– Mūsuose vis dar populiari pozityvaus gyvenimo ir mąstymo banga, skatinanti visuomet gerai nuteikti ir dažniau šypsotis prieš veidrodį. Ar tikrai mes be priminimo pamirštam net šypsotis?
– Manau, kad tai susiję ne tik su Lietuva, bet su visa Vakarų kultūra. Pastarojoje žmogus neturi ir negali būti silpnas, privalo daug pasiekti, neturėti skrupulų ir silpnų vietų, būti talentingas. O nemalonios emocijos priimamos kaip silpnybė. Jau augančiam žmogui sakoma „kaip tu čia atrodai apsiverkęs“ – nemalonios emocijos kitiems yra nepatogios. Bet reikėtų prisiminti, jog emocijų nėra gerų ir blogų, teisingų ir neteisingų. Emocijos yra tik tikros arba ne, malonios arba ne.
Kiekviena emocija turi pagrindą. Pavyzdžiui, pyktis mus apsaugo nuo to, kad ateityje kas nors mumis pasinaudotų. Taip pat su liūdesiu ar pavydu. Bet kiti mus nori matyti tik su maloniomis emocijomis, nes tada šalia mūsų smagu būti. Dėl to mūsų kultūroje ir plinta tos pozityvistinės kryptys, kurios sako, kad reikia visada būti išsišiepusiems ir pozityviems. Taip suponuojama mintis, kad žmogus negali būti autentiškas.
Beje, kažkada turėjau nuogąstavimą, kad žmones pasiglemš ta pozityvumo banga. Visi puls tarsi cukrų. Bet tai netapo virusiniu dalyku, nes žmonės jaučia, kad kažkas čia pernelyg saldu ir visko nepriima, kaip už gryną pinigą.
– Bet jeigu dažnai esame paniurę ir susiraukę, gal pozityvumas mums į naudą? Gal tikrai reikia mažiau būti surūgusiems?
– Galvoju, kad jeigu būtų taip lengva pasakyti sau, „nejausk nemalonių jausmų, tik pozityvius“, psichoterapeutai neturėtų darbo. (Šypsosi.) Tada nebūtų psichikos sutrikimų, žmonės niekuo nesiskųstų. Bet nemalonius jausmus mes jaučiame ne veltui. Kartais jie dirba kaip aliarmas, parodantis, kad kas nors yra negerai, sekina. Tarkime, jei esame linkę persidirbti ir vis tiek save pjauname dėl to, kad nepakankamai dirbame ir per mažai darome dėl savo gyvenimo, tuomet nemalonūs jausmai ir perspėja apie problemą. Bet pozityvumas neretai įsijungia kaip gynybinė siena: stengiamės užsidėti tą pozityvumo šypseną, neva viskas gerai, nes „taip reikia“.
– Tuomet pozityvi savipagalba gali išvirsti į savižlugdą?
– Tikrai taip. Kartais tos populistinės, perdėtai pozityvistinės gyvenimo filosofijos ar psichologijos kryptys iš esmės gali paskatinti žmogų neigti savo bėdas. Problemas reikia spręsti, jei norime, kad situacija keistųsi. Nepadės šypsena išgydyti depresijos, jeigu jos negydysime iš tiesų. Nes ta sritis, su kuria stengiamasi kovoti (vietoje sprendimo), linkusi sustiprėti. Paprastas pavyzdys, pasakykite žmogui, kad jis, ginkdie, negalvotų apie raudoną plaktuką. Apie ką jis galvos? Būtent apie raudoną plaktuką.
Vienintelis būdas pajausti gyvenimo laisvę, priimti viską, ką jaučiu. O jeigu manysime, kad ne viskas, ką jaučiame yra gerai, tuomet kils klausimas, kieno gyvenimą gyvename. Mes problemas tik pagiliname jas maskuodami pozityvumu, vietoje to, kad imtume ir išspręstume, o išsprendę nuo jų išsilaisvintume.
Jokia psichologija, psichologas ar net psichiatras nepadės mums gyventi, jeigu būsime nemotyvuoti keisti gyvenimo ir savijautos.
Tiesa, jeigu žmogus yra uždaras pasauliui, jis iš niekur nepriims jokios informacijos. Bet tiems, kurie yra atviri, jiems galbūt pagelbės ir pozityvumo psichologija, tik jie atsirinks tai, ko jiems reikia ir nepersistengs naudodami. Būtų neteisinga sakyti, kad visa pozityvumo psichologija yra bloga, nenaudinga ir nereikalinga. Ne. Bet svarbiausia nedengti apsimestiniu pozityvumu problemų, prastos savijautos. Tai, kaip jau minėjau, reikia išspręsti.
