Kaip vieną iš pagrindinių ilgus metus trukusios depresijos priežasčių V. Adelkhanovas įvardija savo šeimos istoriją. „Mano tėvas užaugo ne savo tikrų tėvų, o globėjų šeimoje. Todėl augdamas jaučiau, kad jis nežino, kaip surasti su manimi ryšį. Man, vaikui, buvo labai sunku dėl to“, – kalbėjo smuikininkas.
Auklėjo smurtu
Visa kūrėjo šeima taip pat buvo muzikantai, todėl natūralu, kad augant tokioje aplinkoje tokio pat pasirinkimo buvo reikalaujama ir iš V. Adelkhanovo.
„Buvau vaikas, kuris gerai mokėsi mokykloje, ir mano šeima nusprendė padaryti mane, kaip žmonės sako, muzikos vunderkindu. Nors aš pats nelabai troškau tapti muzikantu, tačiau, vienaip ar kitaip, buvau priverstas daryti tai, ko iš manęs norėjo artimieji“, – prisiminimais dalijosi menininkas.
Liūdna tokio auklėjimo dalis buvo nuolatinis vieno šeimos nario naudojamas fizinis smurtas, kuris kėlė nuolatinę baimės atmosferą. Smuikininkas įsitikinęs, kad augimas tokiomis aplinkybėmis stipriai prisidėjo prie depresijos vystymosi.
„Sulaukęs 15-os metų pradėjau jausti nuolatinį fizinį skausmą savo kūne. Ypač stipriai skaudėjo rankas. Vėliau skausmas išplito ir kitose kūno vietose. Šie pojūčiai buvo fizinio smurto ir priverstinio tapimo smuikininku pasekmė . Mano kūnas pradėjo pats priešintis visai esamai situacijai. Tai tęsėsi ne vienerius metus“, – apie jau paauglystėje išgyventą sudėtingą psichologinę būklę kalbėjo smuikininkas.
Diagnozė
Ilgainiui V. Adelkhanovui buvo diagnozuota klinikinė depresija. „Klinikinė depresija turi tam tikrus epizodus, kurie trunka 2-3 savaites. Tuo metu žmogus jaučiasi siaubingai. Vėliau nuotaika po truputį ima taisytis ir žmogus pasijunta šiek tiek geriau. Šis pagerėjimas trunka nuo trijų savaičių iki maždaug mėnesio. Vėliau prasideda kitas blogos savijautos epizodas, kai viskas vėl krenta žemyn. Visus tuos 30 metų būtent taip ir jaučiausi. Kai prasidėdavo blogasis periodas, žinodavau, kad po kokių trijų savaičių vėl viskas pagerės“, – apie savo ligą pasakojo menininkas.
Vis blogyn
Ligos simptomai pasireikšdavo įvairiais fiziniais ir emociniais pakitimais.
„Prasidėjus depresijos periodams, pradėdavau pastebėti, kad visiškai nebeturiu jėgų ir nuolatos jaučiuosi pavargęs. Atkreipiau dėmesį, kad tie dalykai, kuriuos anksčiau darydamas jausdavau malonumą, pradėjo manęs nebedžiuginti. Praradau bet kokį norą užsiimti anksčiau man patikusiomis veiklomis. Taip pat visiškai prarasdavau apetitą. Nebejausdavau jokio alkio. O dar prisidėdavo ir suprastėjusi miego kokybė", – kalbėjo V. Adelkhanovas.
Ilgainiui pašnekovas vis dažniau pradėjo nebepasitikėti savimi.
Gydymas vaistais nepadėjo
„Pradėjau jausti nuolatinį neužtikrintumą dėl to, ką darau. Nuolat savimi abejojau, visada svarstydavau, ar tai, ką darau, darau teisingai ir pakankamai gerai. O jeigu kažkur suklysdavau, negalėdavau nustoti galvoti apie tai“, – savo patyrimais dalijosi smuikininkas.
Nors ir kreipėsi pagalbos į specialistus, anot menininko, ilgą laiką niekas nepadėjo.
„Skirtingus medikamentus vartojau tris kartus, bet, deja, rezultatai buvo priešingi negu tikėtasi. Nors mano gydytojas patarė man ilgiau pavartoti paskirtus vaistus ir aš stengiausi laikytis jo rekomendacijų, savijauta vis labiau prastėjo. Kadangi vaistai buvo stiprūs, jaučiausi dar silpnesnis, o jėgos, atrodė, visiškai apleido. Todėl šiandien esu šiek tiek skeptiškos nuomonės apie depresijos gydymą vaistais. Nors, akcentuoju, medikamentinis gydymas netiko konkrečiai man. Net neabejoju, kad vaistų poveikis kiekvienam žmogui gali būti skirtingas. Kai kuriems jie tikrai gali padėti“, – pabrėžė V. Adelkhanovas.
