Nė vienam žmogui, gyvenančiam taikoje su pačiu savimi, nereikalinga kitų žmonių kontrolė.
Šantažas – tai būdas kontroliuoti situaciją ir pajausti pasitikėjimą savimi.
Emocinis šantažas efektyvus tik tuo atveju, jei aplinkiniams leidžiame sužinoti, kur slypi mūsų pažeidžiama vieta ir kai skaidžiai reaguojame, jei tą vietą paliečia.
Mums paprasčiau patikėti kritika, nei pagyrimais. Viena skaudi pastaba gali padaryti didesnį poveikį, nei 20 komplimentų. Kritiškas atakas mes suvokiame aštriau ir dėmesingiau, nei pagyrimus. Mums atrodo, kad kritikoje daugiau tiesos ir nuoširdumo. Dėl šios priežasties net labiausiai pasitikinčią savo seksualumu moterį galima išmušti iš pusiausvyros kritiškomis pastabomis apie jos išvaizdą, ar kai imame lyginti ją su kitomis moterimis.
Negatyvūs palyginimai verčia mus pasijausti neadekvačiais. Mes ne tokie geri, ne tokie atsidavę, ne tokie darbštūs, kaip tas ar anas žmogus ir dėl to iškart pajaučiame nerimą bei kaltę. Tokį stiprų nerimą, kad lengviau nusileisti šantažuotojui, kad įrodytume, jog jis suklydo jus vertindamas.
Emocinis šantažuotojas puikiai žino, koks svarbus mums ryšys su juo. Jis žino mūsų silpnąsias puses ir didžiausias paslaptis. Ir nepriklausomai nuo to, kiek jis mus myli, šantažuotojas pasinaudoja šiomis žiniomis, kad pasiektų tai, ko jam reikia: kad mes jam paklustume.
Šantažuotojai rezga savo sąmoningas ir pasąmoningas strategijas, remdamiesi informacija apie mūsų baimes, o šitą informaciją jam pateikiame mes patys. Jie pastebi, ko mes bijome, kas verčia mus nervintis, kaip ir į kokius žodžius bei poelgius instinktyviai reaguojame.
Šantažuotojas moka puikiai maskuoti psichologinį spaudimą, mes jį jaučiame tokiu būdu, kad kyla abejonių, ar esame pajėgūs blaiviai vertinti tai, kas vyksta.
Kodėl tiek daug protingų, blaiviai mąstančių žmonių sutrinka, pasimeta, kai susiduria su elgesiu, kuris iš šalies atrodo toks akivaizdus? Viena pagrindinių priežasčių – šantažuotojas daro viską, kad nesuprastume, jog mumis manipuliuojama.
Yra viena nemaloni tiesa: paklusdami šantažuotojo reikalavimams, mes dar labiau jį skatiname ir kiekvieną kartą, kai – sąmoningai ar nesąmoningai – savo nuolaidomis padedame žmogui atlikti kažkokius veiksmus, mes visiškai konkrečiai duodame jam suprasti, kad jis gali taip elgtis ir toliau.
„Kankiniai“ iš pažiūros gali atrodyti silpnais, nors realybėje jie yra ne kas kita, kaip užsislėpę ir užsimaskavę tironai. Jie garsiai nerėkauja, nekelia skandalų, tačiau jų elgesys kelia jums skausmą, verčia sutrikti, kelia priešiškumą. Tokie šantažuotojai, apsimetę vargšėmis aukomis, turi tikrą talentą suversti jums atsakomybę už viską, kas vyksta jų gyvenime.
Meilę ir pagarbą šantažuotojas tapatina su absoliučiu paklusimu ir jeigu tokio paklusnumo nepasiekia, traktuoja jus kaip išdaviką.
Supratimas ir užuojauta geruoju nesibaigs, jei susidūrėte su emociniu šantažuotoju. Šie jausmai jį tik paskatina imtis dar ryžtingesnių veiksmų.
Be suvokimo iškraipymų, dauguma šantažuotojų stiprina spaudimą savo aukoms, keldami sumaištį jų galvose, skatindami žmogų suabejoti savo savybėmis, motyvais ir privalumais.
Šantažuotojai įsitikinę, kad konfliktai kyla dėl būtent mūsų daromų klaidų ir būtent mūsų charakterio, o save jie laiko išmintingais žmonėmis, kurie veikia, skatinami pačių kilniausių paskatų. Kalbant paprasčiau, mes esame blogi vyrukai, o jie – geri.
Šantažuotojas išpešios iš konteksto atskiras įvairiausių šaltinių citatas, komentarus ir pamokymus, kad įrodytų, kad pasaulyje egzistuoja tik viena tiesa – jo tiesa.
Emocinis šantažuotojas kaltina mus nesugebėjimu mylėti ar išsaugoti draugiškus santykius vien dėl to, kad mes nenorime tokio artumo, kokio jis reikalauja. Toks kaltinimas, jog esate kažkoks nepilnavertis, tampa mūsų pažeidžiama vieta, ypač jei kalba eina apie intymius santykius ar psichinę, protinę būklę. Nors šantažuotojai ir perdeda, švelniai tariant, teigdami, jog santykiai nepavyko dėl to, kad mes nesveiki ar nepilnaverčiai, visgi tokie jų tvirtinimai muša tiesiai į taikinį ir yra labai efektyvūs.
Manipuliavimas tampa emociniu šantažu, jeigu jis naudojamas pastoviai, kad priverstų mus nusileisti šantažuotojo reikalavimams, aukojant mūsų pačių norus ir gerovę.
Nepriklausomai nuo šantažuotojo stiliaus, savo spaudimą jis daro ir mus atakuoja visada prisidengdamas pačiomis kilniausiomis paskatomis.
Kaina, kurią tenka sumokėti už kapituliaciją šantažuotojui – milžiniška. Jo replikos išmuša mus iš pusiausvyros, sukelia gėdos ir kaltės jausmus. Mes suprantame, kad reikia keisti situaciją, prisiekinėjame sau tai padaryti, bet eilinį kartą ir vėl užkimbame ant jo gudrybės, apgaulės ar įkliūvame į spąstus. Pradedame abejoti savo sugebėjimu tesėti pažadus, prarandame pasitikėjimą savimi. Smunka savivertė.
Tačiau blogiausia yra tai, kad kiekviena kapituliacija šantažuotojo spaudimui griauna mūsų vientisumą – vidinį kompasą, kuris padeda orientuotis į savas vertybes, reguliuoti savo elgesį. Nors emocinis šantažas nepriskiriamas sunkiems kriminaliniams nusikaltimas, derėtų nė sekundei nepamiršti, apie kokią kainą eina kalba šiame lošime.
Jeigu taikstomės su emociniu šantažu, jis suėda mus iš vidaus, sukelia grėsmę patiems svarbiausiems santykiams ir savigarbos jausmui.
