Vyriausias „Kalnapilio“ aludaris, neseniai turėjęs progą teisėjauti net dvejuose alaus čempionatuose – Lietuvoje ir Portugalijoje, pastebi, kad alaus gamybos ir vartojimo kultūra Lietuvoje auga tikrai pastebimai.
Ar dažnai tenka teisėjauti panašiuose čempionatuose?
Pirmą kartą teisėjo amplua save išbandžiau prieš 2 metus, kai buvau pakviestas teisėjauti namų aludarių konkurse „Aludarių taurė”. Šiais metais tai jau buvo trečias kartas, kai galiu iš arti pamatyti Lietuvos aludarius ir įvertinti jų darbus.
Tuo tarpu į platesnius vandenis išplaukiau praėjusiais metais, gavęs kvietimą teisėjauti Londone vykstančiuose prestižiniuose „World Beer Awards” apdovonojimuose, į kuriuos vėl važiuosiu šį rugpjūtį. Šiuo metu gyvenu neseniai Portugalijoje vykusių „Ibeerian Awards” įspūdžiais. Tai buvo labiau craft alaus festivalis, nustebinęs aludarių išradingumu ir kūrybingumu eksperimentuojant su alaus skoniais.
Papasakokite, kaip vyksta profesionalus alaus vertinimo procesas?
Visas vertinimas vyksta taip vadinamos „aklos” degustacijos principu. Teisėjai sėdi prie stalo ir vienas po kito jiems nešamas alus nepažymėtose taurėse.
Įvertinamo gėrimo spalva, priklausomai nuo rūšies ir jo drumzlumas arba skaidrumas. Taip pat vertinamas jo aromatas, skonis, poskonis. Atsižvelgiama, ar alus neturi nebūdingo tam tikram alaus stiliui aromato ar skonio.
Degustacijos metu ypatingas dėmesys skiriamas ir aplinkai, kurioje ji vyksta. Labai svarbu, kad nebūtų jokio triukšmo, pašalinių kvapų, o gomuriui nuplauti – griežtai tik vanduo ir beskoniai sausainiai. Teisėjas privalo gerai išmanyti savo amatą ir turėti tvirtą nuomonę, nes alaus skoninės savybės gali patikti konkrečiam žmogui, tačiau neatitikti stiliaus parametrų.
Alų verdate jau daugiau nei 15 metų. Ką Jums, kaip patyrusiam aludariui, reiškia galimybė vertinti kitų aludarių nuveiktus darbus?
Bene didžiausi privalumai – patirtis ir įkvėpimas. Tiek Lietuvos, tiek pasaulio mastu organizuojamuose čempionatuose turiu progą susipažinti, pabendrauti su kitais aludariais, apsikeisti žiniomis ir praplėsti akiratį. Tokius renginius paprastai lydi daug kalbų apie alų ir alų įvairovė, kai per keletą dienų paragauji daugiau nei 100 skirtingų alaus rūšių.
Žinoma, beragaujant visada kyla pamąstymų, kas patiktų lietuviams, taip ir ateina įkvėpimas ieškoti, tobulinti, atrasti naujus skonius.
Vis dėlto ir patiems aludariams tai yra puiki galimybė pasitikrinti savo įgūdžius, pasilyginti su kitais aludariais. Taip pat gaunamas grįžtamasis ryšys iš teisėjų, kurie parašo komentarus, kodėl taip vertina, įvardija privalumus ir trūkumus.
Kaip vertinate aludarių čempionatus Lietuvoje ir užsienyje?
Esminis skirtumas yra mastas. Lietuvoje dar 2012 metais pirmą kartą surengta „Aludarių taurė“, kurioje iki šiol dalyvauja tik naminį alų gaminantys meistrai. Tuo tarpu pasaulinio lygio čempionatuose susirenka aludariai iš įvairių pasaulio kampelių, juos vertina tarptautinė teisėjų komisija, tarp kurių – daugiau nei 20 metų patirtį turintys alaus ekspertai.
Alaus rūšių asortimentas pasaulinio lygio čempionatuose irgi gerokai skiriasi, tarkime, šiais metais „Aludarių taurėje“ buvo pateikta 116 alaus rūšių, o tarptautiniuose čempionatuose pateikiami nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių rūšių.
Ar galite teigti, kad alaus gamybos kultūra Lietuvoje auga?
Vienas akivaizdžiausių pavyzdžių yra tiesiog skirtingų rūšių alaus pasirinkimas - prieš 10 metų parduotuvėse galėjome rasti vos kelių rūšių užsienietiško alaus, dabar turime galimybę paragauti giliai Europoje ar už Atlanto išvirto alaus, palyginti alų, kurį verda net Tolimųjų Rytų meistrai.
Džiugu, kad netgi neturintys nieko bendro su alaus gamyba, vis daugiau nusimano apie šio gėrimo kokybę, nebijo išbandyti naujų alaus rūšių ar skonių, vis dažniau šį gėrimą derina su maistu.
Netgi aukšto lygio restoranuose išpopuliarėjo maisto ir alaus derinimas, todėl šis gėrimas pamažu tampa konkurentu vynui, pakeičiančiu jį netgi prie desertų. Tai rodo, kad Lietuvos taip pat neaplenkia pasaulinės tendencijos, kuriomis vadovaujasi tiek patys aludariai, tiek alaus entuziastai.
