Pagrindinis šios istorijos veikėjas – Persevalis – paprastas jaunikaitis, gyvenantis nuošaliame kaime, kuris jam atrodo esąs visas pasaulis. Tačiau vieną dieną į kaimą užklysta karaliaus Artūro riteriai, kurie savo didybe ir kilnumu taip sužavi Persevalį, jog šį apima nenumaldomas troškimas irgi tapti riteriu.
Palikęs gimtuosius namus, jis išsiruošia į ilgą įvairiausių nuotykių ir keistų susitikimų kupiną kelionę. Kartą, miškų glūdumoje jis netikėtai nuklysta į paslaptingą pilį ir čia jam tenka išvysti kažką įstabaus – Šventąjį Gralį – paslaptingą, švytinčią, brangakmeniais nusagstytą, stebuklingo eliksyro sklidiną taurę, kurią neša ne mažiau paslaptinga procesija.
Pilies šeimininkas, karalius, yra sužeistas ir sunkiai serga, todėl ir visa karalystė merdi. Persevaliui knieti paklausti, kodėl karalius sužeistas, kas jam nutiko ir kas slypi toje švytinčioje taurėje, tačiau to padaryti jis neišdrįsta, kadangi buvo išmokytas, kad klausinėti – nemandagu.
Kitą dieną pilis pradingsta lyg nebuvusi. Vėliau paaiškėja, kad jei tik jis būtų paklausęs, kodėl karalius sužeistas, būtų panaikintas karalystę kaustęs užkeikimas, valdovas būtų išgijęs, kraštas suklestėjęs, o Persevaliui būtų atitekęs Šventasis Gralis. Jaunuolis, suvokęs, jog neatliko to, kas jam buvo skirta padaryti, pradeda ilgas Graliopilies paieškas – tam, kad vėl sutiktų karalių ir užduotų išganingąjį klausimą.
Amerikiečių mitologas Josephas Campbellas yra sakęs, kad visi mes esame gyvi pasakų ir mitų personažai. Gatvėse pilna vaikščiojančių raudonkepuraičių, miegančiųjų gražuolių, su drakonais kariaujančių jaunikaičių ir ieškoti Šventojo Gralio susiruošusių riterių. Pasakos ir mitai – tai ne išgalvotos istorijos apie nebūtus dalykus. Simboline, „stebukline“ kalba juose pasakojama apie įvairius asmenybės brandos, sąmonės transformacijos aspektus.
Jos įspėja, nurodo, pamoko, žadina, atspindi. Bėda ta, kaip sako Campbellas, kad skaitydami pasakas ir mitus mes linkę suprasti jas tiesiog pažodžiui, o tai tas pat, kaip valgyti restorano meniu, o ne patiekalus, kurie tame valgiaraštyje surašyti.
Mūsų gyvenimuose atsispindi ne tik kažkada sukurtų, iš lūpų į lūpas perpasakotų ir išgrynintų simbolinių pasakojimų scenarijai, mes juos kuriame ir užrašome dabartyje.
Tiesa, gal jau praėjo tie laikai, kai šeima ilgais žiemos vakarais susirinkdavo prie židinio pasimėgauti pasakojimo menu. Tačiau dabar mes turime filmus, kompiuterinius žaidimus, istorinius, fantastinius, detektyvinius ir visokius kitokius romanus. O tai ir yra mūsų laikų mitai bei pasakos. Ir, nors iš pirmo žvilgsnio pati kalba ir pasakojimo kontekstas atrodo šiuolaikiški, juose taip pat gausu simbolių ir tų pačių, nuo senų senovės pasakose ir mituose besikartojančių motyvų.
Šventasis Gralis – anuomet, dabar ir visada
Na, o nuo pasakojimo apie Šventąjį Gralį pradėjau ne šiaip sau. Visų pirma, pagrindinis šios pasakos motyvas – sunkiai surandamo, paslapties apgaubto lobio paieška – itin universali pasakų alegorija. Šis motyvas sutinkamas įvairių šalių ir iš įvairiausių laikmečių atkeliavusiose pasakose, mituose, legendose. Tai nebūtinai yra taurė, gali būti ir brangakmenis, neregėtą išmintį sauganti knyga, dainuojantis perlas ar paslapties skrynia.
