3
Iš pradžių jis nieko nepasakė. Tik nejudėdamas stovėjo greta, užjaučiamai uždėjęs ranką man ant peties. Kai mano ašaros išseko, jo žmona, tuo tarpu atnešusi garuojantį arbatos puodelį, man padavė keletą nosinaičių ir užlipo laiptais į viršų, – turbūt nujautė, kad pasilikusi sutrukdytų išganingai išpažinčiai.
– At... atleiskite, atrodau juokingai! Nežinau, kas man užėjo... Pastaruoju metu aš labai įsitempusi, o šiandien buvo tokia siaubinga diena – to jau tikrai per daug!
Įsitaisęs fotelyje priešais mane, Klodas atidžiai klausėsi. Jis turėjo kažką tokio, kas skatino išsipasakoti. Žvelgė tiesiai į mane – ne tiriamai ar skvarbiai, o geraširdiškai, lyg būtų atvėręs man savo glėbį. Įsmeigusi į jį akis jaučiau, kad nėra reikalo apsimetinėti. Kad galiu kalbėti nesislėpdama po kauke. O mano širdį saugoję užraktai vėrėsi vienas po kito. Tiek jau to. Gal tai tik į gera?
Bendrais bruožais papasakojau Klodui, kad jaučiu kažin kokią širdgėlą, kad susikaupusios erzinančios smulkmenos galiausiai užnuodijo gyvenimo džiaugsmą, nors iš pirmo žvilgsnio iki laimės man nieko netrūksta...
– Matot, nesakyčiau, kad esu nelaiminga, bet ir laiminga nesijaučiu... O jausmas, kad laimė išslydo man iš rankų, tiesiog siaubingas! Tačiau neturiu jokio noro eiti pas gydytoją: jis tik pasakytų, kad man depresija, ir imtų šerti mane vaistais! Ne, tai tik kažkoks keistas liūdesys... Nieko rimta, bet vis tiek... Tarsi nieko nebesinori. Nebežinau, ar visa tai turi kokią nors prasmę!
Atrodė, mano žodžiai Klodą sujaudino, – net dingtelėjo mintis, ar tik jis nebus prisiminęs ko nors, ką patyrė pats. Nors buvome pažįstami trumpiau nei valandą, jautėmės nepaprastai artimi. Dar visai neseniai buvau svetima, o štai dabar išsipasakojusi staiga užmezgiau glaudų ryšį ir išsyk nutiesiau giją, siejančią mudviejų gyvenimo istorijas. Tai, ką atskleidžiau apie save, tikrai sujaudino, nes Klodas puolė nuoširdžiai mane guosti:
– „Mums reikia ne tik iš ko gyventi, bet ir dėl ko gyventi“, – teigė abatas Pjeras. Tad nereikia sakyti, kad tai nesvarbu. Anaiptol, tai nepaprastai svarbu! Į sielos skausmą negalima numoti ranka. Išklausęs jus, man regis, žinau, kas jus kamuoja...
– Tikrai? – šniurkštelėjau.
– Taip...
Klodas akimirką padvejojo, tarsi būtų mėginęs nuspėti, kaip priimsiu jo žodžius. Matyt, nusprendęs, kad reaguosiu palankiai, tarė lyg atskleisdamas paslaptį:
– Jums veikiausiai sunkus rutinitas.
– Kas toks?
– Sunkus rutinitas. Tai sielos negalavimas, nuo kurio kenčia vis daugiau žmonių, ypač Vakaruose. Simptomai beveik visuomet tokie pat: žmogus netenka motyvacijos, nuolat būna prastos nuotaikos, pats nebežino, ko nori, niekur nebeįžvelgia prasmės, yra nelaimingas, nors turi gausybę turtų, jaučiasi nusivylęs ir pavargęs...
– Bet... Iš kur jūs visa tai žinote?
– Aš – rutinologas.
– Rutino... Kas?
Tai buvo neįtikėtina!
Regis, Klodas buvo pratęs prie tokios reakcijos, nes išliko toks pat ramus ir atsipalaidavęs. Jis keliais sakiniais paaiškino, kas yra rutinologija – nauja mokslo sritis, dar negirdėta Prancūzijoje, bet jau plačiai žinoma kituose kraštuose. Papasakojo, kad mokslininkai ir tyrėjai suvokė, jog šis sindromas kamuoja vis daugiau žmonių. Kad galima nesirgti depresija, bet vis tiek jausti tuštumą, tikrų tikriausią širdgėlą ir niekaip neatsikratyti nemalonios nuojautos, jog turi viską, kad būtum laimingas, bet nenumanai, kaip tuo naudotis.
