Tačiau yra žmonių, kurie skundžiasi, pyksta ir kenčia pastoviai. Visą laiką. Šie žmonės įsitikinę, kad jų gyvenimas kupinas neteisybės ir skriaudų. Jiems neprimoka už darbą, negrąžina skolų, kolegos rezga klaikias intrigas, parduotuvėse įkiša nekokybiškas prekes, oficiantai restoranuose juos niekina, taksi vairuotojai įžūliai kalba. Netgi po tekstu Feisbuke apie mielus katinėlius kažkas sugeba įsivelti su tokiu žmogumi į konfliktą ir mirtinai jį įskaudina.
Reali auka nuo tariamos skiriasi tuo, kad pirmosios gyvenime išties būta traumuojančio įvykio, kuris sukėlė realų stresą. O tariamos aukos gyvenime traumos arba išvis nebuvo, arba buvo taip seniai, kad niekas netrukdė jai ją pergyventi ir gyventi toliau.
Viena pažįstama moteris, sulaukusi daugiau kaip 40 metų ir turinti per daug nereikalingų kilogramų, skundėsi savo mama. Dėl storo užpakalio buvo kalta būtent mama, nes tuo periodu, kai pažįstama mokėsi vaikščioti, mama sodindavo ją į maniežą. Pažįstama pasiekdavo maniežo pakraštį, susidurdavo su kliūtimi ir krisdavo ant užpakaliuko. Dėl to užpakalis pasidarė storas ir sutrukdė pasiekti laimę gyvenime, kadangi ji stora ir mamos maniežas paralyžavo visą gyvenimišką aktyvumą.
Pasakodama šią tragišką istoriją, pažįstama valgė šokolado plytelę, gabalėlį po gabalėlio. Ir apskritai pyragaičiai, saldainiai ir bandelės užėmė labai didelę jos raciono dalį. Kaip ir skundai gyvenimu, mama, tragišku likimu. Mintis, kad mama tegu ir padarė žalos, tačiau per paskutinius 20 metų niekas netrukdė išbraukti saldumynus iš valgiaraščio, sukeldavo moteriai agresiją, pasipildavo kaltinimai žmonių nejautrumu ir žiaurumu: „tau lengva kalbėti, tavęs mama į maniežą nesodino!“
Skundai gyvenimu ir pyktis ant visų, kas drįso pasakyti „bent jau pabandyk kažko imtis“ – visų tariamų aukų nepakeičiami palydovai. Kodėl toks elgesys naudingas? Pirmas dalykas – nauda yra tiesioginė. Kai žmogus, turintis sveiką empatijos jausmą, pajunta užuojautą ir nori padėti. Tai visiškai natūralu – reaguoti į žmogaus nelaimę ir jam padėti. Ir ne visada iškart supranti, kas prieš tave stovi – žmogus, kuriam realiai reikia pagalbos, ar žmogus, kuris tik vaidina vargšelio vaidmenį.
Yra ir taip vadinama „antrinė nauda“ – iš pirmo žvilgsnio neakivaizdi, kadangi gaunama tokiomis sąlygomis, kurios kartais atrodo neįmanomos. Tariamų aukų atveju tokia nauda – tai galimybė apie nieką negalvoti, niekam nepadėti ir neprisiimti sau jokios atsakomybės už savo paties gyvenimą. Auką vaidinantys žmonės neužjaučia kitų, iš jų nesulauksi pagalbos, nes jie įsitikinę, kad tikrą ir realią bėdą turi tik jie vieni ir būtent jiems reikia padėti, būtent juos reikia palaikyti ir užjausti. Gyvenimas nukrypsta ne į abipusiai naudingus mainus, o vien į gavimą.
Naudinga nesiimti atsakomybės, nes tada nereikės nieko daryti. Galima paprasčiausiai skųstis ir laukti, kol kas nors pasigailės ir padės.
Ilgai bendrauti su tokiais žmonėmis neįmanoma. Iš pradžių įsitrauki, nuoširdžiai stengiesi padėti, tačiau labai greitai pastebi, kad skundų nemažėja, o bendras negatyvo srautas jau pilasi ir ant tavęs. O svarbiausia, kažkuriuo momentu, klausantis eilinio skundo dėl vyro, kolegos, viršininko, draugo, anytos ar nepažįstamo nenaudėlio, tau kyla klausimas: o kaip dažnai tai atsitinka mano paties gyvenime? Kaip dažnai su manimi įžūliai kalba vairuotojas, neprimoka už darbą, apgauna, išduoda, rezga intrigas ar užsipuola Feisbuke? Kažkas negerai su šiuo pasauliu? Ar visgi su žmogumi, kuris nori matyti tik vieną pasaulio pusę – neteisingą, o save laikyti tik nelaimingu ir kenčiančiu?
Atsakymas paprastas. Pasaulis labai margas. Žmonės jame skirtingi. Kiekvienam blogiui yra savas gėris. Ir gyvenimo prasmė ne ta, kad laikytumeis vienos pusės, vieno ašigalio – nesibaigiančios laimės ar begalinių kančių, o ta, kad įgytum pačios įvairiausios patirties.
O besiskundžiantiems galiu pasakyti tik viena – jūs rimtai galvojate, kad visi kiti žmonės gyvena ant kažkokio stebuklingai laimingo debesėlio? Kur visi visada mandagūs ir geri, kur viršininkai visus labai vertina ir švaistosi premijomis kairėn ir dešinėn, kur niekada nesibaigia pinigai, kur vyrai nešioja moteris ant rankų, anytos myli marčias, vaikai neserga, draugės palaiko, o Feisbuko gyventojams patinka visa tavo rašliava? Tikrai taip galvojate?
Puiku. Palieku jus ir toliau gyventi iliuzijų pasaulyje.
