„Geriausia Naujųjų metų dovana – darbas“, – pastaruoju metu dažnai girdime sakant žmones. Todėl darbo vieta, kur praleidžiama visa diena, dažnai tampa paties darbuotojo fantazijos ir išmonės vaisiumi. Kitaip tariant, kaip pasiklosi, taip išmiegosi. Jaukią ir šiltą aplinką darbuotojai susikuria patys. O kvapą gniaužiantys vaizdai pro langus dažnai per krizę daugeliui yra tik prabangūs papildiniai.
Vaizdas
© Corbis

Vilties pasisemti – į pusrūsį

Vilniaus onkologijos ligoninės fizinės medicinos ir reabilitacijos masažuotojos žmonėms po sudėtingų operacijų padeda fiziškai sustiprėti ir sugrįžti į gyvenimo kasdienybę.

Ligoniai masažuotojas Gražiną Lavrenovienę ir Janiną Kazėnienę vadina savo gelbėtojomis, tad ligoninės pusrūsis kurį laiką jiems tampa viltį teikiančia patalpa. Į savo darbo vietą pusrūsyje masažuotojos laipteliais leidžiasi jau nebe pirmą dešimtmetį.

„Žiemą dienos šviesos ruoželis mus lepina labai trumpai. Iš namų anksti ryte išeiname ir grįžtame tamsoje. Gyvename kaip kurmiai. Vasarą – kiek linksmiau. Atvėrusios pusrūsio langelį, girdime kaukšint kulniukus, žinome, apie ką kalba statybininkai, susirinkę parūkyti, bet smagiausia būna, kai darbininkai pradeda pjauti žolę. Per vejapjovės burzgimą neįmanoma susikalbėti, tačiau jam aprimus pasklinda šviežiai nupjautos žolės aromatas“, – šypsojosi masažuotojos.

Stacionarinė ir ambulatorinė sergančiųjų onkologinėmis ligomis rea­bilitacija – ne itin linksmas darbas, todėl medikės savo darbo aplinką stengiasi pagyvinti gėlėmis ir nuolat skambančia muzika.

Geriausia vieta – ant kalniuko

Valstybinės augalų apsaugos tarnybos Fitosanitarijos tyrimų laboratorijos vyriausioji specialistė Danguolė Krušienė pro savo kabineto langą mato Rasų kapines.

„Kiekvieną dieną į darbą tenka eiti per kapines. Tai pats trumpiausias kelias. Kertu jas ir vasarą, ir žiemą, kai dienos pačios trumpiausios, ūkanotos. Eidama tikrai negalvoju, kuri vieta būtų geriausia mano kapui. O jei kas paklaustų, pasakyčiau, kad norėčiau ilsėtis ten, iš kur matyti mano darbovietė. Ant kalniuko. Juk visas gyvenimas – darbas. Čia praleidžiu daugiau laiko nei namie“, – šypsojosi D.Krušienė.

Danguolė patikino, kad jos kolegos ypač puikiai jaučiasi per Vėlines. Plazdančių žvakių jūra – nuostabus vaizdas.

„Nė vienam mūsų darbuotojui šis reginys nesukelia liūdesio. Eidama pro šviežiai supiltą kapą, nejaučiu blogų emocijų, liūdnų minčių. Sakoma „memento mori“ – prisimink mirtį. Žmonėms, iš savo darbo vietų matantiems kapus, tą filosofinę išmintį nesunku nuolat turėti galvoje, tačiau darbui tai nė kiek netrukdo“, – pasakojo D.Krušienė.

Žmonės, dirbantys prie Rasų kapinių, mato ir žino tai, apie ką net nenujaučia kiti. „Ekskursijas po Rasų kapines (dažniausiai lenkų turistams) veda narkomanai. Vasarą matome, kaip jie prausiasi, tvarkosi prie vandens kolonėlės, paskui apsirengę švariais drabužiais puola prie pasirodžiusių ekskursantų, veda juos prie Juzefo Pilsudskio kapo ir pasakoja, kad čia palaidota jo širdis.

Vakarais tuos pačius „gidus“ matome jau apspangusius nuo narkotikų. Labiausiai mus stebina jų paslaugumas, gebėjimas persiorientuoti ir meistriškai meluoti. Esą jie yra studentai, rudenį važiuosiantys mokytis į Lenkiją, kurią be galo myli, o dabar štai taip uždarbiauja. Be abejo, tokios kalbos sujaudina ne vieno lenkų turisto širdį“, – pasakojo D.Krušienė.

Vaizdas vertas milijono

Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų teisininkė Indrė Kunigėlytė ne kartą yra girdėjusi sakant, kad dirbant tokioje vietoje, kaip Valdovų rūmai, galima ir algos neimti.

