1,5-2 vandens. Šalia pasidedam dubenėlį su šaltu vandeniu. Į prikaistuvį dedam kiaušinį, verdam 45 sekundes, ištraukiam ir dedam į dubenėlį. Šitaip mes truputį sutirštinam kiaušinį, bet iš esmės turim jį dar žalią. Leidžiam visiškai atvėst.
Nedideliam dubenėly sumaišom Vorčesterio padažą, citrinos sultis, sutraiškytą česnako skiltelę, druską, pipirus ir garstyčias. Tuomet įmušam kiaušinį ir išplakam iki vientisos masės. Nesiliaudami plakti plona srovele pilam aliejų. Ploną srovelę miniu ne šiaip sau – per greitai supylus aliejų, tasai susipyks su kitais padažo ingredientais ir atsiskirs, o tai nėra tas beveik kreminis padažas, kurio mes norim. Žodžiu, įplakam aliejų ir nesiliaujam kankint mikserio, kol padažas nesutirštėja iki maždaug kefyro konsistencijos.
Salotos krupščiai nuplaunam, dar krupščiau nusausinam ir suplėšom. Sudedam skrebučius. Parmezaną supjaustom drožlėm (sūris pakankamai kietas, kad šitai procedūrai pakaktų bet kokio aštrėlesnio peilio) ir suberiam į salotas. Supilam užpilą, išmaišom ir nedelsiant kraunam į lėkštes. Arba viską dėliojam sluoksniais tiesiai į lėkštes – kaip jau jums patogiau. Skanaus.
*jei vietoj žolelių dėtumėt sutraiškytą česnaką, irgi būtų labai teisinga
***
Sykį, vartant kažkurios viešojo maitinimo įstaigos meniu, mane ištiko beveik isteriško juoko priepuolis, nes prie graikiškų salotų sudedamųjų dalių buvo paminėti graikiniai riešutai – va, ko reikia, kad patiekalas būtų graikiškas, pasirodo.
Bet gana kalbėt apie mano smagius išgyvenimus. Pakalbėkim apie šitas tinginio salotas. Pjaustom stambiai, sūrio nesmulkinam (nes graikai būtent taip ir patiekia – su dideliu fetos gabalu vidury lėkštės), užpilų negaminam ir tingim toliau.
Graikiškos salotos
4 valgytojams susirandam:
5-6 pomidorus
3-4 trumpavaisius agurkus
raudonąjį svogūną
žaliąją papriką
100 g žaliųjų alyvuogių
200 g fetos sūrio
pipirų
džiovinto čiobrelio
ypač tyro alyvuogių aliejaus
Procesas:
Čia viskas taip paprasta, kad net aprašinėt nejauku. Supjaustom daržoves norimo dydžio gabalėliais. Nelabai smulkiai. Sumaišom, sudedam perpjautas per pusę (arba ne) alyvuoges.
Paskirstom jas į keturias lėkštes. Ant kiekvienos daržovių porcijos guldom po 50 g fetos gabalėlį. Apibarstom pipirais ir čiobreliu (taip, taip, jokios druskos – pakaks fetos sūrumo). Patiekiam pastatydami šalia butelį kokybiško alyvuogių aliejaus – valgantysis pats nuspręs, kiek aliejaus jam reikia. Dar visai sąžininga valgančiųjų atžvilgiu šalimais padėt vyno ar balzaminio acto butelį arba pusiau perpjautą citriną – jei sykiais valgytojams rūgšties pritrūktų. Skanaus.
Šypsokitės!
Inga
