Olandų gatvėje mes sutikome žmogų, kurio negąsdina nei laidotuvės, nei pagrindiniai jų herojai. Profesionalus mirusiųjų balzamuotojas – tanatopraktikas – Danas Jankauskas netiki prietarais ir laužo tabu.
Jis IŠ TIESŲ myli savo darbą. Su meile glosto instrumentus ir valandų valandas gali be perstojo šnekėti apie specifines balzamavimo technikas. Kasdien jis liečia negyvus kūnus. Ne tik liečia, bet juos balzamuoja, restauruoja, grimuoja ir kartais net šukuoja. „Facebooke“ draugauja su kolegomis iš viso pasaulio ir turi įkūręs keturis grupsus, kuriuose galima rasti visko: nuo balzamavimo technikos video, nuotraukų, nuorodų ir instrumentų, iki lentynos-karsto brėžinių ar meduolių-kaukoliukų.
Pagrindinis Dano tikslas – padaryti, kad su laidotuvėmis susijusių neigiamų emocijų būtų kuo mažiau. O jei tiksliau – kad pamatę artimąjį net po baisios avarijos mes jį pažintume, o kaimo bobutės neapšnekėtų ne taip surištų kojų, praviros burnos, bėgančių seilių ar negero kvapo. Danas tai daro jau septyniolika metų. O jei padalintų darbo objektų skaičių iš pradirbtų metų, kiekvienai metų dienai tektų po vieną išėjusį ten, iš kur nebegrįžtama.
Mylimiausia Dano knyga – Biblija, mėgstamiausias filmas – „Patologija“. O dabar skaito Mary Roach knygą „Negyvėliai“.
Specialybės ypatumai
Šiuo metu Lietuvoje yra tik virš 20 profesionalių balzamuotojų. Sovietmečiu tokių žmonių beveik nebuvo, o tie, kurie tuo užsiimdavo, tai darydavo už degtinės butelį tiesiog namie ar garaže antisanitarinėmis sąlygomis.
Rusijoje iki šiol vyrauja „naminė“ tradicija, kai tai daroma bet kur ir bet kaip, o atvykęs į namus balzamuotojas išima vidaus organus (ko daryti griežtai negalima), juos susikrauna į lagaminėlį, o po to važiuodamas autobusu žiūri, ar iš lagaminėlio ant grindų neteka kraujas. Anksčiau taip vyko ir Lietuvoje, organai būdavo grubiai išimami, o kūnai nedezinfekuojami.
Tanatopraktikai mirusiuosius vadina ne lavonais, o objektais. Sugebėjimai, kurių turi turėti balzamuotojas – fizinė jėga (stambūs žmonės irgi miršta) ir stiprūs nervai.
Pradžia
„Vaikystėje mama mane vesdavosi į Anatomijos muziejų. Ten man patikdavo ir būdavo labai įdomu. O laidotuvėse stebėdavau mirusiojo kūną ir galvodavau, kad kažkas tą kūną sutvarko, nuprausia, sušukuoja, nors kartais kūnai būna ir po baisių avarijų. Tada pradėjau galvoti, kad noriu padėti žmonėms, giminėms, kurie patys to kūno nesutvarkys. Juk turi būti ir tokį darbą dirbančių žmonių“, - pasakojo Danas.
Aplinkinių požiūris
„Pažįstu kolegų, kurie su mirusiaisiais dirba trejus, ketverius metus, tačiau apie jų profesiją žino tik mama, o tėvui ir kitiems jie sako, kad dirba ligoninėje. O aš nematau, ko čia gėdytis. Pirmaisiais metais giminaičiai iš manęs lengvai pasišaipydavo: „Kaip sutari su savo „draugais“?“ Po penkerių metų jiems tai pabodo ir mane paliko ramybėje.
Kai žmona sužinojo, kur pradėsiu dirbti, iškėlė tik vieną sąlygą – per dieną turėsiu maudytis mažiausiai tris kartus. O vieną kartą ji net padėjo tvarkyti objekto šukuoseną. Beje, tvarkyti plaukus be galo sunku. Mirusiojo plaukai – ne gyvojo. Vienai merginai teko kviesti kirpėją, nes reikėjo konkrečios šukuosenos. Nors kirpėja buvo patyrusi, vargo labai ilgai, nes plaukai neklausė. Dažniausiai mirusiajam plaukai tik išplaunami ir tvarkingai sušukuojami, plaukus po mirties garbanoti ar kitaip modeliuoti be galo sunku“, - pasakojo vyras.
Prietarai ir papročiai
Anot D. Jankausko, mirtį lydi daugybė prietarų: negalima ant savęs rodyti sužalojimų, parsinešti iš kapinių daiktų ar prie batų prilipusių lapų: "Radviliškio rajone iki šiol negalima kirpti mirusiojo nagų, kad ir kokio ilgio jie būtų. Kartais tarp giminių įvyksta nesutarimų – vieni giminės išrenka karstą, paguldo, atvažiuoja kiti, apibara, kad išrinko ne tokį karstą, o kai pasisiūlai perguldyti, neleidžia, nes tiki, kad įvyks nelaimė.