Klausiausi išplėtusi akis, gerte gerdama žodžius, kurie taip tiksliai perteikė mano jausmus. Paskatintas mano reakcijos, Klodas tęsė:
– Žinote, iš pirmo žvilgsnio rutinitas atrodo visai lengvas negalavimas, tačiau visuomenei jis gali pridaryti daug žalos: sukelti pesimizmo epidemijų, širdgėlos cunamių, pražūtingų slogios nuotaikos vėjų. Netrukus šypsena taps nykstančiu dalyku! Nesijuokite, tai tiesa! O ką ir kalbėti apie drugelio efektą! Kuo labiau plinta reiškinys, tuo daugiau žmonių nuo jo kenčia... Nevaldomas rutinitas gali sumažinti visos šalies laimės rodiklį!
Klodas kalbėjo pompastiškai: jaučiau, kad jis tyčia sutirština spalvas, stengdamasis mane pralinksminti.
– Ar kartais truputį neperdedate?
– Vargu bau! Nė neįsivaizduojate, kiek daug pasaulyje laimės analfabetų! O ką ir kalbėti apie emocinį neraštingumą! Tikra nelaimė... Ar jums neatrodo, kad nėra nieko blogiau nei nuojauta, kad gyvenimas praėjo pro šalį, nes neišdrįsai gyventi taip, kaip troškai, nesugebėjai likti ištikimas savo tikrosioms vertybėms, savo svajonėms, tam vaikui, kuriuo kadaise buvai?
– Hmm, hmm... Žinoma...
– Deja, mokykloje nemokoma, kaip ugdyti gebėjimą būti laimingam. O juk esama tam tikrų metodų. Galima turėti daug pinigų ir jaustis it žemę pardavus arba priešingai – turėti nedaug pinigų, bet semti gyvenimą pilnomis rieškučiomis... Gebėjimas būti laimingam turi būti ugdomas, puoselėjamas kiekvieną dieną. Tereikia iš naujo apmąstyti savo vertybių sistemą ir išmokti kitaip žvelgti į gyvenimą bei įvykius.
Klodas atsistojo, nuo didelio stalo paėmė dubenėlį, pilną saldumynų, ir pasiūlė jų man prie arbatos. Keletą nerūpestingai sukrimto ir pats, vis nepaliaudamas kalbėti, – regis, mūsų pokalbis jam buvo labai svarbus. Jis aiškino, kaip svarbu įsiklausyti į save, labiau save mylėti, atrasti savąjį kelią ir laimę, skleisti ją aplink save, o aš klausiausi ir svarsčiau, ką gi jam teko išgyventi, kad šie dalykai jam tokie reikšmingi...
Jis užsidegęs stengėsi įtikinti mane savo tiesa. Staiga Klodas nutilo ir įsmeigė į mane savo šiltą žvilgsnį, – atrodė, jis skaito mano mintis taip lengvai, kaip neregys Brailio raštą.
– Žinote, Kamile, daugelis gyvenime nutinkančių dalykų priklauso nuo to, kas vyksta štai čia, – jis patapšnojo sau per pakaušį. – Jūsų galvoje. Mes dar ne viską žinome apie psichikos galią! Nė neįsivaizduojate, kaip stipriai jūsų mintys veikia tikrovę... Tai panašu į reiškinį, kurį aprašė Platonas olos alegorijoje: oloje surakinti žmonės neteisingai suvokia tikrovę, nes mato tik iškreiptus daiktų šešėlius, – šie krinta ant sienos, nes žmonėms už nugaros dega liepsna.
Aš tylėjau ir pralinksmėjusi mąsčiau, kokia komiška ši padėtis. Tiesą sakant, nesitikėjau, kad praėjus valandai po avarijos filosofuosiu, įsitaisiusi jaukioje svetainėje!
– Platono alegoriją jūs gretinate su mūsų psichikos veikimu? Oho...
Klodas nusišypsojo.