„Kai pamato, ką aš kasdien regiu pro nedidelį savo kabineto langą, aikteli iš nuostabos. Tikina, kad toks vaizdas vertas milijono. Man labai malonu matyti mūsų trispalvę ant Gedimino pilies. Dar smagiau jaučiuosi, kai atėję pas mane į kabinetą žmonės pastebi tą vaizdą ir juo gėrisi. Tada sakau, kad algos reikia, nes norisi ne tik reginiu džiaugtis, bet ir šokolado kartais nusipirkti“, – juokėsi Indrė.

Kiekvienu metų laiku Gedimino kalno vaizdas vis kitoks, tačiau visada gražus. Nuostabus jis ir ankstyvą pavasarį, ir vasarą, ir auksinį rudenį. Kai už lango balta žiema, nuostabiai išryškėja mūsų vėliavos spalvos.

„Draugai sako, jog dirbdama tokioje vietoje niekada nepamiršiu, kur dirbu ir kam dirbu, kad patriotiniai jausmai turi apimti širdį kiekvieną dieną vos įžengus į kabinetą. Panašiai ir jaučiuosi. Manau, kad dauguma žino, kas yra Šventaragio slėnis ir ką Lietuvai reiškia Valdovų rūmai. Man patinka mintis, kad tik žinodami ir vertindami savo šalies praeitį galime eiti į priekį“, – sakė I.Kunigėlytė.

Tekančio vandens jėga

Tarptautinio komunikacijų bei ryšių su visuomene „VRP Hilleknowlton“ agentūrų tinklo projektų vadovė Elzė Pociūtė labai džiaugiasi, kad dirba moderniame daugiaaukštyje sostinės Žvėryno mikrorajone.

„Niekas kitas taip gerai neilsina pavargusių nuo kompiuterio akių, kaip tolimas ir gražus vaizdas per langą. Žvėryno vaizdas su tekančia upe, atsiveriantis pro septintojo aukšto langą, suteikia ir įkvėpimo, ir atgaivos“, – džiaugėsi E.Pociūtė.

Ji mano, kad gerų minčių gali sukelti ir kapinių vaizdas. Svarbu, kaip nusiteiksi, būsi optimistas ar pesimistas. Tačiau tekančios Neries vaizdo ji nenorėtų keisti. Elzei tekantis vanduo gražus bet kuriuo paros metu. Ryte upėje maudosi saulė, vakare atsispindintis miestas primena povandeninį pasakų pasaulį. Neris nuostabiai reaguoja į besikeičiančius metų laikus, tačiau įspūdingiausiai upė atrodo ankstyvą pavasarį, kai vaduojasi iš ledo gniaužtų.

„Tik nemanykite, kad rami upės tėk­mė nuteikia tik meditacijai. Ji kupina įvairiausių įvykių. Vasarą plaukia baidarės, kateriai, krantus aptūpia žvejai. Nejaukiai jaučiamės pamatę lekiančius gelbėtojų katerius. Tai ženklas, kad kažkas, šokdamas nuo tilto, bandė skandintis“, – pasakojo E.Pociūtė.

Tokiais atvejais biure dirbantys žmonės trumpam pamiršta darbą ir seka judėjimą upėje. Tačiau praeina valanda kita ir viskas nurimsta, gyvenimas sugrįžta į savo vėžes, o darbuotojai į savo vietas.

Vyras
Vyras
© Corbis

Jei negali pakeisti situacijos, bandyk keisti požiūrį

Karolina Bajoriūnienė, Psichologijos ir psichoterapijos centro „InVito“ psichologė

Šiais laikais, kai krizė iš daugelio atėmė galimybę realizuoti save darbe, vaizdas pro langą darbo vietoje iš tiesų tampa tik papildoma, ne tokia svarbia detale. Tačiau kalbant apie jo įtaką darbuotojui pastebėta, kad neutraliausias ir labiausiai motyvuojantis vaizdas yra tas, kuris leidžia žvilgsniui „paklajoti“.

Vaizdą pro langą būtų galima prilyginti paveikslui. Be abejo, yra svarbu, ką jame matome, tačiau emociniam vaizdo priėmimui svarbiau yra tai, kokius rėmus kiekvienas žiūrintysis uždeda tam paveikslui. Rėmai – mūsų asmeninės emocijos, kurios susidaro iš patirties, įsimintinų ir svarbių mums įvykių. Tie rėmai atitinka patarlę: jei negali pakeisti situacijos, bandyk keisti požiūrį į ją.

Prieš kurį laiką girdėtas pasakojimas labai gerai paaiškina, kaip skirtingai mes galime priimti ir išjausti tą pačią situaciją. Tik nuo mūsų priklauso, kaip mes jausimės ir ką iš tiesų matysime pro savo langą.

Vienoje ligoninės palatoje gulėjo du sunkūs ligoniai. Vienas – prie lango, o kito lova buvo prie pat durų.