Paprastai tikroji to lobio paslaptis taip ir lieka iki galo neatskleista, tačiau ji siejama su pilnatve, klestėjimu, sveikata, gyvybe. Net ir pasakojimo apie Šventąjį Gralį turime ne vieną variantą (yra prancūziška versija, britiška, iranietiška ir daugiau), ir kiekviename iš jų apie Gralį pasakojama šiek tiek kitaip. Kai kur Gralis yra net ne taurė, bet akmuo, iš aprašymo labai primenantis filosofinį akmenį. Taigi, ne tiek svarbu, koks konkretus daiktas yra tas lobis, kiek tai, ką jis simbolizuoja.
Legenda apie Gralį viduramžiais buvo neįtikėtinai populiari ir, nors vėliau ji buvo gerokai primiršta, prarado savo žavesį, ilgainiui ir vėl atgijo. Panašu, kad tam tikrais istorijos laikotarpiais žmonėms šios pasakos reikėjo labiau, jos simbolika labiau atliepdavo jų pačių gyvenimus nei kitais laikotarpiais.
Iškalbingas faktas: pastaraisiais metais šis pasakos motyvas itin dažnas populiariausiuose romanuose ir kino filmuose. Pažiūrėkime, kokie romanai šiais laikais labiausiai mėgstami kad ir mūsų Lietuvoje. Epopėja greičiausiai prasidėjo nuo gražios Paulą Coelhą išgarsinusios knygelės „Alchemikas“, kurioje lyriškai pasakojamas filosofinio akmens ieškojimo kelias.
Na, o paskui ironiškoji Umberto Eco „Fuko švytuoklė“, vėliau garsusis Dano Browno „Da Vinčio kodas“, Joannos K. Rowling „Hario Poterio“ knygų serija. Taip pat kiti tų pačių bei nepaminėtų autorių kūriniai: „Angelai ir Demonai“, „Ketverto taisyklė“, „Paslaptinga karalienės skrynia“, „Rožės vardas“ ir daugybė kitų knygų, jau nekalbant apie ekranizuotas pasakas vaikams ir ne tik jiems.
Žinoma, ne visose iš jų legendos apie Gralį simbolika yra vienodai ryški: kai kuriose simboliai ryškesni, kitose daugiau dėmesio skiriama pačiai intrigai sukurti, netikėtiems siužeto vingiams. Vis tik, daugelyje tokių istorijų galime įžvelgti keturis jas siejančius momentus:
Pirmasis – tai paslapties gaubiamas lobis, radinys, žinia, kurios suradimas nulems žmonijos ar / ir pagrindinio veikėjo gyvenimo lūžį.
Antrasis: tas lobis tarsi visuomet buvo kažkur netoliese, bet niekas ar tik išrinktieji žinojo apie jo egzistavimą, jis buvo visuotinai pamirštas ar slepiamas sąmoningai.
Trečiasis: norint surasti šį lobį ir sužinoti jo paslaptį, tenka nueiti ilgą kelią, patirti gausybę išmėginimų, išspręsti daug galvosūkių ir atlaikyti aplinkinių puolimą.
Ketvirtasis: pagrindinis herojus gauna kvietimą, raginantį pradėti ieškojimų kelią. Svarbią žinią jam patiki mirštantis artimasis, sutinkamas nepažįstamasis, kuris paragina leistis į kelionę, gaunamas laiškas ir pan.
Ką reiškia šie pasakos momentai ir kodėl apskritai pastaraisiais metais mums taip parūpo surasti Šventąjį Gralį (kad ir ką tuo vardu vadintume)?
Ne imituoti gyvenimą, o iš tikrųjų jį gyventi
Gralio simbolis
Bet koks simbolis yra nepaprastai įdomus tuo, kad išlaikydamas tą pačią prasmę (tiesa, dažniausiai daugialypę) jis gali įgauti visiškai skirtingus pavidalus. Taip ir Gralis gali virsti filosofiniu akmeniu, alchemikų auksu, tobulą harmoniją įkūnijančia mandala, o gal ir nušvitusia Budos sąmone. Ši taurė simbolizuoja pilnatvę, autentišką, nesuvaidintą, tikrą gyvenimą, nušvitimą, per vargus subrandintą gyvenimo išminties vaisių.
Anot psichoanalitikės, legendos apie Gralį tyrinėtojos Emos Jung, Gralis – tai subrendusio, savo potencialą atskleidusio žmogaus, pačios jo savasties simbolis. Mano minėtasis mitologas J. Campbellas Gralį laiko besąlygiškos meilės, atjautos (Persevaliui reikėjo užduoti klausimą, kuris kiltų iš atjautos, susirūpinimo), ne egoistiško, drąsaus, įkvepiančio gyvenimo simboliu.
