aA
Dėl didėjančios socialinės atskirties, nedarbo, skurdo, prastėjančių gyvenimo sąlygų daugėja socialiai pažeidžiamų gyventojų. Jiems vis dažniau reikia įvairių socialinių paslaugų ir pagalbos.
Socialinis darbas: nuo padėkų iki grasinimų
© DELFI / Šarūnas Mažeika

Deja, ši sritis nesulaukia pakankamo valstybės dėmesio, o socialinių darbuotojų, kurių poreikis didėja, įvaizdis neretai sumenkinamas, jų atlyginimai – vieni mažiausių.

Neišnaudotos galimybės

Socialiniai darbuotojai rūpinasi socialinės rizikos šeimomis, lanko namuose senus žmones ir neįgaliuosius, padeda jiems susitvarkyti buitį, spręsti kasdienes problemas, jei reikia – moko socialinių įgūdžių, gyventi savarankiškai.

Šis darbas reikalauja ne tik daug žinių, bet ir ištvermės, supratimo, atjautos, žmogiškosios šilumos, mokėjimo bendrauti su įvairiais žmonėmis. Kita vertus, socialiniams darbuotojams tenka dirbti ir rizikos, emocinės įtampos sąlygomis: pasitaiko agresyvių, nusivylusių klientų, pagalbos prireikia ir psichikos ligoniams, ir užkrečiamosiomis ligomis sergantiems, ir nenuspėjamo elgesio asmenims.

Socialinis darbas – labai reikalingas, deja, valstybė iki šiol nesuvokia tikrųjų šio sunkaus, neretai ir rizikingo darbo galimybių, esmės. Šalies ekonominė, socialinė politika, per mažas šios srities finansavimas neleidžia socia­linio darbo dirbti taip, kaip iš tiesų reikėtų“, – tvirtina socialinio darbo specialistė, Panevėžio kolegijos Medicinos ir socialinių mokslų fakulteto Socialinio darbo katedros vedėja Stanislava Stanevičiūtė.

Daugelyje Vakarų Europos šalių kiekvienas gyvenamasis mikrorajonas, mokykla, darželis, kitos įstaigos turi savo socialinius darbuotojus. Mūsų šalyje to labai trūksta. Jei būtų steigiami prevencinio socialinio darbo etatai, reikėtų kur kas mažiau pataisos namų, globos įstaigų. Laiku ir vietoje suteikta socialinė pagalba daug ką gali pakeisti. Visuomenė turi būti suinteresuota teigiamais pokyčiais: priešingu atveju teks ilgai mokėti bedarbiams pašalpas, srėbti alkoholizmo, narkomanijos keliamų problemų pasekmes.

„Deja, Lietuvoje socialinio darbo galios neišnaudojamos. Labai gaila, kad pas mus vis tūpčiojama vietoje, taupant lėšas nesteigiama daugiau etatų, – apgailestauja S. Stanevičiūtė. – Globos namuose reikia daugiau socialinių darbuotojų, ne vieno ar dviejų, kaip dažniausiai yra dabar. Ką gali padaryti socialinis darbuotojas, dirbantis su dvidešimt socialinės rizikos šeimų? Tik gesinti gaisrą: nuvažiuoti, nuvežti kažką, pasižiūrėti, padėti. Dėl per didelio krūvio jis nepadaro nieko, kad paskatintų globojamą žmogų imtis kokių nors veiksmų, kad jo gyvenimas keistųsi.“

Pas mus vienas socialinis darbuotojas turi dirbti ir prevencinį darbą, ir su šeima, ir su pagyvenusiais, neįgaliais žmonėmis. Kitose valstybėse tą patį darbą neretai atlieka dešimt penkiolika specialistų.

„Užsienyje vieni socialiniai darbuotojai dirba tik su jaunimu, kiti – tik su priklausomybės ligų turinčiais asmenimis ir pan., o mes ruošiame bazinius socialinius darbuotojus, kuriems užkraunama beprotiškai daug funkcijų, jie eina dirbti su bet kuria klientų grupe“, – sistemos spragas atveria socialinio darbo specialistė.

Pasak jos, socialinis darbas yra pašaukimas padėti žmogui ir sėkmė, rezultatas labai priklauso nuo darbuotojų.

„Prieš porą dešimt­mečių dar nebuvo socialinio darbo specialistų, tad dirbti priimdavo kitų specialybių žmones. Susiformavusi nuomonė, kad socialinį darbą gali dirbti bet kas, labai sumenkino profesijos prestižą, – įsitikinusi S. Stanevičiūtė. – Nors daug kas mano, kad svarbiausia praktika, žmonės, norėję būti zootechnikais, inžinieriais, mokytojais, neturintys socialinio darbuotojo išsilavinimo, negali (su retomis išimtimis) profesionaliai, kokybiškai atlikti šio darbo.“

Praėjusiais metais priimtas įstatymas, kad socialinį darbą gali dirbti tik turintieji aukštąjį universitetinį arba neuniversitetinį socialinio darbo ar jam prilygintą išsilavinimą.

