Pagaminę iš jos košę, dalitai užkaitė savo senovinę keptuvę ir po pusvalandžio buvo pagaminta pirmoji karamelė. Tuomet nekilo problemos, kur tokį dalyką galima būtų dėti. Karamelė buvo suvalgyta, įvertintos jos skonio savybės, o netrukus buvo patiekta ant pagrindinio brahmano stalo.
Nuo tų laikų visus pasaulio konstruktorius ir išradėjus kankina mintis – kur dar galima būtų panaudoti deginto cukraus gabalėlį.
Netrukus, t.y., po poros amžių, cukranendrių cukrus laivais buvo nugabentas arabams ir egiptiečiams. Su arabais viskas aišku – cukrus buvo naudojamas tūkstančiui ir vienai saldumynų rūšiai gaminti. Bet Senovės Egiptas? Pasirodo, vertingos karamelės savybės, o konkrečiai plastiškumas ir lipnumas, buvo įvertinti pačių valdovų. Išmoningos valdovės iki tol depiliacijai naudojo medaus ir vaško mišinį. Tačiau karamele plaukelius rauti pasirodė paprasčiau, maloniau ir skaniau.
Kaip buvo įprasta Senovės Europoje, viskas, kas patekdavo į Egiptą, išplisdavo į visas šalis. Žinoma, ne iš karto, bet per dešimtį amžių egiptiečių kultūriniai pasiekimai pasiekė net Kijevo Rusią. Visą tą laiką karamelė buvo sumaniai slepiama nuo pastabių istorikų akių ir liaudies atmintyje išliko tik kaip saldus desertas turtingiesiems, o ne iečių antgalių tepalu ar išmoningo kiniško kankinimo būdo elementu. Tačiau kokybinės karamelės savybės pamažu patraukė išradingųjų inžinierių dėmesį.
Šviežiai pagaminta karamelė yra elastinga. Jai galima suteikti bet kokią formą, kurią riboja tik vaizduotė. Žinoma, paprasčiausia yra jau ataušusį gaminį sulaužyti į gabalėlius ir pasivadinti kubizmo stovyklos šalininku. Tačiau buityje pyragaičiai nesunkiai puošiami saldžiais lapeliais, žiedeliais ir gyvūnėliais, pagamintais iš dar šiltos karamelės. O kinai savo šventėms pagamina netgi karamelinius drakonus. Tikriausiai jie tikisi, kad karamelinio drakono filė suteiks amžiną jaunystę – visai kaip ir tikro.
Karamelė yra lipni. Ir Senovės Indijoje, ir dabartinėje, karamele iš pradžių ištepama viskas, kas galima, o po to ji valgoma. Spjaudantis pūkeliais ir niekaip neatsiklijuojančiais pakuotės popieriaus gabalėliais. Prancūzai sumaniai panaudojo šią savybę ir sugalvojo tortą croquembouche. Šis tortas, pagamintas iš karamele suklijuotų eklerų, gali būti neriboto dydžio ir puošti bet kokį šventinį stalą tuo pačiu paremdamas lubas. O dar prie karamelės gerai limpa musės. Tikriausiai tuomet ir buvo išrasta lipni juosta vabzdžiams gaudyti.
Karamelės apvalkalu galima padengti bet kokį produktą. Paprastai tai daroma su obuoliais ar riešutais. Bet štai kai kurie vokiečių medikai, tiksliau, ponas Carlas Soldanas, prieš šimtmetį taip pavaidino savo sergančią atžalą. Dukteriai taip patiko postulato apie vaistų kartumą paneigimas, kad atsirado iki šiol išlikęs „Soldan“ prekės ženklas.
Apskritai vaikų ir karamelės derinys sukuria ypatingą konstruktyvų efektą. Padovanojus vaikui saldainį ant pagaliuko jis netrukus grįš nešdamasis visą kolekciją įvairiausių prilipusių dalykėlių. Nebarkite jo, o pasistenkite saldainį atsargiai nuvalyti. Galbūt kada nors taip rasite prilipusį auksinį pinigą. O ir pats pagaliukas saldainyje – tai pat išradimas. Jis istorijos eigoje buvo išrastas daug kartų – kaip specialus patobulinimas diduomenei.
Bet svarbiausia, kad karamelė – visų pirma saldumynas. Nors kas nori ja apklijuoja sienas ar stalų apačias, visgi karamelė – neprilygstamas skanėstas. Kuriuo pasimėgauti gali net diabetikai, nes mokslinės minties galiūnai žmonijai jau padovanojo ir becukrę karamelę. Tačiau žmogaus fantazija yra beribė ir kas žino, galbūt rytoj šis paprastas saldainis taps priemone užkariauti tolimąjį Kosmosą! Viskas mūsų rankose.