Stebuklas čia pat
Pasakojimas apie Šventąjį Gralį – alegorinė stebuklinė pasaka. Būtent šis momentas itin atpažįstamas ir mūsų šiuolaikinėse „pasakose“. Istorijos pradžioje mes supažindinami su paprastu, niekuo neišsiskiriančiu veikėjo gyvenimu. Jis – vienas iš mūsų. Toliau užsimezga intriga: pasirodo, egzistuoja kažkas (rankraštis, taurė, lobis), apie ko egzistavimą nei mes, nei herojus net nenumanėm, apie ką sužinojus žemė ima slysti iš po kojų ir svaigsta galva, kažkas, kas gyvenimą tikrai pavers ypatingu. Taigi, intrigą kuria nuoroda į stebuklą.
Bepigu buvo antikos žmonėms. Jie turėjo dievus, kurie mito ambrozija, darė stebuklus, prisikeldavo iš mirusiųjų, keliaudavo tarp požemių ir dausų ir, be abejonės, visaip dalyvavo žmonių gyvenime.
Lietuvių pagonių gyvenimas taip pat turtingas stebuklų. Tarkime, perkūnija jiems buvo ne fizikos dėsnių nulemtas reiškinys, o paties dievo Perkūno iškalbingas balsas, griaudžiantis žmonėms. Pagaliau ir dabar katalikai turi angelus sargus arba šventuosius. Pastaraisiais gali būti paskelbti tik jo vardu įvykus patvirtintam stebuklui.
Deja, daugelio vakarietiškos (įskaitant ir Lietuvos) visuomenės narių tikėjimas šiais dalykais nebėra tvirtas. (Nors apie 80 % lietuvių yra pakrikštyti ir laiko save katalikais, tačiau pagal bažnyčios pateikiamą statistiką tik 10 % mūsų esame iš tiesų praktikuojantys katalikai). Tad stebuklui vakariečio sąmonėje teko nuolankiai pasitraukti kažkur į užribį. Vis tik jo ilgesys liko. Vienus šis ilgėjimasis skatina panirti į ezoterinių tekstų ir liudijimų studijas, kitiems bent jau tam kartui pakanka įdomiai, intriguojančiai suregzto savaip stebuklinio romano siužeto.
Kas yra tas stebuklas – nutvieskiantis gyvenimą neregėtomis spalvomis, esantis čia pat ir tarsi kiekvienam pasiekiamas, bet kartu tikra paslaptis, sunkiai surandamas lobis? Išvertus į psichologinę kalbą, stebuklo ilgėjimasis iš tikrųjų yra sąmoningumo ilgesys. Tai siekimas įžengti į dar neatrastas, nepažintas savo asmenybės, sąmonės kerteles, o per tai iš tiesų pažinti ir patį žmogų, troškimas atskleisti savo potencialą, atrasti savo galias, kurti, judėti ir, kaip Šventajame Rašte pasakyta, „turėti gyvenimo apsčiai“.
Mokslininkai teigia, kad mes įsisąmoniname tik 0,005 % to, ką patiriame, ir apskritai naudojamės tik maža savo smegenų potencialo dalele. Įsivaizduokime, jei sąmoningumas staiga taptų kad ir dešimt kartų didesnis, kaip mes tada suvoktume pasaulį ir save pačius? Kaip tai pakeistų mūsų gyvenimą? Argi tai nebūtų stebuklas?
Kelias
Pirmą kartą mūsų pasakos veikėjas Persevalis atklysta į Šventojo Gralio pilį atsitiktinai, tarsi ji čia kažkur netoliese yra nuo seno. Tačiau kaip pilis atsirado, taip ir pradingo, na, o antrą kartą sąmoningai ją surasti – tikros riteriškos dvasios ir ištvermės reikalaujantis žygis.
Anot šios legendos tyrinėtojo Jeano Markale, patį Gralį pamatyti arba apie jį sužinoti – visai nesudėtinga. Pavyzdžiui, vienoje šios legendos versijoje Gralis nuolat pasirodo tai vienam, tai kitam veikėjui. Panašu, kad bet kas gali jį pamatyti, tačiau norint pažinti, kas iš tikrųjų yra Gralis, atskleisti jo paslaptį, reikia nueiti ilgą kelią.
Todėl, kaip sako autorius, ne tiek svarbus pats Gralis, kiek jo siekimas ir kelias, kurį riteriams tenka įveikti. Panašiai, kaip ir su meile: įsimylėti ir patirti tą pirmąjį svaiginantį meilės pliūpsnį tikrai kiekvienas sugeba, tačiau po to nueiti ilgą meilės išgryninimo ir dviejų pilnatvės siekimo kelią pavyksta nedaugeliui.