Nukenčia vaikai

Viena iš socialinio darbo sričių – pagalba socialinės rizikos šeimoms. Tokių šeimų nariams paprastai trūksta socialinių įgūdžių, dažnai dėl žalingų įpročių jie nepajėgia savarankiškai spręsti savo problemų.

„Socialinių paslaugų tokioms šeimoms labai reikia, nors jos dažnai to nenori pripažinti, – teigia Elektrėnų socialinių paslaugų centro Socialinių paslaugų tarnybos vadovė Daiva Bartaševičienė. – Sunku dirbti su tokiomis šeimomis. Reikia paaiškinti, ką negerai daro, kaip ir ko siekti, kad jų gyvenimas keistųsi. Būtina visais įmanomais būdais – įkalbinėjant, pagiriant, skatinant, motyvuojant – padėti suprasti, kad žmonės matytų, kuriuo keliu eiti.“

Elektrėnų savivaldybėje šiuo metu yra apie 140 socialinės rizikos šeimų. Vienai socialinei darbuotojai tenka dirbti ir su dešimt, ir su dvidešimt šeimų. Socialinių paslaugų reikėtų daugiau ir įvairesnių, turėtų dirbti daugiau darbuotojų, bet trūksta etatų – valstybė per mažai finansuoja šią sritį. Kitose šalyse socialinis darbuotojas dirba daugiausia su penkiomis–septyniomis šeimomis.

„Apie aštuoniasdešimt procentų socialinės rizikos šeimų sudaro alkoholikų šeimos, – pateikia skaičius D. Bartaševičienė. – Turim tokių, kurios sėkmingai išsigydo, keičia savo gyvenimo būdą ir nebepiktnaudžiauja alkoholiu ar visai nebegeria. Bet jiems vis vien reikalinga pagalba, nes vartodami svaigalus neįgijo socialinių įgūdžių ir ne viską supranta, nežino, kur kreiptis įvairiais gyvenimo atvejais.

Tokiems žmonėms daug smagiau padėti, nes jie motyvuoti, neretai susiranda darbą. Ateina ir mums padėkoti, kad padėjome atsistoti ant kojų.“

Deja, su socialinės rizikos šeimomis dirbantys socialiniai darbuotojai padėkų sulaukia ne taip dažnai, dažniau būna apšaukiami, iškoneveikiami, jiems grasinama, netgi mėginama smurtauti.

„Septynerius metus dirbu šioje srityje. Visko yra pasitaikę: ir nuo šunų bėgti, ir nuo mosuojamo kirvio slėptis, ir plaukai mėginta pešioti“, – prisipažįsta Socialinių paslaugų tarnybos vadovė.

Socialinės rizikos šeimose augantys vaikai dažniausiai nėra tinkamai prižiūrimi, neturi sąlygų normaliai vystytis. Socialiniai darbuotojai juos įtraukia į įvairias ugdymo veiklas, kad išmoktų, gautų žinių daugiau, negu gali pasiūlyti girtaujantys tėvai. Su tokiais vaikais dirbama ir Elektrėnų socialinių paslaugų centro Vievio vaikų dienos centre. Čia vaikai po pamokų ruošia namų darbus, maitinami, mokomi socialinių įgūdžių, amatų, kuria rankdarbius, piešia ir, žinoma, žaidžia.

Namuose geriau

Šiaulių miesto savivaldybės Socialinių paslaugų centro lankomosios priežiūros darbuotoja Vilija Pipinienė lanko namuose senus ar neįgalius žmones – tuos, kuriems reikalinga pagalba. Dažniausiai tai vieniši, artimųjų neturintys žmonės, yra ir tokių, kurių giminaičiai išvykę gyventi į užsienį ir neturi galimybių jais pasirūpinti. Pasitaiko, kad artimieji čia pat gyvena, bet nesirūpina savo senais ar ligotais tėvais.

Socialiniai darbuotojai seniems ar neįgaliems žmonėms nuperka maisto produktų, nueina pas gydytoją, kad išrašytų receptus, ir parneša vaistų, kam reikia – pagamina valgio, išplauna grindis, išvalo langus ar kitus buities darbus padaro, tvarko dokumentus dėl pašalpų, kompensacijų už šildymą.