Prieš trejus metus prasidėjęs eilinis „juodasis“ periodas muzikui buvo įprasta patirtis. „Maniau, kad bus kaip visada – po apytiksliai trijų savaičių situacija pasitaisys ir viskas kuriam laikui vėl bus pakankamai gerai. Tačiau praėjo vienas mėnuo, paskui antras, vėliau atėjo trečiasis... Supratau, kad pagerėjimo nebėra. Suvokiau, kad tai tikrai nebėra įprasta situacija“, – kalbėjo menininkas.
V. Adelkhanovas vėl buvo priverstas kreiptis į specialistus. Paskyrus medikamentinį gydymą, itin bloga savijauta nepraėjo. Ji tęsėsi visus metus. Taip pat prasidėjo ir panikos priepuoliai.
„Mečiau darbą, nes toliau dirbti jau nebegalėjau. Ačiū Dievui, mano direktorius buvo labai supratingas. Žinoma, padėti kažkuo daugiau jis man negalėjo, pasakiau, kad bandysiu susitvarkyti pats“, – apie tuo metu kardinaliai besikeičiantį gyvenimą pasakojo pašnekovas.
Pokyčiai
Po kurio laiko smuikininkas sutiko itin profesionalią psichologę, kuri, anot pokalbininko, labai gerai suprato jo būseną.
„Jau po pirmos konsultacijos pajutau, kad liga traukiasi. Vėliau susitikome dar gal kokius penkis kartus. Supratau, kad jaučiuosi ne šiaip gerai, bet daug geriau nei prieš tai. Ir būtent tai man padėjo išlipti iš šios būsenos. Praėjus dar kokiems dviem mėnesiams, savijauta dar labiau pasitaisė. Kažkas mano viduje kardinaliai pasikeitė. Po šių vizitų pas psichologę mano depresija išnyko. Šiuo metu man visa tai atrodo kaip stebuklas. Po 30 metų mane kankinusios ligos jaučiuosi kaip naujai gimęs“, – džiaugėsi V. Adelkhanovas.
„Atsibudęs ryte nebejaučiu skausmo krūtinėje, man nebereikia nuolatos savęs versti kažko daryti, nes pagaliau turiu tam jėgų. Pagliau turiu ne tik planų ateičiai, bet ir vilties. Daugiau nebereikia bijoti, kad depresija sugrįš. Na, o jeigu ir grįš, aš jau žinosiu, kaip su ja tvarkytis“, – apie įveiktą ligą kalbėjo kūrėjas.
„Nors Lietuvoje vis dažniau girdime žinomų žmonių išpažintis apie užklupusią depresiją, patys vis dar vengiame garsiai apie tai kalbėti.“
Apsilankymas pas psichologą daugumai žmonių vis dar asocijuojasi su savanorišku prisipažinimu, kad esi kvailas, o ką jau kalbėti apie psichiatro paskirtą medikamentinį gydymą. Dažnai žmonės tokią būseną vadina sezoniškumu, vitaminų trūkumu, o kartais paprasčiausiu tingėjimu. Yra ir aiškiai suvokiančių savo būklės rimtumą, tačiau vis dar bandančių priešintis jai.
Deja, toks požiūris labai gerai atsispindi statistinėse lentelėse. Lietuvoje per 2019 metus savanoriškai iš gyvenimo pasitraukė 658 žmonės. Europos Sąjungoje mūsų šalis pirmauja ne tik pagal užsikrėtusiųjų COVID-19 virusu skaičių. Pirmieji esame ir pagal savižudybių skaičių bendroje Europos statistikoje.
Visiems, kurie susidūrė arba šiuo metu kovoja su šia liga ir vis dar nedrįsta apie tai kalbėti, smuikininkas sako, kad išeitis visada yra. „Taip pat visada yra viltis. Labai gerai žinau, ką reiškia jaustis beviltiškai ir kaip neįmanomai skamba mintis, kad šviesa tunelio gale vis dėlto egzistuoja. Tačiau kartais reikia patikėti kitu žmogumi, kuris labai gerai žino, kokia jūsų situacija, ir nebijoti jam papasakoti apie savo jausmus. Kalbu apie specialistus“, – teigė pašnekovas.
Taip pat menininkas ragina visada prisiminti, kad žmonių, sergančių depresija, yra daugybė: „Mes nesame vieni. Ir dažnai net nesusimąstome, kad galbūt žmogus, gyvenantis šalia esančiame bute, jaučiasi lygiai taip pat beviltiškai kaip ir mes šią akimirką. Ir svarbiausias aspektas – reikia stengtis išlikti gyvam. Nes gyventi yra verta.“