Tas pats dėsnis galioja ir kalbant apie asmenybės brendimą. Jaunatviškas polėkis gyventi įdomų, spalvingą, kūrybišką ir prasmingą gyvenimą pažįstamas daugeliui, tačiau norint tai tikrai įvykdyti, reikia susigrumti su daugybe išbandymų, atlaikyti aplinkos spaudimą, pamokslaujantį visuomenės balsą, nurodinėjantį, kaip reikia gyventi ir tapti vidutinybe, ramybės nedrumsčiančiu individu.
Sunkumai ir išbandymai
Viduramžiai, kada buvo parašyta ir išpopuliarėjo legenda apie Gralį, garsėjo savo kategoriškumu, moraliniais suvaržymais. Tuo metu visuotinis bažnyčios balsas nurodinėjo, kaip žmogus turi gyventi, kuo ir kokiam būti. Sugebėti atrasti savo kelią ir juo eiti viduramžių žmogui buvo nepaprastai sunkus, rizikingas uždavinys.
Autentiško, savo, o ne aplinkos primesto gyvenimo ilgesys vertė jį kurti tokias simbolines istorijas kaip „Pasakojimas apie Gralį“, kurios paskatintų to siekti ir suteiktų gaires, kaip tai padaryti. Šiais laikais žmogus taip pat patiria nuolatinį programavimą, koks jis turi būti, kas yra laimingas, sėkmingas žmogus, kaip jis turi rengtis, kalbėti, kuo domėtis, kaip šypsotis. Šią funkciją atlieka reklama, mada, stiliaus žurnalai, pats vartotojiškumas. Todėl, kaip įvardijo J. Campbellas, dauguma žmonių ne iš tikrųjų gyvena savo gyvenimą, bet imituoja jį.
Mes gyvename taip, kaip liepia tėvai, mokykla, religija, visuomenė, reklama, bet ne taip, kaip kviečia gyventi mūsų pačių širdis. „Turi nužudyti drakoną, kuris šnypščia, „tu privalai“, tik tada pasieksi Gralį“ (J. Cambell). Šių laikų drakonas sako: „Tu privalai pasirinkti perspektyvią profesiją, jei tik tavo diplomas leidžia. Kas matė, kad su tokiu intelektualiniu bagažu kas nors taptų miškininku ar masažiste; toks tavo noras yra gryniausia nesąmonė.“
Arba teigiama: „Privalai diena iš dienos būti su savo šeima, kaipgi tu gali mėnesiui visus palikusi iškeliauti ir bastytis po kažkokią Prancūziją, Pietų Afriką ar Bulgariją; tave pasaulį pažinti kviečiantis balsas tik rodo tavo neatsakingumą.“ Dar: „Jei nori pradėti tapyti, privalai pirmiausia baigti dailės mokyklą, kitaip tu būsi tik niekam neįdomus mėgėjas, saviveiklininkas.“
Tai vis tas drakonas, kurį autorius ragina nudėti. Tuos, kas ryžtasi iš tikrųjų gyventi gyvenimą, laukia pilnas gyvybės, bet ir nelengvas, nuolatinį aplinkos spaudimą patiriančiojo kelias. Kaip J. Campbellas mėgo sakyti, „jei pasiryši eiti savo keliu, net paukščiai ir tie terš tau ant galvos, bet, žinai, net nesivargink nusivalyti“.
Kvietimas
Kaip jau minėjome, paprastai siekti Gralio, sąmoningumo, pilnakraujo gyvenimo kaip pasakose, taip ir gyvenime žmogų kažkas pakviečia. Pasakose ir romanuose tuo kviesliu būna neaiškiomis aplinkybėmis gautas laiškas, nepažįstamas riteris, sapne pasirodantis išmintingas senelis ar tarsi vizija aplankiusi nepaprasto grožio mergelė, o gal kaip tik bjauri, bet protinga senė. O kaip gyvenime?
Mūsų realybėje kvietimas irgi pasibeldžia dažniausiai netikėtai. Galbūt studentas, bebaigiąs ekonomikos studijas, patiria aibę keistų sutapimų, kurie galiausiai priverčia suvokti, kad iš tikrųjų jis visą laiką norėjo tapti gydytoju, ir ryžtasi pradėti studijas iš naujo. Moteris, perskaičiusi knygą, galiausiai pripažįsta sau, kad jau ilgą laiką gyvena netikrą, jausmų prasme vienpusį ir bevaisį gyvenimą ne su tuo žmogumi ir, nepaisant daugelio smerkiančių žvilgsnių, ryžtasi išsiskirti ir pradėti gyvenimą iš naujo.