Daugelis vienišų pagyvenusių ar neįgalių žmonių, kuriuos globoja V. Pipinienė, kiekvieno jos apsilankymo laukia ne tik dėl pagalbos –
pirmiausia dėl mokėjimo bendrauti, išklausyti, žmogiškosios šilumos. Yra socialinių darbuotojų teikiamų paslaugų kainynas, bet jame nėra svarbiausios, namuose dienas leidžiančių žmonių labiausiai laukiamos paslaugos – bendravimo, kurio už jokius pinigus nenusipirksi.

V. Pipinienė įsitikinusi, kad socialinės paslaugos labai reikalingos ir jų reikėtų dar daugiau, kad seni žmonės kuo ilgiau galėtų gyventi savo namuose, netektų jiems keliauti į globos namus.
„Senoliai daug geriau jaučiasi savo namuose, kur prabėgo visas gyvenimas, tik reikia jiems padėti tvarkytis namus, prisižiūrėti“, – mano V. Pipinienė.

Ji nuolat globoja dešimt vienuolika vyresnio amžiaus ar neįgalių žmonių. Vieni iš jos jau ketverius metus globojamųjų – 95-erių Jono ir 85-erių Irenos Ziberkų šeima. J. Ziberkus – tarpukario Lietuvos karininkas, patyręs Sibiro baisumus. Vilija džiaugiasi galėdama prižiūrėti šiuos šviesius žmones. Ji tarsi jų šeimos narys, žino visas jų gyvenimo istorijas.

Tenka prižiūrėti ir kaprizingus, piktokus žmones, bet V. Pipinienė stengiasi juos suprasti: gal tai dėl ligos, vienišumo, silpstančių jėgų. Tenka prisitaikyti prie įvairių žmonių, sugerti jų emocijas. Kita vertus, reikia dvasios tvirtybės, kad darbe patiriamos emocijos neužgožtų gyvenimo džiaugsmo.

„Per mano darbo metus pasitaikė ir ne viena netektis – nelengva išgyventi, kai miršta ilgai tavo globotas žmogus, – tvirtina Vilija. – Socialinis darbas sunkus, jį dirbti gali ne kiek­vienas. Svarbiausia – mylėti senus, neįgalius žmones, gyventi jų gyvenimais.“

„Šeimininkė“
|Populiariausi straipsniai ir video
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Oficialu: Klaipėdoje nuo COVID-19 pasveiko šeši pacientai papildyta 20:44 val.  (313)

Klaipėdos miesto meras Vytautas Grubliauskas socialiniame tinkle Facebook pasidalino džiugia...

Koronavirusu susirgusi Seimo darbuotoja atsisako pateikti savo kontaktus ir maršrutus papildyta Gaižausko komentaru (1259)

Karantino sąlygomis gyvenančioje Lietuvoje – precedento neturintis skandalas. Nors įstatymas...

Pirmadienį šalyje nustatyti dar 7 užsikrėtimo atvejai iš viso šalyje užfiksuotas 491 atvejis (187)

Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) praneša, kad šiandien, atlikus tyrimus, Lietuvoje patvirtinti...

Traukiantis šilumai sulauksime sniego ir plikledžio (3)

Antradienio naktį Lietuvos padangėje praplauks nedidelis debesų sūkurys. Vietomis, daugiausia...

Vyrui diagnozavo COVID-19, bet pakartotinai netiria: už kelių dienų į darbą, bet virusą dar gali nešioti (117)

40-metis Andrius (vardas pakeistas, redakcijai žinomas – aut. past.) iš Austrijos, į kurią buvo...

Generalinis komisaras: nubausti už saviizoliacijos pažeidimus patys dar negalime (117)

Šalyje prasidėjus trečiajai karantino savaitei, Lietuvos policija vis dar neturi įstatyminio...

Baltarusiai valdžios sprendimų dėl koronaviruso nelaukia – patys imasi veiksmų (69)

Medikai iš viso pasaulio, įskaitant ir sveikatos priežiūros profesionalus iš Baltarusijos, dėl...

Profesorius papasakojo, kokios apsaugos nuo virusų priemonės yra efektyviausios (77)

COVID-19 pandemijos akivaizdoje susiduriame su asmens apsauginių priemonių trūkumu. Jų...

Italijoje auga nuo koronaviruso mirusių žmonių skaičius, bet užsikrečia vis mažiau pasaulyje jau mirė daugiau nei 35 tūkst. žmonių (93)

Italijoje per pastarąją parą nuo koronaviruso infekcijos (COVID-19) mirė dar 812 žmonių, o...

Malinauskas: buvau asmeniškai Verygos patikintas, kad reagentų nepritrūks (227)

Buvęs premjero patarėjas bei Visuomenės informavimo grupės vadovas dėl koronaviruso Skirmantas...

|Maža didelių žinių kaina