Mokslininkų teigimu, būtent tylint atsistato išsekusios smegenys ir išvargęs kūnas.
Tyrimais įrodyta – triukšmas skatina organizme streso hormonų gamybą. Per ausis garsas siunčiamas į smegenis kaip elektros signalas.
Net kai miegame, organizmas reaguoja į garso bangas, smegenų dalis amygdala (smegenų dalis susijusi su atmintimi ir emocijomis) tampa aktyvi, gaminasi streso hormonai. Todėl gyvenimas nuolatiniame triukšme reiškia, kad visada didelis šių žalingų hormonų lygis.
Triukšmas siejamas su aukštu kraujospūdžiu, širdies ligomis, cypimu ausyse ir sutrikusiu miegu. Stiprus triukšmas dirgina, šiuo metu vis daugiau žmonių laiko save ypatingai jautriais, negalinčiais funkcionuoti chaotiškoje, triukšmingoje aplinkoje.
Mokslininkai dabar įrodė ne tik tai, kad triukšmas kenkia, bet ir tai, kad tyla gydo.
Tylos poveikis
Dar 2011 m. Pasaulinė sveikatos organizacija (PSO) padarė išvadą, kad 340 mln. Vakarų Europos gyventojų kasmet netenka milijono metų sveiko gyvenimo būtent dėl triukšmo. PSO taip pat informavo, kad 3 000 mirčių nuo širdies ir kraujagyslių ligų pirminė priežastis susijusi su dideliu triukšmu.
Kornelio universitete profesoriaus Harry Evanso atliktas tyrimas, kuris išpublikuotas leidinyje „Psychological Science“, parodė – vaikai, kurių mokykla yra netoli oro uosto, patiria reakciją į stresą, kuri faktiškai verčia juos ignoruoti triukšmą. Paaiškėjo, kad vaikai ignoruoja tiek žalingą oro uosto triukšmą, tiek kitus stipresnius garsus, pvz., kalbą.
Šis tyrimas – įtikinamas rodiklis, kad triukšmas kelia stresą ir yra žalingas.
Mokslininkai netyrė tylos, jos privalumus pastebėjo atsitiktinai. Tylėjimas moksliniuose tyrimuose buvo laikomas bazine riba, su kuria mokslininkai lygina triukšmo ar muzikos poveikius.
2006-aisiais gydytojas Luciano Bernardis tyrė fiozologinį triukšmo ir muzikos poveikį. Jis padarė stulbinamų atradimų. Pasirodo, tuo metu, kai jo tiriamieji būdavo tyloje tarp triukšmo ir muzikos, jie jausdavo labai stiprų poveikį. Dviejų minučių trukmės pauzės efektyviau atpalaiduodavo smegenis nei rami muzika ar ilgesnė tyla, buvusi patalpoje prieš eksperimentą.
Iš esmės atsitiktinės pauzės tapo svarbiausiu L. Bernardžio tyrimo aspektu. Viena iš esminių šio tyrimo išvadų – tylėjimą sustiprina kontrastai.
Smegenys atpažįsta tylą ir į ją reaguoja
Daugelis mokytojų, vedančių meditacijas specialistų tai žino, je pataria dienos metu daryti trumpas meditatyvines pauzes. Galbūt daugelis laiko tylą informacijos trūkumu, vis tik moksliniai tyrimai rodo priešingai. Smegenys atpažįsta tylą ir labai stipriai į ją reaguoja.
Regeneratyviosios biologijos tyrėja Imke Kirste iš Djuko universiteto padarė išvadą, kad dvi valandos tylėjimo per dieną skatina ląstelių vystymąsi hipokampe – ši smegenų dalis susijusi su atmintimi ir su jausmais.
Kai žmogus tyli, smegenys gali atnaujinti dalį savo kognityvinių gebėjimų.
Mes nuolat apdorojame didelį kiekį informacijos. Tyrimai rodo – didelis krūvis tenka smegenų žievės kaktos skilčiai, esančiai po kaktikauliu, kuri atsako už kalbą, raumenų judesius, veiklos planavimą bei sprendimų priėmimą.
Kai būname vieni ir tylime, mūsų smegenys gali atsipalaiduoti, o minėta smegenų dalis pailsi.
Tyrimais įrodyta, kad tyloje naujos ląstelės diferencijuojasi į neuronus ir integruojasi į sistemą, be to, būnant tyloje smegenys efektyviau apdoroja informaciją. Galima analizuoti savo gyvenimą, matyti perspektyvą, kas yra gyvybiškai svarbu psichikai.
Tylėjimas malšina stresą ir įtampą
Triukšmas kelia stresą, o tyla malšina stresą ir įtampą tiek smegenyse, tiek kūne. Tylėjimas papildo mūsų pažinimo išteklius. Triukšmas vargina, prastėja žmogaus koncentracija, kognityviniai gebėjimai, silpsta motyvacija ir smegenų veikla (tai patvirtina tyrimai).
Tyrimų duomenimis, tylint praleistas laikas gali kuo puikiausiai atnaujinti tai, kas buvo prarasta dėl stipraus triukšmo. Senovės dvasiniai mokytojai žinojo – tyla gydo, skatina įsigilinti į save, tylėjimas atkuria pusiausvyrą tarp kūno ir proto. Dabar ir mokslas tai patvirtino.