Pora, skaudžiai išgyvenusi abipusę neištikimybę, išgirsta kvietimą susituokti antrą kartą ir šį sykį iš tikrųjų mokytis klausyti, matyti ir jausti vienas kitą. Sėkmingas verslininkas patiria artimo žmogaus netektį, kas priverčia jį iš naujo įvertinti savo gyvenimą ir imtis nors ir mažiau pelningos, tačiau kūrybiškesnės ir tikrą pasitenkinimą teikiančios veiklos.
Kai kvietimas pažadina tikresniam gyvenimui, reikia atlikti veiksmą: galbūt tai akivaizdus, visiems matomas gyvenimo posūkis, o gal tik pakviestajam žinomas, daug drąsos reikalavęs vidinis šuolis, kuris išoriškai nepastebimas. Tačiau reikia atminti vieną dalyką, kaip ir pasakojime apie Gralį, sąmoninga kelionė į Gralio pilį prasideda pačioje gūdžiausioje vietoje, ten, kur miškas tankiausias ir tamsiausias. Galimybė atrasti asmenybės gilumą ir atskleisti savo galias paprastai išryškėja tada, kai yra sunkiausia.
Šventasis Gralis mano gyvenime
J. Cambelas yra sakęs, kad pragaras – tai išdžiūvęs gyvenimas. Išdžiūvęs, nes kelias į Gralyje esantį gyvybės eliksyrą taip ir nepradėtas eiti arba pakeliui nuklysta kažkur į užmarštį, stereotipus, nepasitikėjimą, nuobodulį ar tiesiog tvarkingai, be aistros surikiuotą gyvenimą.
Taigi jei kirba nuojauta, kad kažkur slypi neatrastas lobis, kurio aš visa širdimi ilgiuosi, galbūt laikas pagaliau paklausti savęs to, ko Persevalis pirmą kartą taip ir neišdrįso paklausti: „Kodėl karalius manyje yra sužeistas ir kodėl aš gyvenu gyvenimą, neišlaisvinęs savo širdies ir sąmonės galių?“
Kas aš esu?
Budistų vienuoliai praktikuoja vieno klausimo meditaciją. Ji vyksta taip: vienuolis klausia kito, kreipdamasis į jį vardu, pavyzdžiui, „Šanai, kas tu esi?“. Kai šis atsako, jo vėl paklausiama to paties, tai kartojama vėl ir vėl. Tokia meditacija trunka visą dieną ar dar ilgiau. Šį pratimą adaptavo ir psichologija. Jis atliekamas psichologinių, savimonės augimo ir asmenybės pažinimo seminarų metu. Žinoma, tam neskiriama visa diena, apsiribojama valanda, pusvalandžiu ar penkiolika minučių. Šį pratimą galima atlikti ir savarankiškai su artimu žmogumi.
Susiraskite atokią, ramią vietelę, kur jūsų niekas nesutrukdys – nei kiti žmonės, nei telefono skambučiai. Klausiama turi būti vis to paties žmogaus, po pasirinkto laiko (ketvirčio valandos, valandos) galite apsikeisti vietomis. Kiekvieną kartą klausiant svarbu ištarti klausiamojo vardą (pvz., „Kamile, kas tu esi?“). Iš pradžių atsakymai greičiausiai bus greiti ir standartiniai (esu žmogus, studentas, sesuo, tėvas, dailininkė ir t. t.), stebėkite kur šis klausimas, užduodamas vėl ir vėl, veda jus toliau.
Naujajame žurnalo „Aš ir psichologija“ numeryje skaitykite:
Eglė Špokaitė: „Scenoje jaučiuosi drąsiau, nei gyvenime.“
Ką darau, kai vadovauju?
Efektyvus mokymasis – kas tai?
Tėvai ir mokykla – atsakomybės dalybos
Ar jūsų vaikas pasiruošęs mokyklai?
Kaip nuraminti verkiantį kūdikį?
Kas tampo mūsų stygas?
Laikas – mūsų?
Sakralinė geometrija
Poilsiautojo kūnas
Kaip noriu, taip atrodau?
Geštalto terapija – pabusk dabartyje
Tai chi – kūno filosofija
Atleisti svarbu – ir dėl kitų, ir dėl savęs.
Kur geriausia investuoti?
Atostogos ir „valgomojo turizmo“ sezono pabaiga
