aA
Nors mūsų įprotis atostogauti būtinai tik vasarą gerokai susilpnėjo, poreikis atsipalaiduoti ir pasilepinti karščiausiu metų laiku daugumai vistiek prabunda. Ir kuo karščiau kepina saulė, tuo įkyriau lenda mintys: “Neskubėk, pasigrožėk žydru dangumi – darbas ne vilkas, į mišką nepabėgs… Juk ir taip dirbi, dirbi, ir nieko nematai…”
Svajotojas
© Corbis/Scanpix
Truputį pasilepinam, kiek suplanuoti darbai leidžia, ir genam save toliau – tinginiauti juk nedera, juk nedėsi pastangų – nebus ir rezultatų.

Reikia judėti! Ir kuo daugiau – tuo geriau.

Kaip tik apie tai besikalbėdami prisiminėme vieną seniai girdėtą istoriją. Gal ir jūs ją girdėjote – jei taip, gal pats laikas prisiminti?

Gražus vakaras. Virš vandenyno leidžiasi saulė. Ant kranto, patogiai įsitaisęs, po palme sėdi afrikietis ir grožisi prieš jį atsivėrusiu vaizdu. Į žemę bumpteli krisdamas kokoso riešutas. Afrikietis ištiesia ranką, pasiima jį, įgudusiu judesiu “atidaro” kevalą ir ima mėgautis gėrimu…

Kaip tik tuo metu pro šalį eina pora baltaodžių verslininkų, atvykusių čia tvarkyti reikalų. Jie pastebi vietos gyventoją ir ima jį “protinti”.

“Klausyk, - sako. - Štai sėdi tu čia nieko neveikdamas, ir lauki, kol nukris koks kokosas. O juk jaunas esi, vikrus, galėtum pats įlipti į palmę ir nuskinti visus tuos riešutus”.

“O kam?”, - nustebęs klausia afrikietis.

“Kaip tai kam, - čia jau nustemba abu verslininkai. - Vieną pats suvalgysi, o kitus, pavyzdžiui, mums parduosi. Jei dar liks – nuneši į viešbutį ana ten, kur daug atvykėlių gyvena, galėsi ir jiems parduoti.”

“Ir kas man iš to?" – vis tiek kažko nesupranta vietinis juodukas.

“Kaip tai - kas tau iš to – tu gautum pinigų!”, - sako vienas verslininkas.

„Na, ir ką aš daryčiau su tais pinigais?“ – vėl klausia afrikietis.

Baltaodžiam verslininkam tampa aišku, kad čia reikia nemenką „aiškinamąjį darbą“ atlikti: „Ot, žioplas daikte, nagi kai turėsi pinigų, nusipirksi karutį, prisiskinsi dar daugiau kokosų, prisikrausi jį pilną ir nuveši į miestą parduot.“

„Ir kas man iš to?“ – vistiek nelabai supranta afrikietis.

„Tada tu turėsi jau nemažai pinigų, - aiškina toliau verslininkai. - Už juos galėsi nusisamdyti keletą darbininkų ir nusipirkti sunkvežimį, darbininkai tau priskins dar daugiau kokosų, o tu, juos susikrovęs į sunkvežimį, galėsi nuvežti parduoti ne tik į miesto turgų, bet ir į aplinkines dykumų gyvenvietes.“

„Na, ir kas?“ – vėl klausia afrikietis, begukšnodamas kokoso pieną.

„Tada tu turėsi dar daugiau pinigų. Galėsi pasamdyti daug kokosų skynėjų, įsigysi laivą, ir gabensi savo kokosus net į Europą. Ten jie neauga, todėl tu juos brangiai parduosi, ir užsidirbsi labai daug pinigų.“

„O kas tada?“ - vėl klausia.

„Tada tu būsi labai turtingas žmogus! Turėsi savo biznį, nusisamdysi direktorių, verslas suksis, o tu pats galėsi daryti, ką nori – sėdėsi sau po palme vandenyno pakrantėje, grožėsies saulėlydžiu ir gurkšnosi kokosų gėrimą...“

***

Afrikietis kurį laiką patylėjo, pamąstė. Baltaodžiai verslininkai, nesulaukę jokios reakcijos, numojo ranka į tokį „negabų“ mokinį, dirstelėjo į laikrodį ir, supratę, kad daugiau nebegali užtrukti nė sekundės, nuskubėjo savais reikalais.

Tuo tarpu afrikietis tarė pats sau: „Keistuoliai... Juk aš ir dabar galiu sėdėti štai čia sau vandenyno pakrantėje, grožėtis saulėlydžiu ir gurkšnoti kokosų gėrimą...“

Gal pamanėte: iš tikrųjų, kodėl turėtų istorijoje minimas afrikietis vyrukas liautis mėgautis gyvenimu ir imti daryti tai, kame nemato jokios prasmės, naudos nei reikalo... Juolab kad dėl to jo gyvenimo kokybė, kaip jis pats ir mano, nei kiek nepagerėtų – kaip dabar jis sėdi po palme, taip ir vėliau, keletą metų padirbėjęs nelyg iš kailio nerdamasis, tą darytų.

Kažkas suskaičiavo, kad net 75% savo laiko mes skiriame darbui. Tai ne tik tos 8 valandos kasdien – tai ir kelionė į darbą bei atgal, ir pasiruošimas darbui, informacijos rinkimas bei mokymasis, galvojimas apie darbo reikalus, o taip pat ir jėgų atstatymas, kad rytoj galėtum vėl dirbti...

Trys ketvirčiai – ar neatrodo, kad tai vis tik labai daug, gerokai per daug tam, kad galėtume sau leisti šitiek laiko paskirti tam, kas, jūsų manymu, nėra nei svarbu, nei reikšminga? O paprastai juk mums gera daryti tai, kas mums teikia džiaugsmą, kas įdomu, kas gerai sekasi ir kur matome prasmę.

