Vėliau, po studijų, išvykau gyventi į užsienį. Turėjau savo gyvenimą, bet bijojau jį gyventi, kurti santykius ar net savo šeimą, nes galvojau, kad nesugebėsiu to suderinti su savo „ypatinga“ šeima. Po kurio laiko supratau, kaip vis tik gera gyventi sau, todėl nusprendžiau grįžti į Lietuvą ir kurti savo gyvenimą. Viskas klostėsi kitaip.
Mamai reikėjo operacijos, po kurios ji negali pilnai rūpintis broliu (fiziškai jo pakelti), todėl turėjau grįžti pas juos į provinciją ir atlikti pareigą. Noro jais rūpintis visai neturiu, tik žinau, kad taip reikia.
Būna dienų, kad pykstu ant jų, kad trukdo man gyventi, erzina vien jų buvimas. Pasiilgstu nepriklausomybės, laisvės kurią turėjau. Pykstu ir ant savęs, kad nesugebu rasti išeities, kaip visa tai suderinti. Gyvenimas provincijoje irgi nepadeda.
Ar aš esu savanaudė, kad noriu turėti savo gyvenimą ir nesirūpinti tiek daug savo „ypatinga“ šeima? Ar vis tik turiu aukoti savo gyvenimą dėl jų?
Giedrė (vardas pakeistas)