Jau prabėgo ne vieneri metai, kai priėmiau sprendimą, apvertusį mano gyvenimą trijų šimtų šešiasdešimt laipsnių kampu. Ir to visiškai nesigailiu.
Visą gyvenimą buvau paklusni tėvų dukrelė. Buvau pirmūnė, mokyklą baigiau aukščiausiais balais. Po pamokų visada skubėdavau į įvairiausius būrelius: šokius, skambinimo pianinu pamokas, prancūzų kalbos pamokėles. Nesilankiau jokiuose vakarėliuose, namo grįždavau ne vėliau nei devintą valandą vakaro. Gyvenau nedideliame mieste.
Visą mano gyvenimą už mane sprendimus priimdavo tėvai. Jie nusprendė net ir tai, ką turiu studijuoti. Aš visada giliai širdyje svajojau būti dailininke, tačiau tėvams toks pasirinkimas buvo nepriimtinas.
Jie svajojo šeimoje turėti gydytoją. Kadangi egzaminus išlaikiau puikiai, įstojau į mediciną. Tikėjau, kad tėvai nori man geriausio, kad tai yra geras pasirinkimas. Tačiau jau pirmomis studijų dienomis supratau, kad medicina ne man – alpdavau per anatomijos darbus, pamačiusi studijoms paruoštus preparatus, ar pamačius kraują.
Visi sakydavo, kad tai „išaugsiu“. Tačiau su vėlesniais kursais buvo tik dar blogiau: operacijų metu man visada pasidarydavo bloga, negalėjau iki galo pasižiūrėti net ir gimdymo – nualpau vidury palatos. Be to, pamačiau kaip sunkiai dirba gydytojai, kaip dėl pacientų aukoja savo asmeninį gyvenimą. Jų beveik niekada nebūna namuose per didžiąsias šventes. Išvargina didžiulė įtampa darbe, pariniai budėjai taip pat atima daug sveikatos.
Negana to, jų toks atsidavimas Lietuvoje yra visiškai nevertinamas, gydytojai negerbiami, peikiami, gauna begales skundų... Algos jų taip pat apgailėtinos palyginus su atsakomybe, kurią jie kas dieną it kryžių tempia ant savo pečių. Nenorėjau tokio gyvenimo. Bijojau būti bloga gydytoja. Buvau įpratusi viską daryti šimtu procentu gerai. Bet čia to nesugebėjau...
Pakalbėjau su tėvais, pasakiau apie mintis nutraukti studijas. Tačiau jie manęs nesuprato. Nusistebėjo, „kokius niekus aš čia kalbu“. Mama net pagrasino, kad išsižadės manęs, jei jas nutrauksiu.
Įsivaizduokite, mama išsižadėtų vienintelės savo dukters... Po šio pokalbio grįždama namo nemačiau kelio per ašaras. Dar metus prasikankinau studijuodama mediciną. Išsilaikiau egzaminus, baigiau universitetą su pagyrimu ir dekano padėka. Tačiau į rezidentūrą nestojau. Nunešiau tėvams medicinos daktaro diplomą ir palikau: „Štai Jūsų taip svajotas diplomas. Bet aš gydytoja nedirbsiu“.
Tėvai baisiausiai užpyko. Išvijo mane. Po to kasdien sulaukdavau begalės tetų, dėdžių, kitų giminaičių skambučių su raginimu apsigalvoti, kai kurie jų net atvažiavo pas mane į didmiestį, kur nuomojausi butą. Neištvėrusi tokio spaudimo, sukrapščiusi visas santaupas, nusipirkau bilietą į Angliją ir išvykau.
Metus laiko užtruko, kol susikūriau naują gyvenimą. Metus laiko truko ir tėvų pyktis. Vėliau jie man atleido. Suprato, kad vaikai negali gyventi tėvų svajonių.
Dabar esu tikrai laiminga. Esu ištekėjusi, turiu nuostabią dukrelę, su vyru plėtojame savo verslą. Mačiau, kaip mano mažoji žengia pirmuosius žingsnius, kaip ištaria pirmuosius žodelius. Kiekvienas šventes praleidžiame visi kartu. Mes daug keliaujame. Taip pat įgyvendinau savo svajonę – tapau. Jau surengiau ne vieną parodą.
Sulaukiu daug pagyrų. O kaip džiaugiuosi, kad tada nepabūgau pasipriešinti tėvams, visuomenės nuomonei ir mečiau prestižines studijas! Manau, kad su žmonėmis dirbti gali tik tam talentą ir pasišventimą turintys žmonės. Aš juos labai gerbiu ir linkiu, kad pasaulyje būtų kuo daugiau iš pašaukimo dirbančių gydytojų. Jūsų darbas yra neįkainojamas. Deja, aš savęs taip paaukoti negalėjau...
Tad palinkėčiau visiems nebijoti ir drąsiai čiupti savo svajones už sparnų!
A.A.
