„Apie arbatą yra labai mažai teorijos, bet yra 3 pagrindinės ruošimo taisyklės. Geras vanduo, teisinga temperatūra ir gera arbata“,- tvirtino meistras, kažką uoliai burdamas arbatinuke. Gavome po taurę beveik bespalvio, bet švelnaus skonio karšto gėrimo – pasirodo, tai žalioji arbata.
Tačiau daugiau arbatos ruošimo paslapčių išgauti nepavyko, o ir pats Marekas savo įgūdžių pervertinti nebuvo linkęs, nors arbatą ruošia jau 10 metų: „Arbata kaip ir muzikinis kūrinys – ar tau pavyko gerai sugroti, sužinai tik tai padaręs. Gali treniruotis, bet ar išeis, niekas nežino“.
Kuklus buvo ir restorano virtuvės šefas Mumin-Akia, atnešęs dubenį savo paruošto gardaus „Vestuvinio“ plovo. Šis patiekalas uzbekui atnešė sėkmę 1993 metais, kai jį pagaminęs 1000 žmonių, laimėjo Uzbekistano plovo gaminimo čempionatą ir tapo pripažintu aukščiausio lygio virėju. Pats Mumin-Akia ypač didžiuojasi ne šia pergale, o tuo, kad po didelės jo surengtos puotos uzbekų verslo ir politikos elito atstovams jam asmeniškai padėkojo Uzbekistano vidaus reikalų ministras.
„Švytintys valgančiųjų veidai visada yra pats aukščiausias įvertinimas“, – sako virtuvės meistras. Ir pakviečia paragauti kitų uzbekiškų gardėsių – pradedant autentiška duona, kepama čia pat krosnyje, baigiant apskrudusiais šašlykais, garuose virtais mantais ir saldžiąja pachlava.