– Kas matyti pro langą? – kartą paklausė tas, kuris gulėjo prie durų.

– O! – sureagavo pirmasis. – Aš matau dangų, debesis, panašius į fantastiškiausius gyvūnus, ežerą ir mišką tolumoje.

Ilgainiui kiekvieną dieną prie lango gulintis ligonis pasakodavo savo palatos draugui apie tai, ką matė už lango. Apie valtį, žvejus, grįžtančius su dideliu laimikiu, ant kranto žaidžiančius vaikus, apie įsimylėjėlius, kurie laikėsi susikibę rankomis ir nenuleido vienas nuo kito spindinčių akių.

Kai jis pasakodavo apie atsiveriančius nuostabius vaizdus, jo kaimyną užvaldydavo nesuvokiama neapykanta.

„Taip nesąžininga, – galvojo jis. – Už kokius nuopelnus būtent jį paguldė prie lango, o ne mane. Kodėl aš esu priverstas spoksoti į šias apsilupinėjusias duris, kai jis mėgaujasi puikiu vaizdu už lango?“

Vieną kartą prie lango gulintį ligonį apėmė nevaldomas kosulio priepuolis ir jis pradėjo dusti. Drebančia ranka mėgino pasiekti mygtuką, kad išsikviestų seselę, tačiau dėl baisaus kosulio jam pritrūko jėgų. Palatos kaimynas viską matė. Jis tą pačią akimirką galėjo paspausti savąjį pagalbos mygtuką, tačiau to nepadarė.

Po kurio laiko pirmasis nutilo ir išsitiesė savo lovoje. Kai jį išnešė, kaimynas paprašė seselės perkelti jo lovą prie lango. Seselė perklojo lovą ir padėjo jam persikelti į pirmojo ligonio vietą. Įsitikinusi, kad ligoniui patogu, ji pasisuko išeiti. Tik staiga ją sustabdė kupinas nuostabos ligonio šūksnis:

– Kaip gi taip! Už lango tik aklina pilka siena! O tas, kuris numirė, pasakojo man, kad mato mišką, ežerą, debesis, žmones. Kaip gi jis galėjo visą tai matyti per šį langą?

Seselė liūdnai nusišypsojo ir tarė:

– Jis apskritai nieko negalėjo matyti. Jūsų amžinąjį atilsį kaimynas buvo aklas.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
Naujienų prenumerata

Top naujienos

Siūlę pirkusiems butą skraidyti sraigtasparniu turi bėdą: kitas kvartalas apsemtas (40)

Žmonės, pirkę namus naujai statomame namų kvartale „Šaulio slėnis“ Bajorų gyvenvietetėje...

Molėtų ligoninės vadovą papiktino ministro požiūris: mums skyrė mažiau laiko nei Minedui (36)

Mažosios rajonų ligoninės ne tik nesulaukia Sveikatos apsaugos ministerijos dėmesio, bet ir...

„Lietuvos geležinkeliai“ skųs Briuselio skirtą beveik 28 mln. eurų baudą papildyta (129)

„ Lietuvos geležinkeliai “ skųs Europos Komisijos skirtą beveik 28 mln. eurų baudą už 2008...

Žemės ūkio viceministras rėžė: Lietuvoje gaminami dvigubos kokybės produktai (8)

Žemės ūkio ministerija , kurios nurodymu buvo tirta Lietuvoje ir kitose Europos Sąjungos (ES)...

V. Landsbergis: jei būtų kitokia dvasia, jau eitume į Astravą (247)

Dabar laukiame likimo, vaizduodami, kad viskas gerai, bet, jei vyrautų kitokia dvasia, jau eitume į...

Rytiniame danguje – itin keistos spalvos saulė: ką tai reiškia (82)

Trečiadienio rytą į DELFI redakciją kreipėsi keli skaitytojai, atkreipdami dėmesį į saulė s...

Į ką atkreipti dėmesį ruošiant vasarnamį žiemai

Vėstantys orai ir kalendoriaus rodoma data aiškiai primena, kad pats metas suskubti ir tinkamai...

Kada delsti pavojinga: ignoravo problemą, kol iškrito ratas (1)

Cypimas, ūžimas, traškėjimas ir kitokie pašaliniai garsai, girdimi važiuojant automobiliu ,...

Verslininkas po kelionės Afrikoje: nerimavau, kad būsiu iškeptas ant laužo (5)

Grįžęs iš beveik mėnesį trukusios kelionės po Pietų Afrikos Respubliką 21-erių metų...

Kraupiai mylimąją Vilniuje nužudžiusio B. Cantat nuotrauka Prancūzijoje įplieskė didžiulį skandalą (2)

Vienas prancūzų žurnalas, sulaukęs kritikos už Lietuvoje savo širdies draugę nužudžiusios...