– Žinoma! Įžvelgiu šį tą bendra: mintys – tai filtras tarp mūsų ir tikrovės. Įsitikinimai, išankstinės nuostatos ir nuomonės keičia tikrovę... O iš kur jie visi kyla? Iš jūsų psichikos! Vien tik iš jūsų psichikos! Vadinu ją „minčių fabriku“. Tai tikrų tikriausia gamykla! Bet gera naujiena ta, kad tas mintis galite pakeisti. Ar pasaulį matysite rožinėmis, ar juodomis spalvomis – tai priklauso nuo jūsų valios... Galite išmokti valdyti savo psichiką, kad ši nustotų krėsti jums šunybes: tereikia šiek tiek pastovumo, atkaklumo ir žinių apie metodą...
Jaučiausi apstulbusi. Nežinojau, ką ir bemanyti – gal jis beprotis, o gal jo įspūdinga kalba verta griausmingų plojimų? Neapsisprendusi tik pritariamai linktelėjau galvą.
Klodas, matyt, pajuto, kad suvirškinti daugiau informacijos jau neįstengčiau.
– Atleiskite, turbūt mano teorijos jums neįdomios?
– Visai ne, nieko panašaus! Man labai įdomu. Tik truputį pavargau, nekreipkite dėmesio...
– Tai normalu. Jei norėtumėte, kitą kartą apie šį metodą galėčiau papasakoti daugiau... Jis tikrai padeda žmonėms vėl įžvelgti prasmę ir susikurti pilnatvės kupino gyvenimo projektą.
Klodas atsistojo ir nuėjo prie nedidelio dailaus sekretero iš vyšnios medienos. Paėmęs kortelę, padavė ją man.
Sekretèras (pranc. secrétaire) – tam tikras baldas, kurį sudaro knygų spinta ir rašomasis stalas, dažnai ištraukiamos arba atlošiamos lentos pavidalo, – red. past.
– Užsukite progai pasitaikius, – tarė švelniai šypsodamasis.
Perskaičiau:
Klodas DIUPONTELIS,
Rutinologas,
De la Boesi gatvė 15,
75008 Paryžius,
06 78 47 50 18
Paėmiau kortelę nežinodama, ką ir manyti. Iš mandagumo pasakiau, kad pagalvosiu. Klodas neragino – atrodo, mano atsakymas jam ne itin rūpėjo. Kadangi buvau pardavimo vadybininkė, niekaip negalėjau suprasti: argi toks žmogus kaip jis neturėtų stengtis trūks plyš privilioti naujo kliento? Jis visai nesielgė kaip agresyvus prekeivis, – regis, tai rodo, kad jis kaip reta pasitiki savimi. Dingtelėjo mintis: jei nepasinaudosiu tokia proga, vienintelis ką nors prarasiantis žmogus būsiu tik aš pati.
Tačiau kol kas dar buvau įsiaudrinusi dėl šio vakaro, dėl tos kvailos avarijos, tos kvailos audros, lyg iš kokio prasto siaubo filmo... O dabar dar tas rutinologas! Sunku patikėti... Po penkių minučių pasirodys vaizdo kameros ir kas nors riktelės: „Slapta kamera!“
Sučirškė skambutis. Prie durų nepasirodė nei kameros, nei žurnalistai, tik atvyko techninė pagalba.
– Ar norite, kad jus palydėtume? – maloniai pasiteiravo Klodas.
– Ne, tikrai, ačiū... Susitvarkysiu. Ir taip buvote labai malonus. Neišmanau, kaip jums atsidėkoti...
– Nėra už ką. Pagelbėti tokiu atveju visiškai normalu! Grįžusi namo atsiųskite mums žinutę telefonu.
– Gerai. Viso geriausio, ir dar kartą ačiū!
Įsiropščiau šalia techninės pagalbos darbuotojo, kad galėčiau jam rodyti kelią iki avarijos vietos. Paskutinį kartą žvilgtelėjusi pro langą išvydau, kaip Klodas su žmona meiliai apsikabinę stovi ant lauko laiptų ir man mojuoja. Juodu atrodė nepaprastai įsimylėję ir artimi!
Mintyse saugodama tą laimės ir ramybės vaizdą, kračiausi techninės pagalbos automobiliu, gabenančiu mane į tamsą ir į problemų kupiną tikrovę...