O gal pamanėte, kad anas vyrukas yra tiesiog kvailas tinginys, ir nemoka matyti toliau savo nosies? Jokio tikslo turėjimo, jokių siekių, jokios atsakomybės anei tobulėjimo... Taigi jis nieko gyvenime taip ir nepasieks! Ir sėdės po savo palme taip dienų dienas, kol pasens, iš pašalpų begyvendamas.

Laimingas? Na jau ne, dėkui už tokią laimę. Štai mes tai juk sakome, kad kiekvienas turi bent jau... pastatyti namą, pasodinti medį, užauginti vaiką. Žodžiu, kažką padaryti – siekti tikslo, arba, kitaip sakant rezultato. Tai vadinama orientacija į rezultatą.

Galima ir kita, priešinga orientacija – tai orientacija į procesą, t.y. patį veiksmą, kurį darome. Kai vadovaujamės ja, norime ne tiek pastatyti, pasodinti, užauginti, kiek statyti, sodinti, auginti. Taip pat ir sėdėti po palme...

Kuri geriau?

Viena vertus – kiekvienam savo, bet, kita vertus, turbūt sutiksite, kad pusiausvyros išlaikymas kuriant harmoningą asmenybę tikrai ne paskutinėje vietoje. Todėl gal verta išmokti naudotis abiem.

Jei darbe siekiame tikslų, skaičiuojame rezultatus, kaip kad įprasta suaugusiems ir rimtiems mūsų kultūros žmonėms, ir taip ilgainiui užmirštame, kad galima džiaugtis ne tik rezultatu, bet ir tuo, ką darome ir kaip tai darome – kada daugiau, jei ne per atostogas ar šiaip ištaikius kokį ilgą savaitgalį,  bent jau ramų vakarą, panirti į tą būseną, kuri vadinasi tiesiog čia ir dabar.

Nieko neplanuoti, nesistengti numatyti ir neanalizuoti, pamiršti priežastis ir net galimas pasekmes. Visomis mintimis ir emocijomis likti dabartyje – gal kaip tas afrikietis po palme. Kas iš to? Tiesiog pabandykite. Jei vieno-dviejų kartų neužteks, kad atsipalaiduotumėte ir atrastumėte naudą iš to žaidimo, vadinasi, esate “užkietėjęs rezultatininkas”. Bandykite dar ir dar – kas jau kas, o jūs tai tikrai mokate būti užsispyręs.

Ir dar apie laiką – įpratome sakyti, kad jo neturime. Kai siekiame tik tikslo ar rezultato, mums norisi jo greičiau ir daugiau, ir tuomet iš tikrųjų ima atrodyti, kad laiko mažai. Nors iš tiesų... Suskaičiuokime, kiek valandų skirta gyventi žmogui. Ar tas skaičius toks jau mažas?

O gal laiko mes turime nei per daug, nei per mažai – tiesiog pakankamai, kad galėtume daryti ir padaryti tai, ko tikrai norime, ir kas, mūsų nuomone, yra tikrai svarbūs dalykais Žinoma, jei niekada jų nepradėsime daryti, tai ir nepadarysime, tik laikas čia bus niekuo dėtas...

www.lokada.lt
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Orai: šaltis parodys savo nagus (9)

Pirmadienio dieną iš vakarų priartės nauja kritulių zona. Debesuotumas sparčiai didės....

Dėl 100 tūkst. ryžosi ekstremaliam eksperimentui: žmogaus protui tai per žiaurus išbandymas haliucinuoti pradėjo jau 3 parą (62)

Richas Alati tegalvojo apie šešiaženklę sumą. Kad ją laimėtų, jam tereikėjo ištverti 30...

Pagrindinis priekaištas Skverneliui: ką jo vietoje darė Grybauskaitė (463)

Į prezidentus kandidatuojantis Saulius Skvernelis teigė nematąs priežasčių, kodėl turėtų...

(Ne)Grįžtu. Apie tradicijas mirusįjį šarvoti lovoje ir emigracijoje palaidotus lietuvius (26)

Kai kurie nė neketina grįžti iš emigracijos, kiti apie tai svajoja dešimtmetį, o dar kiti...

Kaltinimų dėl neva išsigalvoto neįgalumo sulaukusi Antonovienė pratrūko: tik retas žino, kokią kainą moku už sportą (183)

„Mafijos tėvu“ vadinamo Vido Antonovo žmona Rima neseniai ir vėl atsidūrė dėmesio centre....

Miestietis laimingas pabėgęs į ekologišką vienkiemį, kuriam valdininkai net nesuteikia adreso (24)

Jei kadaise kauniečiui Tomui Didžiuliui kas būtų pasakęs, kad jis, tikras miesto vaikas, augęs...

Puikų Messi smūgį atrėmęs vartininkas nesulaikė „su mėsomis“ taranavusio Suarezo epizodo įrašas

Ispanijos „ La Liga “ čempionate 20-ame ture sunkią pergalę pasiekė namuose rungtyniavusi...

Po vandentiekio avarijos Vilniuje pagaliau gera žinia vairuotojams

Ketvirtadienį, sausio 17 d., apie 16.23 val., Vilniuje , Žemaitės g., trūko vandentiekio...

Rimvydas Valatka. Antrasis Mesijo atėjimas – iš Rusnės betliejaus (1110)

Vieni statė postamentus Raiteliui ir Basanavičiui. Kiti už valdiškus pinigus statėsi estakadą...

Atleisk ir pamiršk: kaip išsilaisvinti iš pykčio, pagiežos ir skausmo (11)

Būti visada nuolankiam, priimti viską, kaip yra, ir laukti, kol likimas visas problemas išspręs...