Paplitęs mitas, kad po mirties auga plaukai ir nagai – netiesa. Taip atrodo todėl, kad po mirties žmogus traukiasi, tada atrodo, kad pailgėjo nagai, o pas švariai nuskustą vyrą išdygo šeriai.
Tam tikruose žmonių sluoksniuose, kaimuose ir rajonuose labai populiaru fotografuotis šalia mirusiojo. Kaimuose ištisi albumai būna paskirti tik laidotuvių temai. Man, kaip specialistui, tokios nuotraukos labai įdomios, tačiau pamatęs mirusiųjų būklę, per prievartą prie karsto laikomus vaikus, nesistebiu, kad laidotuvės daugelį šiurpina. Todėl mes ir dirbam savo darbą.“
Sapnai
„Mano sapnai paprasti. Košmarų apie iš šaldytuvų ateinančius lavonus nesapnuoju. Vieną kartą sapnavau, kad guldau į karstą kūną, o išmečiau iš lovos žmoną“, - juokėsi balzamuotojas.
Estetika
„Estetika man – tai, kas gražu, tvarkinga ir švaru. Tai švarūs nagai, rankos, kūnas. Visur turi būti švaru. Estetiška turi būti ir veido išraiška, kurią galima keisti. Aš visada stengiuosi suformuoti ramiai miegančio žmogaus su lengva šypsenėle išraišką. Jis miega ir man ramu, kad jis miega. O Amerikoje įprasta laidoti su plačia šypsena – kartais tokia, kad net dantys matosi“, - pasakojo Danas.
Keistenybės
Keisčiausias prašymas, kokio jis yra sulaukęs – nutrinti mirusiam žmogui nuospaudas nuo kojų: "Matyt, žmogui dėl jų gyvam būnant buvo problemų. Esu sulaukęs prašymų balzamuoti ir gyvuliukų, bet tam yra taksidermistai, tegu jie ir atlieka savo darbą.
Nors į karstus dažnai deda įvairių asmeninių mirusiųjų daiktų, dažniausiai šventų knygų ir relikvijų, keisčiausias daiktas, kokį mačiau, – jaunuoliui į karstą įdėtas krepšinio kamuolys.
Naujieji lietuviai šokiravo tik vieną kartą – kai jauna moteris turėjo būti aprengta naujais, gražiais, žinomų firmų džinsiniais rūbais – švarkeliu ir kelnėmis. Labai neįprasta, kai džinsus tenka vilkti moteriai.
Kartą teko matyti pašarvotą moterį labai plaukuotu veidu, tačiau giminės neleido šalinti plaukų, nors tai ir atrodė neestetiškai.
Užsienyje keistenybių pasitaiko daug daugiau – Venesueloje mirusysis buvo pašarvotas tiesiog sėdintis ant motociklo, o Amerikoje viena mama savo sūnų pašarvojo stovintį ir aprengtą tokiais drabužiais, kokius ir nešiojo – reperiškais.“
Darbo bumas
„Ilgus metus stebėjome keistą tendenciją – daugiausia darbo būdavo gruodžio mėnesį, maždaug nuo 25-os dienos iki sausio pradžios, nors paskutiniais metais ši nerašyta taisyklė nepasitvirtino. Didžiausią įtaką mirusiųjų srautams daro orų kaita, nes tada labai paūmėja lėtinės ligos“, - pasakojo vyras.
Po mirties
„Aš tikiu Dievu ir tikiu, kad toks sudėtingas žmogaus organizmas neatsirado iš niekur, bet netikiu, kad miręs žmogus gali pamatyti savo kūną iš šono“, - sako Danas.
Balzamavimo ABC
Anot D. Jankausko, mirties požymiai ima ryškėti po dviejų valandų: "Pirmiausia pamėlsta ausys, ant veido ir rankų atsiranda lavondėmės (sustojęs kraujas audiniuose), o kūnas ima skleisti nemalonų kvapą. Jei neįsikištų tanatopraktikas, po 12 valandų prie kūno būtų sunku išbūti. Jei kūnas balzamuotas, be pokyčių jis išsilaiko iki savaitės.“
Etapai
a) Kūnas paguldomas ant nerūdijančio plieno stalo, patikrinama, ar tikrai miręs, – tai išduoda lavondėmės ir kūno sąstingis. Dezinfekuojamas kūno paviršius.
b) Ieškoma kraujagyslių, per jas atliekama injekcija. Padarius mažas skylutes prie kaklo ir pilve išsiurbiami kūno skysčiai.
c) Kūnas vėl nuprausiamas, tamponuojamos kūno ertmės, nosis ir burna. Kūnas sausinamas, aprengiamas ir guldomas į karstą.
